Leistis į tolimą kelionę dėl pasivaikščiojimo po rudenėjantį vynuogyną, dėl spaudžiamo vynuogių aromato? Dėl noro sužinoti, kas slypi anapus vyno etiketės? Ar pasiteisina sugaištas laikas, išlaidos? Apie tai kalbuosi su vyno, geros virtuvės ir kelionių gerbėjais iš Dzūkijos.
Verslininkai iš Alytaus ir Druskininkų per savaitę sukorė beveik du tūkstančius kilometrų vieno įdomiausių Pietų Italijos regionų – Apulijos keliais.
Gediminas ir Danguolė Jegelevičiai, Vidas ir Audronė Stašinskai ne tik gėrėjosi Apulijos baroko šedevrais, bet ir ragavo Adrijos midijas, šviežius aštuonkojus, sūrį „burrata“, bendravo su gamintojais, keliavo po vyno ūkius.
– Kodėl būtent toks formatas – gastronominė, vyno kelionė?
– Gediminas: Visada buvau genamas noro kuo daugiau suprasti vyno pasaulio subtilybes. Manau, kad tai nesibaigiantis procesas. Esu jaunystėje pats spaudęs obuolių vyną.
Vynas iš tų regionų, kurie nėra plačiai žinomi, žadina dar didesnį susidomėjimą. Keliaujant ir prisiliečiant prie vyno gamybos ištakų tenka iš arti susipažinti su šiuo produktu, jo gamybos įmantrybėmis, su vyno aplinka, su vyno žmonėmis.
Kai jau iki soties esi prisiragavęs alaus su česnakine duona, pradedi ieškoti naujų, nepatirtų pojūčių. Juk maistas ir gėrimai – tai tie kasdienybės dalykai, kurie su metais darosi vis svarbesni.
Visa tai matydamas kitaip pradedi vertini produktą, gilintis į sudėtingus vyno pasaulio dalykus. Taip formuojasi tikras supratimas apie vyno gamybą bei vartojimo kultūrą.
– Vidas: Kai jau iki soties esi prisiragavęs alaus su česnakine duona, pradedi ieškoti naujų, nepatirtų pojūčių.
Juk maistas ir gėrimai – tai tie kasdienybės dalykai, kurie su metais darosi vis svarbesni.
Mažiau judame, esame nebe toks dinamiški, o įspūdžių norisi patirti daug.
– Koks jūsų požiūris į vyno kultūrą, pažinimą?
– Gediminas: Stengiuosi nepamiršti, kad vynas yra būtina eucharistijos dalis. Duona ir vynas – krikščionybės konfesijų sakramentas, įkurtas Jėzaus Kristaus paskutinės vakarienės metu.
Deja, sovietiniais laikais mūsų visuomenėje gėrimas, vadintas vynu (liaudyje „rašalas“), turėjo visiškai kitą reikšmę, kitą tikslą, kokybę bei vartojimo būdus. Vyno vartojimo kultūra mūsų visuomenėje kol kas lieka gana toli nuo vakarietiškojo suvokimo.
– Vidas: Nusipirkęs vyno butelį bandau prisiminti vynuogės pavadinimą, paskui – vynuogės aromatą, tada pradedu ieškoti etiketėje žemėlapio, aiškintis, koks regionas.
Visi pradedantieji šį etapą praeina. Bet kartais apima beviltiškumas, kai nieko etiketėje nerandi, išskyrus informaciją apie ūkį. Įsijungia vaizduotė, atsiranda poreikis pasiaiškinti tokią sąvoką kaip ūkis, kur vynas galbūt gaminamas kažkaip kitaip negu sako protas.
Todėl gastronominė kelionė į Apuliją man buvo nauja patirtis, jos metu vaizduotės dalykai tapo tikrove.
– Gediminas: Kita vertus, gastronominėje kelionėje vyno suvokimas be gero maisto neįmanomas. Tenka perprasti ne tik teritorijos vyną, bet ir maisto tradicijas. Juk vyno kultūra yra bendros maisto kultūros dalis. Manau, kad šis derinys geriausiai pasiekiamas Italijoje.
– Kokie vyno regionai jus labiausiai domina? Kodėl?
– Gediminas: Teko lankytis Argentinos, Vokietijos, Pietų Afrikos, o šią vasarą ir Kalabrijos bei Apulijos vyno ūkiuose. Kuo retesnis vynas rinkoje, tuo, manau, jis bus įdomesnis. Tokius vynus ir atradome Apulijoje.
– Vidas: Mano žingsniai į vyno pasaulį yra tik didelio kelio pradžia. Todėl pasitaikius progai stengiuosi aplankyti tuos regionus, kuriuose vyno tradicijos – senos, kaip ir šalies istorija, bet dėl įvairių priežasčių regionas lieka nuošalėje.
– Aplankėte Barį, Lečę, Lokorotondą, Alberobelą, Galipolį, Manduriją. Ar Apuliją pamatėte tokią, kokią ją ir įsivaizdavote?
– Gediminas: Apulijos, kaip Italijos regiono, visiškai nepažinojau ir vykome į ten tik paskaitę minimalią informaciją apie šį kraštą.
– Vidas: Apulija, lyginant su tokiais vyno regionais kaip Pjemontas, Toskana yra mažiau lankoma. Na, bet vaikščiodamas po regiono sostinę Barį, aplankęs mūsų karalienės Bonos Sforcos mauzoliejų supratau, kad Apulija ir istoriškai susijusi su Lietuva.
TAIP PAT SKAITYKITE: Italų architektūros perlą puoselėjo didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo žmona Bona
Labai aiškiai pajutau vieną dalyką: lankytis kuo greičiau reikia ten, kur dar nėra susiformavę didžiuliai turistų srautai.
Tai, ką pamačiau, paragavau, pralenkė mano vaizduotę: įdomi istorija,architektūra, nuostabus gamtovaizdis, šiltas žmonių bendravimas ir... naujai atrastas vynas su tokiu paprastu pavadinimu „primitivo“. Išvertus iš italų kalbos, būtų – „primo nativo“ – pirmasis gimęs.
– Ar teko „primitivo“ ragauti ir anksčiau? Kaip keitėsi jūsų įspūdžiai apie šį vyną?
– Gediminas: Apulijos „primitivo“ buvau ragavęs ir anksčiau, kartais nusipirkdavau jo Lietuvoje, tačiau mano skoniui šis raudonasis netiko. Aš jo nebe pirkdavau. Aplankius vyno ūkius Mandurijoje, pasikeitė ir mano nuomonė apie „primitivo“.
Tik nesu tikras, ar visi šios vynuogės, regiono vynai, pakliūvantys į parduotuvių lentynas Lietuvoje, yra tokios pačios kokybės, kaip ir legaliai išpilstomi Apulijoje.
Šiuo metu bandau tikrinti šio krašto vynus, gilinuosi į jų savybes, bandau derinti su Lietuvoje gaminamu maistu.
– Vidas: Apie „primitivo“ vyną prieš šią kelionę žinojau tik tai, kad tai nėra tas vynas, kuriuo galima būtų nustebinti svečią, kad jis dažnai maišomas su kitų vynuogių rūšimis, bandant pagerinti skonio savybes.
Dabar požiūris iš esmės pasikeitė, nes supratau, jog teisingai užaugintos ir išspaustos „primitivo“ vynuogės atskleidžia nuostabų aromatą, skonį.
– Ar galėtumėte apibūdinti Apulijoje, Mandurijos apylinkėse ragautus vynus?
– Gediminas: Lankėmės viename garsiausių Apulijos vyno ūkių „Accademia dei Racemi“. Jo savininkas Gregoris Perruccis yra charizmatiška asmenybė, atsidavusi savo darbui, apie vyną galintis daug papasakoti ir parodyti. Iš jo ir sužinojome apie daugelį „primitivo“ vymnedžiams būdingų išskirtinių savybių.
Nuo dirvos priklauso ir vyno skonio savybės. „Primitivo“ būdingas Viduržemio jūros krašto augalų (šalavijas, eukaliptas, rozmarinai, gvazdikėliai ir t.t.) aromatas ir poskoniai, kurie išryškėja vyno taurėje.
– Danguolė: Primitivo“ vynuogės Mandurijoje auginamos keturių spalvų ir tipologijų dirvožemyje: juodame, raudoname, šviesiame kalkių spalvos ir geltoname – smėlio.
Nuo dirvos priklauso ir vyno skonio savybės. „Primitivo“ būdingas Viduržemio jūros krašto augalų (šalavijas, eukaliptas, rozmarinai, gvazdikėliai ir t.t.) aromatas ir poskoniai, kurie išryškėja vyno taurėje.
Tipiškiausias „primitivo“ spaudžiamas iš vynuogių, auginamų raudonojoje žemėje.
Turėjome progos paragauti šioje dirvoje sunokusių vynuogių, o paskui degustuoti iš jų išspaustą vyną. „Primitivo di Manduria“ šešis mėnesius brandinamas naujose prancūziško ąžuolo statinėse.
Pirmas aromato pojūtis – raudonų vaisių ir uogų, ypač vyšnių, paskui išryškėja prieskoniai – rozmarinai, šalavijai. Turėtų puikiai derėti prie žvėrienos.
Juodoje žemėje auginamų vynuogių vynas – tai „Zinfandel“, kuriam pirmąją vietą suteikė Gediminas. Šis vynas 2015 metų Italijos vynų reitinge „Gambero Rosso“ gavo aukščiausią įvertinimą – tris taures.
Nustebino pirmasis gurkšnis ir karščio pojūtis. Tai ryškaus prieskoninių pojūčių vynas, tinka prie brandintų sūrių, mėsos, šokolado. Taip, taip, – netgi prie šokolado.
Man labiausiai įsiminė „Dunico“. Jis spaudžiamas iš pajūrio smėlyje augančių vynuogių. Tai elegantiškas, vaiskus, temperamentingas vynas, kuriam nepakartojamą skonį suteikia sūrus jūros vėjas.
Pirmasis aromatas – vyšnios, o vėliau pamažu išsiskleidžia visa puokštė: gvazdikėliai, džiovintos figos.
