Dauguma tikriausiai esate girdėję lotynišką posakį „sveikame kūne – sveika siela“. Bet ar žinojote, kad didysis graikų filosofas Platonas, kurio vardas reiškė plačiapetis, garsėjo kaip puikus atletas, ypač pasikaustęs imtynių srityje? Deja, kartais atrodo, kad dėl kažkokių priežasčių esame linkę supriešinti ir, remdamiesi ne pačiais tinkamiausias pavyzdžiais, prisikurti lėkšto jaunimui skirto filmo vertų stereotipų, nubrėžiančių takoskyrą tarp protingųjų (ar dvasingųjų) ir fiziškai stiprių visuomenės narių.
Į pagalbą pasitelkus ketvertą skirtingų kovos menų mokyklų instruktorių ir jų mokinių pabandėme atrasti kuo daugiau sąsajų tarp šių neva priešybių ir galbūt sugriauti keletą stereotipų. O galbūt ir kažką iš Jūsų paakinsime išbandyti save.
Moko susilieti su priešininku
Pirmiausia nutariau aplankyti, kaip vėliau sužinojau, sausio mėnesį vienerių metukų jubiliejų švęsiantį „Aikido Šiauliai“ centrą. Pačioje miesto širdyje visai šalia amfiteatro įsikūrusiame centre tuo metu siautė būrys berniukų ir mergaičių – suaugusieji į treniruotę rinktis pradės tik už gero pusvalandžio. Begalo maloniai nustebino čia besirenkančių draugiškumas ir išties išskirtinis pozityvumas. Išties aplanko gana retas ir malonus jausmas, kuomet tai, ką išgirsti visiškai sutampa su tuo, ką regi.
Kaip tik tą vakarą dalis vaikų laikė egzaminus – išvydau daugybę metimų, sugriebimo ir suėmimo veiksmų. Kaip vėliau sužinojau, išskirtinis dėmesys gynybiniams manevrams, priešininko energijos panaudojimas prieš jį patį – tarsi vizitinė Aikido kortelė.
Centro vadovas ir įkūrėjas bei pagrindinis instruktorius Rokas Leonavičius Aikido išskirtinumui apibūdingi pasitelkė jo patriarcho Ueshiba Morihei žodžius, esą Aikido labiau susijęs ne su konkrečia technika, o dvasiniais dalykais, nes, anot pašnekovo, atėmus iš Aikido jo dvasingumą ir filosofinį lygmenį, ši kovos menų sistema taptų paprasčiausiu džiudžitsu.
R. Leonavičius taip pat nubrėžė pagrindinius etinius šio savigynos meno orientyrus: „svarbiausia – suvokti, jog mes visi esam susiję ir mūsų gerovė remiasi mūsų bendrumu. Kokias savybes ugdo Aikido? Visų pirmiausia – atvirumas ir gebėjimas reaguoti į nežinomybę“.
Vienas Aikido centro vyresniųjų kartos atstovų Egidijus Martišauskas su pertraukomis šio savigynos būdo treniruotes lankantis apie 5-is metus pasakojo, jog įsitraukti Aikido pasaulį jį paakino teigiamas daugelį metų šios kovos menų sistemos treniruotes lankančio pažįstamo pavyzdys. Pasak pašnekovo, taip pat patraukė tai, kad Aikido neskatina smurto ir yra neagresyvi sporto šaka. Aikido taip pat skatina toleranciją bei teikia dvasinę ramybę. Pasak pono Egidijaus, šie užsiėmimai skatina susilieti su priešininku, moko psichologinio lankstumo, ugdo gebėjimą neprovokuoti konfliktų. Vyro 15-is sūnus taip pat lanko Aikido treniruotes. Vaikai čia labai greit pasikeičia, išmoksta susikaupimo ir drausmės. „Mes čia nesivaržome vieni su kitais, o mokomės savigynos meno“,- apibendrino abu pašnekovai.
Svarbiau sveikata, o ne prizai
Kiek kitokia Kiokušin karatė filosofija. Kaip teigia karatė Kiokušin klubo „Tori“ vadovas ir treneris, Lietuvos jaunučių rinktinės treneris Andrius Macijauskas, Kiokušin yra pilno kontakto kovos menų rūšis, kurioje kovojama be jokių apsaugų, vienintelis apribojimas – draudžiami smūgiai į galvos sritį. Čia ugdomos tokios savybės, kaip greitis, ištvermė, jėga ir atkaklumas. „Filosofija žmogui tampa reikalinga, kai jis susiduria su tam tikrais sunkumais, o mes šiuose užsiėmimuose mokome suvaldyti skausmą ir kontroliuoti situaciją“,- sąsajų tarp fizinio ir filosofinio Kiokušin pradų bandė ieškoti trečio dano laipsnį turintis A. Macijauskas. Taip pat čia diegiama pagarba kitam, savojo ego sumažinimas. Anot pašnekovo, „Tori“ klube buvo išugdyta bent 20-imt Europos Kiokušin čempionatų prizininkų. Visi jie labai gerai mokėsi, įstojo į pačias prestižiškiausias specialybes: „Visgi, visų pirmiausia, mes stengiamės dėl kiekvieno iš mūsų sveikatos, ne dėl kažkokių prizų, todėl čia skatinama sveika gyvensena be žalingų įpročių“.
Stebėdamas pulką salės futbolą žaidžiančių jaunųjų karatėkų panorau sužinoti, dėl kokių priežasčių tėveliai atveda savo atžalas į Kiokušin treniruotes ir kokius pokyčius šių jaunų žmonių sielose šios treniruotės sėja. „Dažniausiai atveda nepasitikinčius savimi, prie bendraamžių nepritampančius vaikus. Pasportavus metus ar du jie akivaizdžiai pasikeičia, atsiranda tiek pasitikėjimas savimi, tiek ir pagarba sau. Vienus mes padrąsinam, kitus suvaldom. Išdykėliai čia įgauna kryptingumą, išmoksta susikaupti, nebešvaisto laiko bet kam. Sportuojančių vaikų nepamatysi gatvėje, prie televizorių ar kompiuterių jie praleidžia taip pat mažiau laiko“,- asmenine patirtimi dalijosi treneris. – „Lankantys užsiėmimus ne tik patiria fizinį krūvį, bet ir daug sužino. Pats Kiokušin yra nuolatinis mokymasis“, - apibendrino A. Macijauskas.
Nepakanka matyti akimis
Wing Tsun yra vienintelė kovos menų sistema, kurią, pasak legendos, sukūrė moteris vardu Wu Mei. Šiaulių Wing Tsun klubo vadovas Si-Fu (penktasis rangas) Linas Gudavičius aiškino, kuo kovinė sistema skiriasi nuo stiliaus. Anot vyro, kiekvienas stilius savo pavadinime turi kažkokią nuorodą ir bando kažką imituoti (pavyzdžiui, tigro ar gervės stilius).
„Žmogus neturi tigro ilčių ir nagų, todėl jis niekada neprilygs šiam plėšrūnui. Žmogaus stiprybė – jo smegenys. Dėl šių prie kovų sistemos pagrindinis įkvėpėjas ir yra pats žmogus.“,- teigė vyras.
Anot jo, Wing Tsun yra paremta įvairiomis koncepcijomis, principais ir filosofinėmis kryptimis. Visi šie elementai pasitelkiami tiek kovojant plikomis rankomis, tiek ir pasitelkus tam tikrus ginklus. Daugelis sistemų atlieka gynybinį ir puolamąjį veiksmus, šiuo atveju vienu metu naudojamos abi veiksmų grupės, atliekami serijiniai, ne pavieniai smūgiai. Pasak L. Gudavičiaus, viskas čia vyksta per greit, kad galėtum pasikliauti vien akimis, todėl būtina pasitelkti ir kitus pojūčius.
Stebėdamas, kaip į treniruotę susirinkę vyriškiai atlikėjo pratimus visiškai nesistebėjau, kad Discovery kanalo pavojingiausių pasaulio ginklų rinkimuose Wing Tsun užėmė pirmąją vietą, aplenkdamas legendinį, savo patikinamumu ir dabar kariškius žavintį automatą AK-47 (http://kidswingchunacademy.com/discovery-channel-top-10-deadliest-weapons/). „Ginklas be žmogaus – bevertis“,- reziumavo L. Gudavičius.
Pagrindinė šios kovinės sistemos vertybė yra žmogiškumas. Kaip teigė treneris, reikalavimai, norintiems minti šios kovų sistemos paslaptis nėra kažkokie itin dideli ir tikrai iš ateinančių nėra tikimasi kažkokių ypatingų fizinių duomenų. „Svarbiausia – turėti noro ir būti geru žmogumi – tai esminis reikalavimas, juk Wing Tsun židinys ne kas kitas, o Šaolinio vienuolynas.“ Iš toli atsklidęs šios legendinės dvasingumo Mekos rūkas, kartu su vienuoliams būdinga askeze persmelkia visa klubo veiklą: „Svarbiausios vertybės, kurias ugdome yra nuolankumas, savojo ego sumažinimas ir disciplina.“
Savąja kelione pradėjęs Tibeto budizmo šventovėje – Šaolinio vienuolyne – Wing Tsun tęsė bekraštėje Kinijoje, persisėmė daoizmo ir konfucianizmo idėjomis. „Wing Tsun principų universalumą geriausiai liudija faktas, kad remiantis šios sistemos idėjomis rašomi vadovėliai verslo žmonėms“,- savo mokomos kovos sistemos privalumus baigė vardinti L. Gudavičius.
Užsiėmime dalyvavęs Aivaras Domarkas teigė treniruotes pradėjęs lankyti šių metų rugsėjį, kai Šiauliuose po pertraukos vėl savo veiklą atnaujino Wing Tsun klubas. Jau anksčiau induizmu domėjęsis vaikinas norėjo sporto, kuriame netrūktu veiksmo. Pašnekovas labai greitai pajuto teigiamus pojūčius – pradėjo geriau jaustis ir labiau savimi pasitikėti. „Čia labai lavinami pojūčiai, nepakanka vien matyti akimis – turi mokytis jausti. Intuityvumo, o ne regos ar proto, diktuojamų sprendimų būtinybė turi tam tikros įtakos asmeniniame gyvenime priimamiems sprendimams“,- savo patirtį apibūdino Aivaras.
Atsiveria naujos durys
Šalia visų rytietiškų kovos menų ir sistemų norėtųsi pateikti ir kažką „egzotiškesnio“. Deja, Braziliškojo kovos meno-šokio Capoeiros Šiauliuose nėra, tad pagalbos teko kreiptis į Vytauto Didžiojo universiteto brazilų kovos klubą „Kaunas Capoeira“.
Capoeiros studijos vadovas Audrius Kiuberis pasakoja šiuo kovos menu užsiiminėjantis jau šeštus metus: „Pasirinkau Capoeira, nes būdamas pauglys grojau grupėje, o Capoeiroje muzika užima labai garbingą vietą. Be to, man buvo itin priimtina judesio koncepcija: pastovus judėjimas, jokių statinių stovėsenų. Be abejo didelę reikšmę turėjo ir Capoeirai būdinga akrobatika.“
Šis nuolatinis judėjimas (GINGA) Capoeiroje esti neatsitiktinai – visą 17 a. trukusio priešinimosi Portugalų okupantų laikotarpį tai buvo prastai ginkluotų iš afrikos atvežtų vergų užsiėmimas (ir kartu bilietas į laisvę), kurie turėjo kažkaip apsiginti prieš kardu jiems įkirsti besitaikantį priešininką.
Anot A. Kiuberio, yra daug Capoeiros stilių, tačiau senoji Capoeira Angola tarp jų užima ypatingą vietą. Joje labai daug subtilybių: žaidėjas ne tik turi išmanyti kovos meno detales, į kurias įeina spyriai kojomis, keliais, rankomis, alkūnėmis, galva ir imtynės, bet ir būti teatrališkas, sugebėti sukelti savo partneriui tokią būseną, kad šis nesugebėtų atspėti iš kurios pusės jam ketinama spirti. Ir visų svarbiausia – tai yra žaidimas, kuriame du capoeristai ne kovoja, o žaidžia vienas su kitu.
Savaime suprantama, Capoeira nėra tokia liberali fizinio pasiruošimo atžvilgiu, kaip aukščiau išvardintosios mokyklos. Galbūt todėl „Kaunas Capoeira“ klubą lanko išskirtinai tik jauni žmonės nuo 7-ių iki 35-ių metų.
Paklaustas apie treniruočių įtaką žmogaus dvasinei būklei, A. Kiuberis teigė iš daugelio treniruotes lankančių girdėjęs, jog pradėjus užsiiminėti Capoeira tarsi atsidaro naujos durys. „Mokantis Capoeiros pamažu pažįsti naujus dalykus, savo kūną, Brazilijos kultūrą, svetimą kalbą, kitus papročius, tradicijas, naujus žmones. Mūsų tarpe nėra vietos diskriminacijai ir įžeidinėjimams. Turime sukūrę labai gerą atmosferą, todėl neabejotinai žmonės keičiasi. Svarbiausia, mano nuomone, yra tai, kad mokiniai išvysto sugebėjimą į tuo pačius dalykus pažiūrėti iš kitos perspektyvus, o tada jau keičiasi ir juos supantis pasaulis.“
Aleksandras Rimdžius
