Sandra parduotuvėje sukasi viena. Prisipažįsta, kad jeigu reikėtų samdytis padėjėjų, tektų užsidaryti – išlaikyti nuosavą, kad ir nedidelę, parduotuvę Jonavoje nėra lengva. Ypač dar turint nemažą ūkį, daržus, gyvulių. Tačiau Matulevičiai skųstis neketina. Sandra juokiasi, kad viską galima suspėti, jeigu tik turi noro ir veikla tau patinka. O jai ir jos vyrui bei vaikams gyventi Jonavos rajono kaime labai patinka.
12 metų Anglijoje
Į Lietuvą šeima grįžo prieš beveik trejus metus, prieš tai 12-a praleidus Anglijoje, Derbyje.
„Draugas, dabartinis vyras, ten jau buvo, išvyko pirmas. Buvome jauni, norėjosi kelionių. Tai ir išvykau paskui meilę. Tiesiai po mokyklos išvažiavau, ten įstojau mokytis, studijavau verslo vadybą, taip pat tapau buhaltere. Ten iki šiol turime buhalterinę įmonę ir įdarbinimo agentūrą“, – apie gyvenimo emigracijoje detales pasakojo Sandra.
Šeima Anglijoje ketverius metus turėjo ir nuosavą barą, jam vadovavo vyras. Tačiau gimus vaikams, jiedu susimąstė apie galimybę grįžti į Lietuvą: „Atėjo toks momentas, kai pradėjome galvoti – visų pinigų neuždirbsime. Norėjosi būti arčiau savų žmonių, artimųjų. Vienos nakties tokia mintis buvo, kad parduodame viską ir keliaujame į Lietuvą. Turėjome savo namą, verslus. O čia reikėjo pradėti viską nuo nulio.“
Sandra juokiasi paklausta, ar buvo sunku grįžti: „Vis dar yra sunku.“ Jonavoje užaugę Matulevičiai norėjo būti arčiau natūralios aplinkos, gamtos, todėl įsikūrė vyro senelių name Ručiūnuose, vienkiemyje. Iš pradžių ėmėsi ūkininkavimo, o prieš metus atidarė ir parduotuvę.
Vienos nakties tokia mintis buvo, kad parduodame viską ir keliaujame į Lietuvą. Turėjome namą, verslus. O čia reikėjo pradėti viską nuo nulio.
Auginu, gaminu, parduodu
Virš parduotuvės durų puikuojasi ne tik „Gyvastos“ pavadinimas, bet ir užrašas „Auginu, gaminu, parduodu“. Daržovės, uogos, vaisiai – iš Matulevičių daržo. Taip pat ir kiaušiniai, dalis mėsos gaminių. Spaudžia jie ir parduoda sultis, verda uogienes. Parduotuvėje galima rasti ir kitų ūkininkų, smulkių gamintojų produkcijos, tačiau, kaip tvirtina Sandra, tik tokios, kurios gamintojai įsileidžia ją į savo cechus ir parodo, kaip produktai pagaminami.
Paklausta, ar taip nori įsitikinti, ką siūlo savo pirkėjams, Sandra neslėpė – pirmiausia taip daro, nes viską, ką parduoda, nešasi ir į namus sau bei vaikams.
„Mes savo pirkėją atradome apie metai iki parduotuvės atidarymo. Kai pradėjome ūkininkauti, taikėme principą „atvažiuok į mūsų ūkį ir įsigysi produkcijos“. Dauguma klientų ir liko tie, kurie atvažiuodavo į ūkį apsipirkti. Dabar jiems tiesiog patogiau.
Be to, mes esame už gerą, ekologišką produktą, todėl patys važiuodavome į didmiesčius apsipirkti, o žmonėms klausinėjant, kodėl tokios parduotuvės neatsidarius čia, gimė tokia idėja, – pasakojo Sandra ir atskleidė dar vieną skubaus atsidarymo priežastį. – Pradėjome nuo savo braškių, nes mūsų nepriėmė į turgų pardavinėti. Tai mes ir pagalvojome – gerai ir nestosime turguje, o jeigu dar lis lietus, būtų gerai patalpa. Taip ir atsidarėme su braškėmis, bet paskui kiekvieną dieną įvesdavome po naują produktą.“
Kai pradėjome ūkininkauti, taikėme principą „atvažiuok į mūsų ūkį ir įsigysi produkcijos“. Dauguma klientų ir liko.
Pomidorai parduotuvėje – skirtingų dydžių ir spalvų, kaip ir paprikos, kitos daržovės. O ūkyje pas Matulevičius gyvena ponis, avys, antys, žąsys, vištos – net ir tokios, kurių mėsa juoda. Taip pat daug kačių ir daug šunų. „O mūsų numylėtinė – gyvatė, auginam ir ją, dviejų metrų“, – vardijo S.Matulevičienė.
„Esam mėnesį gyvenę Londone, bet aš pasakiau, kad nebegaliu. Man nepatinka, didelis miestas - ne mums. Mūsų yra kaimas, yra labai smagu, kai ryte sodyboje atsikeli, išeini ir aplink tavo sodybą stirnos vaikšto. Tai nepakartojamas dalykas. Ir vaikams yra geriau augti kaime, tai vienareikšmiškai, jie ten laimingesni“, – sakė dešimtmetį sūnų ir septynmetę dukrą auginanti Sandra.
Trispalviai šakočiai
Kol kas šaldytuve gulintys mėsos dirbiniai yra kitų gamintojų, kaip sako Sandra, Lietuvos įstatymai labai griežti mažiesiems gamintojams. Todėl šeima mintis apie vištienos gaminius atideda ateičiai. O kol kas užsiėmimų ir taip netrūksta. Tarkim, Sandra kepa spalvotus šakočius.
„Kepame šakočius. Labai daug domėjausi ir esame vieninteliai Lietuvoje, kurie kepa spalvotą šakotį. Dauguma jau iškeptus šakočius apipila kuo nors, norėdami gauti tam tikrą spalvą. Spalvotą šakotį iškepti labai sunku, reikia nusistatyti laiką, nes nesimato linijų, kada jis iškepęs.
Idėja gimė Vasario 16-ąją, kai galvojome, ką tokio įdomesnio sugalvojus. Kaip tik turėjome prisidžiovinę visokių miltelių ir nusprendėme paeksperimentuoti. Žiūrime – visai neblogos spalvos gaunasi. Įdėjome daugiau šaltalankio, gavosi sodresnė geltona. Burokėlis dažo raudonai, žaliai – kalė kopūsto lapų milteliai. Ir svarbiausia, neatsirado skonis“, – savo išradimu dalijosi Sandra.
Šis gaminys jau sulaukė ir įvertinimo – buvo išrinktas konkurso „Sukurta Jonavoje“ laureatu.
Prieš pradėdami pardavinėti spalvotus šakočius, Matulevičiai jais apdovanojo draugus. O išgirdę gerų atsiliepimų ėmė ir pardavinėti. Dabar tai gana dažna dovana, siunčia juos ir pati Sandra į užsienį gyvenantiems lietuviams ar jų draugams.
Vyras – už gyvulius, žmona – už daržus
Kaip atrodo šios darbščios ir užsiėmusios poros diena? Sandra šypsosi: „Atsikeliame anksti ryte su vyru, išgeriame kavos ir pasidaliname darbus. Anksti tai apie pusę šešių ar penktą. Taip jau trejus metus. Per mokslo metus tam, kad pusryčius vaikams spėtume pagaminti, išleisti juos į mokyklą. Nuo antradienio iki šeštadienio aš važiuoju į parduotuvę, o vyras dirba ūkyje. Po darbo grįžtu 18 val. ir irgi einu į ūkį. Vyras atsakingas už gyvulius, aš – už daržus. Ir parduotuvę.“
Atsikeliame anksti ryte su vyru, išgeriame kavos ir pasidaliname darbus.
Vaikai jau irgi padeda, sako Sandra, kitų pagalbininkų jie ūkyje neturi. Esą kai reikėjo skinti braškes, įsitikino – rasti dirbančiųjų sunku, nes niekas nenori, nesvarbu, kiek ketini mokėti. O ir tokių „su kvapeliu“ priimti jaunieji ūkininkai nenori – braškes augina ant plėvelės, kurią pažeidus grėstų didžiuliai nuostoliai.
Į talkas, tarkim, bulviakasį, kaimynus Matulevičiai sako kviečiantys žadėdami jiems ir uždarbį, ir dar daržovių, tačiau norinčių atsiranda retai. Todėl Sandra sako nelinkusi remti vargingiau gyvenančias šeimas – jos manymu, svarbiau būtų paskatinti tokius žmones dirbti, o ne gauti kažką veltui.
Matulevičiai sako esantys smulkūs ūkininkai: augina 2 ha braškių, hektarą šaltalankių, yra šilauogių, juodųjų serbentų, po truputį auga sodas. Iš viso jie turi 10 ha žemės, kuri visa aplink jų sodybą.
„Šiemet surizikavome ir pasodinome 2 ha moliūgų, tai laukiame helovino. Sodinome vėliau, kad kuo vėliau moliūgus turėtume, tai dar mažuliukai. Sausra daug išnaikino, 2 ha neprilaistysi. Tik braškes auginame ant plėvelės su laistymo įranga“, – pasakojo Sandra.
Privalomi du laisvadieniai
Daržovės ir vaisiai parduotuvėje labai priklauso nuo sezono. Tačiau žalių daržovių – agurkų, petražolių, salotų – stengiamasi parūpinti net iki Kalėdų, nes šeima turi šildomus šiltnamius, kuriuose daržovės auga lėčiau. O tai, kas nenuperkama, rauginama, rauginti produktai irgi atkeliauja į lentynas.
Šiemet surizikavome ir pasodinome 2 ha moliūgų, tai laukiame helovino.
Nors veiklos parduotuvėje ir ūkyje netrūksta, moteris tikina, kad jų šeima tikrai negyvena vien darbu. Kiekvieną savaitę jie turi du laisvadienius – sekmadienį ir pirmadienį parduotuvė nedirba, tad tuomet Matulevičiai keliauja ir ilsisi. Tarkim, žvejoja, važiuoja į gamtą ir pan.
„Laiko užtenka, nėra ko skųstis, tereikia labai gerai susidėlioti tą laiką. Aš čia būdama ir buhalterinius reikalus susitvarkau, kol klientų nėra“, – iš Sandros lūpų skundų neišgirdome.
Tikrai nesuprantu, kai kažkas sako, kad negalima Lietuvoje gyventi. Tikrai galima.
Šeima kol kas neatsisakė ir verslo Anglijoje, džiaugiasi ten gaunamomis pajamomis, kadangi tai, ką uždirba ūkyje, jie investuoja. Bet grįžę Matulevičiai tikrai nesigaili.
„Iš tikrųjų Lietuvoje galima gyventi. Tikrai nesuprantu, kai kažkas sako, kad negalima Lietuvoje gyventi. Tikrai galima. Ir aš labai džiaugiuosi, kad grįžome. Nors labai džiaugiuosi ir tuo, kad buvome išvažiavę – pamatėme pasaulio, pakeliavome po Europą. Daug keliavome, daug visko matėme. Bet grįžome čia, nepabijojome ir, manau, buvo labai verta, nes šeimos, to artumo neatstos jokie pinigai“, – šypsodamasi kartoja Sandra.
