Vasario 14 dieną 16 val. meilės įkvėptų brazilų dainų garsai pasklis Šv. Kotrynos bažnyčioje. Paslaptingas ir lankstus Giedrės Kilčauskienės balsas atskleis paprastą, šiltą bossa novos poezijos grožį. Jam antrins ažūriniai Eduardo Armono gitaros pasažai, harmoningas Andrejaus Polevikovo klavišinių instrumentų pritarimas, prašmatnūs Dariaus Rudžio ir Pavelo Žeimotino mušamųjų instrumentų ritmai bei aksominis Vyčio Nivinsko kontraboso garsas. Tame skambesyje susimaišę svaiginamas švelnumas ir neišsakoma pietietiškoji melancholija, džiazo spontaniškumas ir klasikos darna, filosofinė ramybė ir stiprūs išgyvenimai...
Šį stilių išrado Antonio Carlos Jobim, Vinicius de Moraes ir Joao Gilberto, supratę, jog nauja jų sambos traktuotė yra kur kas daugiau nei brazilų muzika. Tad pasiūlė jai kitą vardą – bossa nova. Naujuoju stiliu suskambo fantastinis brazilų, amerikiečių bei europiečių muzikinių patirčių lydinys, akimirksniu radęs vietą klausytojų širdyse. Visi klausėsi bossa novos, o naujuosius neįprasto ritmo kūrinius į savo repertuarą mielai įtraukdavo tokie to meto estrados milžinai kaip Ella Fitzerald ir Frankas Sinatra. Egzotiškoji naujovė buvo virtusi tikra muzikos sensacija, perversmu, atvėrusiu dar negirdėtą ir nepažintą grožį.
1965 metais Stan Getz ir Joao Gilberto albumas „The Girl from Ipanema“ buvo apdovanotas Grammy kaip geriausias metų įrašas. Tai buvo pirmasis ir iki pat 2008 metų vienintelis atvejis, kai geriausiu metų įrašu buvo paskelbtas džiazo albumas.
Ir šiandien, prabėgus beveik pusei amžiaus, bossa nova tebeturi magnetinę galią sužadinti širdyje šilčiausius jausmus, sukurti jaukų spindulingą pasaulėlį, kuriame kiekvienas išgyvena savąją istoriją.