Kuo ypatingi Jūsų suregzti „Tinklai“?
Ypatinga yra mūsų rodomos programos kokybė. Žinoma, ne visi filmai yra išskirtiniai savo įvertinimais ar apdovanojimais. Dalis jų – labai nauji filmai, kurie tiesiog negalėjo gauti kažkokių prizų, nes yra ką tik išleisti, tačiau jiems viskas prieš akis. Kai kurios programos turi ir senesnių filmų, kurie jau pelnę pripažinimą. Iš tikrųjų bendras festivalio programas meninis lygis yra labai aukštas.
Kitas dalykas – tai mūsų savotiškas grįžimas į gatvę. Kažkada, tam tikroje aplinkoje rengdami festivalį elgėmės gana drąsiai. Rodėme filmus gatvėse, žmonės eidavo pro šalį, pasilikdavo, žiūrėdavo kiną. Buvo daugiau „gatvinio“ kino, po to užsidarėme kino teatruose. Buvom šiek tiek pavargę nuo atvirų erdvių, todėl nustojome tai daryti, o šiemet vėl su viskuo, kas geriausia, išeiname į viešumą.
Kokio atsako tikitės iš žmonių, kurie ateis žiūrėti filmų?
Atsakas gatvėje yra sudėtingas, nes daug kas tiesiog ateina šiaip sau. Kartais jie taip ir išeina nesupratę, kur buvo. Atviroje erdvėje yra masiškumo, bendrumo jausmas, be to taip atsiranda naujų kino žiūrovų, kurie kitais metais tampa pastoviais lankytojais. Ypač jei darai renginius toje pačioje vietoje, žiūrovai sugrįžta. Visur yra ir profesionalių žiūrovų, kurie vaikšto į kiną ir viską žino. Jų ypač daug Vilniuje.
Kiek žiūrovų turi „Tinklai“?
Gana sunku atsakyti. Mes niekada nesame tiksliai suskaičiavę tų visų gatvės praeivių. Bet manau, kad „Tinklų“ gerbėjų turėtų būti apie 12-16 tūkstančių.
Kuriai programos daliai žiūrovai turėtų skirti daugiausia dėmesio?
Visada aišku ko tikėtis iš švedų ar iš vokiečių: jie duos gero kino. To paties tikiesi ir iš filmo, kuris buvo apdovanotas „Oskaru“. Į tokius filmus einantys žmonės nenusivils, jei žiūrės tokią programą. Yra programos dalių, kurios yra kaip klaustukas žiūrovams – eit neit, kas čia tokio. Pavyzdžiui, šiemet labai stipri lenkų kino programa, estų filmai labai įdomūs. Puiki norvegų programa. Štai juos aš ir išskirčiau. „Vyšninis lūpdažis“ yra specialioji programa, kuri kaip ir daug ko nesako, bet tai yra labai geri filmai, kurti moterų režisierių.
Ar jūsų siūlomus filmus galima pamatyti ne festivalio metu?
Sunkiai. Žmonės tikrai nebus matę naujų filmų. Nebent kur internete susižvejoję. Atvirose erdvėse rodysime kai kuriuos senesnius rinkinius, juos žiūrovai gali būti primiršę arba tiesiog yra per jauni, kad būtų matę. Pavyzdžiui, vakar „Tinklus“ Vilniuje pradėjome 2005 metų populiariausių filmų programa. Bet apskritai du trečdaliai programos yra visiškai nauja produkcija.
Ar žiūrovai galės pabendrauti su filmų kūrėjais?
Mes rengsime susitikimus su režisieriais, nors Lietuvoje sunku žaisti tokį „klausimų-atsakymų“ žaidimą. Penktadienį toks susitikimas vyks Mokytojų namų kiemelyje, šeštadienį „Skalvijos“ kino teatre bus galima pabendrauti su vokiečių režisieriumi Sebastianu Fischeriu. Kai kur dėl to net suplanuotas pailgintas seanso laikas. Ateinančių prašau: nesidrovėkite, užduokite jums rūpimą klausimą autoriui.
Kokia yra kino mėgėjų auditorija Vilniuje?
Vilnius turi profesionaliausią, gerąja to žodžio prasme snobiškiausią, labai įgudusį žiūrovą. Čia žmonės, ateinantys žiūrėti filmų, yra patyrę, jie kiną vertina gana priekabiai, vaizdus stebi įdėmiai. Jie yra daug visko matę, turi daug įvairiausių žinių. Vilniečiai apskritai yra atskira kino mėgėjų kategorija.
Kuo ypatingos Vilniaus kino erdvės?
„Skalvijos“ kino centras yra savaime labai išskirtinis kino teatras, jis - viena iš tų kelių Lietuvoje likusių vietų, kuriose rodomas nekomercinis, netradicinis kinas. Mokytojų namų kiemas – apskritai puikiausia erdvė. Ten gyvena ne tik kinas, bet ir muzika, šurmulys, nuolat ateina žmonės. Kiemelyje net nereikia nieko ypatingo, kad sukviestume žmones, gerai, kad tokia vieta yra. Trūksta tik stogo, ir išvis būtų viskas idealu.
Kokie pokyčiai įvyko per tuos 10 metų, kai rengiate festivalį?
Prieš 10 metų mažai kas rodė filmus už Vilniaus ribų, ypač lietuviškus, apie tai beveik nebuvo kalbos. Dabar situacija smarkiai pasikeitė. Festivalį rengti yra ramiau, nes tu žinai – žiūrovų yra. Apskritai į kiną eina daugiau žmonių nei prieš 10 metų. Keitėmės ne mes, bet aplinka. Dabar situacija pasikeitė į gera. Atsiranda žiūrovų, o jei jų yra, vadinasi darai tai, kas reikalinga.
