Artėjant rudens sezonui, kuomet vasariškoji saulutė savo šiluma vis mažiau ir mažiau džiugina suvargusius lietuvaičių kūnus, pastarųjų širdyse, panašu, aistros krepšiniui netrūks dar ilgam. O kaip kitaip, jei jau dabar tūkstančiai aistruolių su Lietuvos (o gal ir Etiopijos) simbolika dreba iš nekantrumo, nesulaukdami didžiojo krepšinio įvykio. Žinoma, šių eilinių sirgalių sektorius, toli gražu, ne vienintelis, negalintis atsispirti Europos krepšinio čempionato žavesiui. Kur kas didesnes pajėgas jau seniai išrikiavę ir mūsų šaunieji verslininkai bei savo aktyvumu jiems niekuo nenusileidžiantys TV eterio galiūnai. Kitaip tariant, štai jums ir visas komplektas kaltininkų, kurie santūrų mūsų, ir taip visapusiškai nestabilios rinktinės pasirengimą turnyrui, pavertė triukšmingu ir blizgesio pritvindytu festivaliu. Vieni gamindami, kiti – vartodami. O juk, krepšinis – tai tiesiog komandinis, sportinis žaidimas, beje visai paprastas ir įdomus.
Gaila, bet festivalio karavano jau nebesustabdysi: jis jau čia ir visu garsu. Gal ir būtų pavykę tada, kai tik mezgėsi pirmosios – lietuviškos šio renginio užuomazgos, tačiau ir tai vargu, nes gi ten, kur nusitaikę verslo ir žiniasklaidos interesai, su plunksna kovok nekovojęs. Na o pirmųjų karavano užuomazgų labai toli ieškoti nereikia – tai šių metų sausis, kuomet vyko burtų traukimo ceremonija, dėl organizatorių virtusi grandioziniu koncertu, skirtu net ir tiems, kurie apie krepšinį žino tik tiek, kad jį žaidė A.Sabonis.
Prabėgo pusmetis, žiemą pakeitė pavasaris, pastarąjį – vasara, tačiau didžiulis noras iš krepšinio daryti šou nedingo niekur. Priešingai: esame gyvi liudininkai to, kad, gyvenant socialiai pilnavertį gyvenimą, praktiškai nebeįmanoma nė dienos išgyventi be informacijos apie krepšinį. Miesto gatvės, atmosfera darbovietėje, radijo ir televizijos eteris bei verslininkų desperatiškas siekis ,,prakišti” savo pruduktą – visa tai pučia didžiulį tuštybės burbalą, burbulą, kuris kažkam kaupia milžinišką ne visai garbingą kapitalą, prisidengiant gan garbinga čempionato idėja.
Na taip, verslas lieka verslu, papildomų pajamų reikia visiems – net ir prestižiškiausiose užsienio komandose žaidžiantiems Lietuvos krepšininkams, kurie, vietoj individualaus savo žaidimo gerinimo, renkasi maivymąsi prieš kameras. Žiū – kol vienas iš jų prekybos centre žuvies piršteliais džiaugiasi, kiti tuo tarpu jau mineralinį vandenį giria... Tačiau problema tikrai ne tame, kad filmuojasi jie, o ne aš. Man tik įdomu, ar šis naujas žaidėjo amplua nedaro įtakos jo kojų virpuliui, stovint prie baudų metimo linijos? Arba dar blogiau: ar neatsitiks taip, kad koks vaikis, pamatęs gatvėje rinktinės narį, vietoje to, kad tuo pasidžiaugtų, timtelėjęs savo mamai už sijono, pareikš: ,,žė, mam, ten tas, kur per teliką su arbūzu į kašę krovė!“? – o vat šitai jau būtų keistoka.
Vis gi aš nesu prieš krepšinį ar šį rugpjūčio pabaigoje prasidėsiantį čempionatą. Veikiausiai priešingai: vos jam prasidėjus tapsiu ne ką mažiau pamišęs dėl krepšinio, negu koks kitas geltona–žalia–raudona atributika išsidabinęs šio sporto mėgėjas. Tiesiog visada maniau ir manysiu, kad krepšinis privalo būti žaidžiamas krepšinio aikštelėje, o ne už jos ribų. Lygiai taip pat, kaip ir domėjimasis šia komandinio sporto šaka turėtų būti orientuotas į žaidėjų nuveiktus darbus rungtynių metu, o ne į tai, koks sportininkas su kokia podiumo mergužėle po barus trankosi.
Ir taip, aš žinau jog žaidimai, tai yra, šventės – tai vienas iš elementų, kūrių žūtbūt reikia liaudžiai, bet net ir jų kartais būna per daug. O šiuo atveju krepšinio, drįsčiau teigti, jau kuris laikas vimdančiai per daug, tiek daug ir visur, kad net su aklinai izoliuotu maišu ant galvos būtų galima pajusti, jog tave supa krepšinio karštlige užsikrėtusios visuomenės armija, ir nori tu to ar ne.
