Nesu pernelyg didelė aukščio mėgėja - niekad nebuvau iššokusi su parašiutu, nors danguje teko praleisti nemažai laiko. Vis dėlto dukterėčios gimtadienio proga pasidaviau pagundai paskraidyti – tik šįkart ne danguje, bet lynais virš medžių viršūnių, Belmonto nuotykių parke.
Nors prieš tai esu buvusi kitame, Vilniuje įsikūrusiame nuotykių parke, labai rūpėjo išbandyti Pavilnių regioniniame parke kairiajame Vilnelės šlaite įkurtas trasas, nes iš bičiulių ne kartą buvau girdėjusi frazę: „Visur gerai, visur panašu, bet jau vien dėl „Zip Line“ verta apsilankyti Belmonte“.
Kadangi apsilankymas nuotykių parke buvo ne mano iniciatyva, prieš į jį vykdama apie parką nieko nesidomėjau: neieškojau jokios informacijos, neklausinėjau draugų, net neišsiaiškinau, kas tas visų „linksniuojamas“ „Zip Line‘as“. Bet apie tai vėliau...
Aš jau nebegaliu!
Kad būtų dar smagiau, į parką pasikvietėme dar keletą bičiulių – 11 val. ryto mūsų penkiukė (beveik pirmieji parko klientai) jau stovėjo bilietų pardavimo vietoje – visai šalia Belmonto stadiono. Užpildę dalyvio anketas, sumokėję pinigus, gavome saugos įrangą – reguliuojamąjį diržą su dviem virvėm, prie kurių pritvirtinti saugos „karabinai“. Prie trečiosios saugos sistemos virvės pritvirtintas trečiasis ratukas-„karabinas“, reikalingas leistis trosu.
„Apsiginklavę“ pėsti leidomės ieškoti adrenalino – eiti teko neilgai, keliasdešimt metrų. Išklausę detalų instruktažą, gavome leidimą pradėti. Nežinau kodėl, bet pažiūrėjus į viršų – tinkluose įstrigusius žmones, šaukiančius: „Instruktoriau, o kaip čia koją statyti, aš jau nebegaliu, nukelkite“, darėsi smalsu, ar ir mes taip rėksime.
Aš galiu!
Visi penki pradėjome nuo antrosios pagal sunkumą trasos parke – žaliosios. Ji skirta nepatyrusiems lankytojams, kurie bijo aukščio ir nėra įpratę karstytis.
Nors tai žinojau, bet ir šioje trasoje turėjau progos šūktelėti – o ką daryti dabar! Su kiekvienu žingsniu jaučiau, kad vis labiau įsitempia raumenys. Vienintelė paguoda buvo ta, kad pasižiūrėjus žemyn nesisuko galva – mat šioje trasoje aukštis tik 6,5 m. Daug fizinės jėgos nereikia, nes tėra tik 12 rungčių. Nežinau kodėl, bet 124 m ilgio trasai įveikti man prireikė beveik valandos (kitiems sekėsi kur kas geriau). Pirmieji du skrydžiai lynu – ir tie pasirodė šiek tiek gąsdinantys, bet po jų supratau, kad čia tik pradžia, kad galiu gerokai daugiau. Atsirado labai daug entuziazmo ir noro neatsilikti nuo bičiulių.
Reikia gero fizinio pasirengimo
Įveikę žaliąją trasą, ėmėmės antros, mėlynosios. Čia jau reikėjo ne tik daugiau fizinių jėgų, bet ir koncentracijos, nes bent sekundei praradus budrumą, tektų pakibti ant saugos virvių. Buvau sau išsikėlusi tikslą – neskubėti ir nenukristi, mat kaboti 9 metrų aukštyje nėra taip jau malonu. Nors antroji trasa beveik perpus ilgesnė nei žalioji – 334 m – ją įveikiau gerokai greičiau nei pirmąją. Aišku, ne be šauniųjų instruktorių Kosto ir Gedimino patarimų. Bene labiausiai patiko 75 m skrydis lynu ir rungtis, kai teko pereiti atstumą, gaudant vertikaliai kabančius rąstus, kurie po bičiulės žygio jais, beprotiškai siūbavo.
Raudonajai trasai man nebeliko laiko, tačiau kai kurie bičiuliai (tarp jų ir 16-ojo gimtadienio sulaukusi Austėja), dėl kurios ryžausi šiai avantiūrai – ją įveikė. Kol aš sėkmingai šūkavau mėlynojoje trasoje, bandydama rasti atsakymą, kokiu būdu geriausia pradėti rungtį, Austėja jau šturmavo raudonąją trasą, esančią beveik 10 m aukštyje.
Girdėjau, kad ir ji neapsėjo be šūksnių, o kartą buvo gerokai sunerimusi – kai iš aukštai, pasigavus virvę, teko šokti į tinklą. Tam kaupėsi beveik 10 minučių ir jei ne bičiulis Deividas, esu beveik tikra, kad sulaukusi šešiolikos, to dar nebūtų padariusi. 396 m trasoje, reikalaujančioje ne tik fizinių jėgų, bet ir koncentracijos, pasitikėjimo savimi – ne juokai. Prižadėjau sau, kad kitą kartą, atvykusi į Belmontą, pradėsiu iškart nuo raudonos ir parodysiu, kad ketvirčio amžiaus sulaukus – įmanoma dar daugiau nei tai!
Juodoji trasa
Iš mūsų penkiukės juodąją trasą (neoficialiais duomenimis, sukčiaudamas) – įveikė tik Deividas. 16 m aukštis gerai fiziškai pasiruošusio vaikino neišgąsdino, tačiau pasižiūrėjus ir apačios atrodė, kad rimtai mąsto, kaip reikės nusileisti žemyn (tai, beje, užfiksavo ir apačioje esančio jaunimogidas.lt fotografo objektyvas).
Patyrusi tiek adrenalino ir nepakartojamų akimirkų, visai buvau pamiršusi „Zip Line“, todėl, baisusi keliones trasomis, net nepasiteiravau apie tai instruktorių. Staiga išgirdau, kaip Kostas (vienas iš Belmonto nuotykių parko instruktorių) sušuko – eime su manim, leisitės „Zip Line‘u“.
„Zip Line‘as“
Nežinau kodėl, bet nutirpo kojos, o kai pamačiau medinį lieptelį, nuo kurio turėjau įsibėgėti 333 m metrų skrydžiui, galvojau, kad dabar aš žuvus. Kai mane prisegė ir aš supratau, kad neturiu kito pasirinkimo (pernelyg skauda kojas, kad kėblinčiau pėsčia iki bilietų kiosko), nutariau skristi.
Tiesa, įsibėgėti man taip ir nepavyko, bet maždaug lyno viduryje pajutau, kad esu virš medžių viršūnių ir beveik sukuosi aplink savo ašį. Iki galutinio bokštelio, kur manęs laukė instruktorius, nenuskridau (nebuvau pakankamai stipriai įsibėgėjusi), todėl sustojusią teko „parvilkti“. Kai nulipau kopėtėlėmis, galvoje sukosi viena mintis – kaip greičiau čia grįžti!
Ačiū Austėjai, Deividui, Ugnei, Ernestai už nuostabias šeštadienio akimirkas!
Parengė Žydrė Dargužytė, www.jaunimogidas.lt
