Pesticidai – nuodinga medžiaga
Pesticidai – organinė ar neorganinė nuodinga cheminė ar biologinė medžiaga, įvairių augalų kenkėjams, ligų sukėlėjams, naminių gyvulių parazitams taip pat nereikalingai augalijai ir gyvūnijai naikinti.
Jie, sumažindami kenkėjų ir ligų daroma žalą, piktžolių konkurenciją dėl šviesos, vandens bei maisto medžiagų, gali padidinti žemės ūkio produkcijos derlių, kokybę bei ekonominį efektyvumą.
Tačiau naudojant pesticidus, neišvengiamas ir jų neigiamas poveikis aplinkai. Jie dažnai yra toksiški, kaupiasi ekosistemose ir gali jas pažeisti, per mitybines grandines gali patekti į kitus organizmus, užteršia požeminius ir paviršinius vandenis.
Žemės ūkyje naudoti pesticidai ne tik teršia aplinką, bet ir patenka į maisto produktus, nes juos iš dalies asimiliuoja augalai.
Žemės ūkyje naudoti pesticidai ne tik teršia aplinką, bet ir patenka į maisto produktus, nes juos iš dalies asimiliuoja augalai. Daugeliui gyvūnų, taip pat ir žmogui, kenkia net labai mažos jų dozės, nes per visą ligšiolinę evoliuciją su tokiomis cheminėmis medžiagomis nebuvo susidurta, todėl gyvūnų adaptavimosi galimybės yra mažos.
Pesticidai, kaupdamiesi gyvajame organizme, kenkia genetiniam fondui, skatina ląstelių mutaciją, sukelia vėžį. Dėl to daugelis naudotų pesticidų jau uždrausti. Sumažėjus pesticidų naudojimui bei pradėjus griežčiau reglamentuoti jų naudojimą, dirvožemio ir gruntinio vandens užterštumas pesticidų likučiais žymiai sumažėjo.
Per vandenį užteršia dideles teritorijas
Apie kitus žemės ūkio teršalus paprastai yra mažiau kalbama, bet jie taip pat gali būti nemažiau svarbūs, pavyzdžiui, antibiotikų naudojimas gyvuliams gydyti.
Intensyviai naudojant mineralines trąšas pakinta dirvožemio mikroorganizmų rūšių sudėtis, dirvožemis rūgštėja. Rūgščiame dirvožemyje didėja sunkiųjų metalų koncentracija, o šie metalai per augalus ir jais mintančius galvijus patenka ir į žmogaus organizmą.
Dėl intensyvaus trąšų naudojimo didėja ir vandens tarša organiniais azoto bei fosforo junginiais. Ši tarša atsiranda, kai su lietumi išplautos mineralinės trąšos patenka į paviršinius vandenis. Per didelė vandens tarša šiais organiniais junginiais sukelia ežerų bei upių pelkėjimo procesus bei sutrikdo vandens ekosistemų pusiausvyrą.
Trims ketvirtadaliams žmonijos aprūpinimas vandeniu bei jo kokykė tebėra aktuali problema. Visiškai švarių vandenų nėra, juose yra ištirpusių mineralinių dalelių ir organinių priemaišų, vienur jų koncentracija didesnė, kitur mažesnė. Užterštais laikomi tie vandenys, kuriuose pakitus cheminiai ar mechaninei sudėčiai yra sutrikę normalūs gamtiniai procesai ir dėl tos priežasties jie negali būti vartojami ūkyje ir buityje.
Su žemės ūkio gamyba susieta vandens tarša apima dideles teritorijas – nors užteršiamos mažos upės, bet nuo jų priklauso ir didelių upių švarumas.
Vandenį ypač teršia mineralinės trąšos, pesticidai. Ne visos išbertos į dirvą mineralinės medžiagos yra augalų įsisavinamos, dalį jų lietaus vanduo nuneša į upelius, melioracijos kanalus, ežerus, susidaro palankios sąlygos vandens telkiniams užaugti dumbliais.
Dalis mineralinių trąšų patenka į grumtinius vandenis, dėl to pablogėja kastinių šulinių vanduo. Su žemės ūkio gamyba susieta vandens tarša apima dideles teritorijas – nors užteršiamos mažos upės, bet nuo jų priklauso ir didelių upių švarumas.
Suardo net metalines konstrukcijas
Vandens tarša sukelia didelius nuostolius, pažeidžia ekologinę pusiausvyrą, kenkia žmonių sveikatai. Užterštame vandenyje visuomet būna daug patogeninių bakterijų bei virusų. Kai kurie cheminiai, ypač sieros junginiai pagreitina net hidrotechninių įrengimų, tiltų, kitų statinių iš metalo ir gelžbetonio konstrukcijų koroziją.
Taip susiduriama ir su geriamojo vandens problema. Filtruodamasis vanduo žalingas toksiškas medžiagas iš viršutinių dirvos sluoksnių nuneša į apatitinius. Požeminių vandenų užteršimas yra daug pavojingesnis nei atvirų telkinių, nes jie negali savaimingai regeneruotis.
Vandens tarša padaro didelių materialių nuostolių ūkiui: tenka daugiau lėšų skirti vandeniui paruošti, kad jį būtų galima gerti ir vartoti pramonėje, sumažėja žuvų ūkio rentabilumas, trumpiau laiko po vandeniu esančios metalinės konstrukcijos, padidėja išlaidos gyventojų sergamumui mažinti, dėl ligų prarandama darbo laiko.
Todėl 9-asis žemės ūkio bendrovės „Ilzenbergas“ ūkininkavimo principas skelbia: „Biodinaminis ūkininkavimas nesukuria visuomenei paslėptų papildomų išlaidų. Tuo tarpu žmonės nuolat moka už cheminių medžiagų pašalinimą iš geriamojo vandens, o juk vanduo užteršiamas daugiausia paties žmogaus dėl chemizuotose ūkiuose naudojamų pesticidų ir mineralinių trąšų“.
