Roma yra didžiulis įspūdingas miestas. Kol po jį nepavaikštinėji pėsčiomis, atrodo, kad visi lankytini objektai yra vienas nuo kito neapsakomai toli. Tiesa visai kita: viskas, jei ne ranka pasiekiama, tai kojomis tikrai.
Kasdien numatytu maršrutu įveikdavome iki dvidešimties kilometrų (norintiems išrėžti mums pamokslą, kad nebūtina taip lėkti, rekomenduojame įsijungti žingsniamatį – nustebsite, tikrai nustebsite!) ir sukdami ratus vis pamatydavome ką nors, kur suplanuodavome apsilankyti kitą dieną. Pasivaikščiojimų šūkiu tapo žodžiai: „Nežiūrėkit į tą pusę – ten lankysimės rytoj.“
Štai kulniuojame penktadienį link Trevi fontano, o iš už gatvės kampo išnyra Viktoro Emanuelio II paminklas. Na ir kaip nepasidarysi asmenukės dabar, nors pastatą lankysi tik sekmadienį?
Šv. Petro bazilikos bokštas iš esmės matomas iš bet kur, tad tai, ką „pamatysime pirmadienį“, akis badė kasdien. Maloniai badė. To kupolo pažiūrėti iš Maltos riterių aikštės pro rakto skylutę ropštėmės ir ant Aventino kalvos. Stovėjome eilę, pažiūrėjome pro skylutę ir linksmai kikendami iš savęs ir kitų, patraukėme toliau.
Per Circo Massimo stadioną praėjome nesuvokdami, kad tai ir yra mūsų ieškomas objektas. Vis dairėmės kažko didingesnio. Taip netikėtai aptikome Romos forumą (į jį atėjome iš kitos, mažiau turistinės pusės), tad ir vėl motyvavome save tolimesniam žygiui: „Čia žmonėsimės sekmadienį.“
Rekomenduojame prieš lankant bet kurį istorinį objektą apie jį paskaityti iš anksto – taip daug įdomiau, naudingiau, o ir emocijų patirsite daugiau.
Dviračio, netgi turistinio, Romoje neišrasi. Forumai, Koliziejus, Tibro sala, Trastavere rajonas – tai sąvokos net nebuvusiam Amžinajame mieste. O kur dar Vatikanas.
Šv. Petro bazilikos bokštas iš esmės matomas iš bet kur, tad tai, ką „pamatysime pirmadienį“, akis badė kasdien. Maloniai badė.
Gyvenome netoli Respublikos aikštės, kurioje yra unikalaus grožio Šv. Marijos angelų ir kankinių bažnyčia (it. Basilica di Santa Maria degli Angeli e dei Martiri). Anksčiau ji buvo didžiųjų Diokletiano termų dalis. Bažnyčia unikali tuo, kad ji, skirtingai nei visos kitos katalikų bažnyčios, yra kur kas platesnė nei ilgesnė. Įspūdingas Nukryžiuotasis, o koplyčios grindis puošia meridianas ir Zodiako ženklai.
Apžiūrėję Ispanijos laiptus, bet negalėdami ant jų prisėsti, nes dar nebaigta šio objekto rekonstrukcija, nupėdinome pirma pasitaikiusia gatvele, kol prieš akis iškilo Kapucinų vienuolynas. Nutarėme aplankyti muziejų, kur, beje, eksponuojamas Karavadžo paveikslas „Šv. Pranciškaus malda“, ir Švč. Mergelės Marijos bažnyčios (it. Chiesa Di Santa Maria Della Concezione) kriptą.
Muziejus kaip muziejus: istoriniai dokumentai, bažnytiniai rūbai ir relikvijos. Tačiau tai, ką išvydome kriptoje, atėmė žadą. Penkiose koplyčiose altoriai, arkos ir šviestuvai – viskas meniškai ir estetiškai suręsta iš kapucinų vienuolių kaulų. Sakoma, kad tam panaudota 4000 vienuolių skeletų.
„Mes buvome – kaip jūs, ir jūs būsite kaip mes“, – skelbia užrašas. Nejauku, baugu, makabriška, bet tuo pačiu įspūdinga. Fotografuoti negalima, bet... ir nereikia.
Penkiose koplyčiose altoriai, arkos ir šviestuvai – viskas meniškai ir estetiškai suręsta iš kapucinų vienuolių kaulų. Sakoma, kad tam panaudota 4000 vienuolių skeletų.
Sakysite, visa tai matyta? Žinoma? Tikime, kad vis dėlto mums pavyks jus nustebinti! Vaikščiodami po Palatino kalvos sodelius aptikome... vonią alėjos gale. Gal ji ten stovi šimtmečius, gal ją kas atitempė prieš savaitę, nežinia. Bet daiktas vietoje ir laiku.
Beje, Romoje aptikome Antikos laikų asmenukę! Ant Kapitolijaus kalvos! Pažiūrėkite patys!
Pabaigai pasilikome malonumą skrandžiams – vakarienę pas Romoje gyvenančius Jurgą ir Paulių Jurkevičius, kur patyrėme malonų šoką nuo artišokų (žinia – tai tik lietuviškų žodžių žaismas; itališkai ši daržovė vadinama il carciofo).
Visą patirtį, įgytą Romoje, dabar jau patogiai sugulusią galvoje prisiminimais, širdyje emocijomis, kompiuteryje nuotraukomis, ramia galva galime įvertinti ir susidėlioti pliusus ir minusus. Minusus? Tikrai ne. Visur dedame riebų pliusą. Keturios dienos intensyvaus vaikščiojimo, žiūrėjimo, ragavimo, skanavimo ir kitų potyrių dar ilgai neišblės. Dar ilgai pasakosime, prisiminsime.
Ne tik vakarienė
Romoje dar nebuvusiems draugams ir pažįstamiems būtinai rekomenduosime „Vakarienę pas Jurgą ir Paulių Jurkevičius“. Jaukiuose jų namuose, įdomiai besišnekučiuodami skanavome net aštuonių įvairių patiekalų (pasirinkome Jūros gėrybių meniu) ir prie jų derančių vynų. Po tokio kiekio maisto tarsi turėjome vos pajudėti, o grįžome lyg ant sparnų.
Viena yra valgyti, o visai kas kita valgyti ir girdėti, kas kur auginta, pirkta, kur geriausios krevetės, skaniausia Genzano DOP duona, kodėl romiečiai vartoja pecorino sūrį ir kodėl nuo makaronų nestorėjama.
Spontaniškas pasiūlymas degustuoti aliejaus keturiems iš penkių valgytojų (viena jau buvo dalyvavusi renginyje Vilniuje) tikrai nekėlė pasitikėjimo, bet viskas baigėsi tuo, kad grįžę į Lietuvą degustaciją surengėme ir namie. Vadinasi, ir ši pamokėlė nenuėjo veltui.
Ką galėtume patarti tiems, kurie svarsto dėl vakarienės pas Jurgą ir Paulių? Patartume išmėginti. Nes pasakojimas apie miestą ir žmones, apie maistą ir gėrimus prasideda jau prie vartų namo, kuriame įsikūrę Paulius ir Jurga.
Apie vertingą marmurą, kuriuo išklota namo laiptinė. Apie miniatiūrinį liftą, kuriuo kylame į viršų. Apie skonį kavos, kuria Paulius kaskart pasimėgauja greta įsikūrusioje kavinukėje. Apie čia pat už kampo namo sieną esančią plokštę, menančią Musolinio laikus.Emocinis žinių, potyrių ir skonių kokteilis gaunasi nuostabus Mes mielai tai pakartotume.
O tiems keliautojams, kurie nespės pas žemiečius Jurgą ir Paulių ir lankysis Termini stoties rajone, rekomenduojame užsukti į restoranėlį-piceriją „L'Antica Fraschetta“, esančią via Venezia, 17, arba į „Caffè Propaganda“ netoli Koliziejaus, via Claudia, 15. Mums ten labai patiko!
