Karklės žvejai pusryčiauja vos prašvitus, kad spėtų išplaukti į jūrą iki užgiedant net tingiausiems gaidžiams. Tinklus reikia apžiūrėti prieš kaitrą, nes vėliau žuvis gali pašvinkti.
„Ten anksčiau stovėjo ledainė“, – sako Taurūnas, rodydamas į šalikelę prie savo sodybos, maždaug tą vietą, kur bendražygis Dalius Šateikis ką tik išpylė drumzliną vandenį iš statinių su žuvimis.
Prieš penkis dešimtmečius ten buvo išraustas gilus rūsys, jame senieji žvejai laikydavo žiemą priskaldytus ledo gabalus. Ant jų sumesdavo žuvį, kad nesusmirstų per vasaros karščius.
Dabar viskas modernizuota, paaiškina Taurūnas.
Senosios ledainės vietoje pramintas takelis, kuriuo su Daliumi pėdiname pusšimtį metrų, iki medinių laiptelių, o tada nušokame ant Karklės pakrantės smėlio. Taurūnas į tą vietą atvažiavo traktoriumi, tempiančiu priekabą su žvejybos valtimi.
Vasarą žvejoja valtimi
Taurūnas paspaudžia variklio svirtį ir valtis staigiai šoka į jūrą. Skrodžiamas vanduo išsipučia ir baltos bangų keteros prilimpa prie bortų. Atrodo, kad slystame tarp suglaustų banginių papilvių.
„Čia yra mūsų baras“, – paaiškina žvejas, kai valtis sustoja prie tinklą žyminčių plūdžių. Bangos mus supa už kelių kilometrų nuo Karklės paplūdimio, kuriuo jau leidžiasi rytiniai bėgikai.
Žvejybos baras – maždaug trijų kilometrų pločio jūros ruožas, kuriame žvejai gali panardinti tinklus. Dažniausiai valstybės paskirtą teritoriją dalijasi kelios įmonės.
Žvejybos baras – maždaug trijų kilometrų pločio jūros ruožas, kuriame žvejai gali panardinti tinklus.
Dažniausiai valstybės paskirtą teritoriją dalijasi kelios įmonės.
Pavyzdžiui, 19-ajame bare Taurūno tinklus žymi juodos plūdės, tačiau šalia matėme ir baltų, kurios priklauso kitam žvejui.
Griežtos žvejybos taisyklės draudžia vasarą plaukti į jūrą su ilgesniais nei 8 metrų laivais, be to, riboja naudojimą tinklų, kurių akys yra mažesnės nei 45 milimetrai.
Iki rugsėjo pramoninė žvejyba sustoja, kad jūra atgautų jėgas.
Tuos kelis mėnesius, kai žvejybiniai laivai plūduriuoja uostuose, o įgulų nariai pluša kituose darbuose, kai kurie žvejybos įmonių savininkai meta tinklus pakrantėse ir žvejoja iš valčių. Kaip senieji Karklės žvejai.
„Tai labiau žaidimas, didelio biznio nepadarysi, bet geriau jau taip žvejoti, nei dykai sėdėti“, – aiškina Karklės žvejas Taurūnas, pirštais mikliai bėgdamas per pirmojo tinklo akis.
Žuvies mažėja
Vasaros rytais Taurūnas su pagalbininku Daliumi tikrina penkiose Karklės pakrantės vietose panardintus tinklus. Kiekvieno ilgis siekia 200 metrų, tad kasdien žvejas per savo rankas praleidžia apie kilometrą žuvimi kvepiančių akių.
Mūsų valtis priplaukia prie antrojo tinklo, kuris panardintas kiek toliau nuo kranto. Dalius ištraukia juodąją plūdę ir nusviedžia ant dugno. Tada sučiumpa šlapią tinklą ir rauna jį iš gelmės.
Stebiu, kaip jūros puvėkais aplipęs akių ryšulys apsiveja mūsų valtį – išnyra prie vieno borto ir vėl paskęsta mėlynėje kitoje pusėje.
Rytinėje tyloje galima išgirsti, kaip šimtai sūrių lašų atkimba nuo traukiamo tinklo ir krinta tai atgal į jūrą, tai į drumzliną balą valties dugne.
Taurūnas stovi šalia Daliaus, padeda traukti tinklą ir tikrina 45 milimetrų dydžio akis, kuriose ieško gėlavandenių žuvų: starkių, ešerių, žiobrių.
Blogiausias rytas šiemet, – panosėje suburba Taurūnas, kai po valandėlės pamato, kad ir trečiasis tinklas yra beveik tuščias.
„Blogiausias rytas šiemet“, – panosėje suburba Taurūnas, kai po valandėlės pamato, kad ir trečiasis tinklas yra beveik tuščias.
Tą rytą patikrinome visus penkis tinklus, tačiau į krantą parplukdėme vos keliolika stambesnių žuvų, daugiausia žiobrių.
Tarp akių įsipynė vos kelios plekšnės, tačiau Taurūnas sako, kad ir tos „beveik permatomos“.
„Žuvies kiekvienais metais vis mažėja, – numoja ranka žvejas, sukdamas valtį ketvirtojo tinklo link. – Didžiausia mūsų problema yra ruoniai.“
Laimikį dalijasi su ruoniais
1994 metais Taurūnas dirbo vairuotoju vienoje italų bendrovėje, kuri prekiavo statybinėmis plytelėmis. Pietiečiai bankrutavo, todėl vyras turėjo susirasti kitą darbą.
„Gyvenau pakrantėje, todėl mačiau, kad žvejai iš jūros grįžta pilnais tinklais. Tuo metu žuvies daug buvo, pirkėjų daug, visos sąlygos. Aš turėjau nedidelį laivą, ne žvejybinį, bet tiko. Taip ir pradėjau plaukioti“, – pasakoja Karklės žvejas.
Į Baltijos jūrą Taurūnas plaukia jau du dešimtmečius. Jis yra sukūręs dvi įmones, turi laivą, įgulą, žvejybos plotų, valtį, brangios įrangos, todėl yra laikomas patyrusiu ir geru žveju.
„Prieš dešimt metų, būdavo, ištrauki tinklą, o jis visas baltas nuo žuvies, vos ne į kiekvieną akį prilindę, – rankoje laikydamas pustuštį penktąjį tinklą pasakoja Taurūnas. – Dabar viską suėda ruoniai.“
Karklės gyventojas pasakojo, kad problema iškilo po 2004 metų, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą ir buvo uždrausta medžioti ruonius.
Anksčiau būdavo, kad ištrauki tinklą, o jis visas baltas nuo žuvies, vos ne į kiekvieną akį prilindę, – rankoje laikydamas pustuštį penktąjį tinklą pasakoja Taurūnas. – Dabar viską suėda ruoniai.
„Anksčiau veikė ruonių perdirbimo gamykla. Baltijos jūroje būdavo sumedžiojama apie 20–40 tūkst. ruonių per metus, todėl populiacija buvo normali ir žuvies buvo daug.
Dabar jų niekas nemedžioja, jie yra aukščiausia grandis Baltijoje“, – kalba Taurūnas.
Tą rytą, kai tikrinome tinklus, žvejai teigė, kad vienas ruonis papusryčiavo būtent 19-ajame bare, kur tinklus meta Taurūnas.
Ir išties visi penki tinklai buvo pustuščiai ir skylėti.
„Čia ruonio darbas, – rodydamas aukšto vyro pečių pločio skylę tinkle sako žvejas. – Tose akyse buvo žuvies, ruonis priplaukė ir išdraskė. Ir žuvį suėdė, ir tinklą sugadino.“
Žvejai negalėjo tiksliai pasakyti, kokių nuostolių padaro ruoniai. Europos Sąjunga žada išmokėti kompensacijas, kurių dydis sieks pusę įmonės pelno.
„Taip šneka jau daug metų, bet kol kas niekas nėra padaryta“, – sako Taurūnas.
Jis aiškino, kad nuostolių patiria ir dėl Klaipėdos uosto gilinimo darbų. Pakeliamas smėlis, prisotintas sunkiųjų metalų, būna išpilamas 18-ajame jūros bare, tačiau srovės atneša ir iki 19-ojo, todėl apie mėnesį tose vietose nebūna žuvų.
Už tai žvejai gauna kompensacijas, tačiau tik už tas dienas, kai vykdomi uosto gilinimo darbai, nors žuvies nebūna ir juos atlikus.
Padeda mokslininkams
Dalius greitai šoka prie valties borto ir į plastmasinę talpą prisemia sūraus vandens. Tinkle žvejai atrado krabą. Sako, kad nuveš į Pajūrio regioninio parko akvariumą.
„Ten vežame viską, ką pagauname įdomesnio. Žmonės paskui gali pažiūrėti“, – lupdamas krabą iš tinklo aiškina Taurūnas.
Man pasirodė, kad patyrusio žvejo veide pamačiau tarsi džiaugsmą, tarsi susidomėjimą. Atrodo, kad tokie neįprasti laimikiai trumpam sutrauko ilgą kaip du dešimtmečiai kasdienybę.
„Eršketus mes vežame mokslininkams. Jie juos sužymi ir stebi, – aiškina Taurūnas. Statinės vandenyje linguoja apdujęs eršketas: – Šitas net nežymėtas, matai kaip!“
Plaukiame patikrinti Klaipėdos jūros muziejaus mokslininkų tinklų. Karklės žvejas padeda tirti Baltijos jūros pakrantės žuvis – užmeta ir surenka specialius ryšulius, į kuriuos pakliūva visos tame jūros bare gyvenančios žuvys.
„Mano tinkle visos akys yra 45 milimetrų, o pas juos viename tinkle yra visokiausių!“ – jau kiek emocingiau pasakoja Taurūnas. Tuo metu Dalius traukia mokslininkų tinklą.
Jūsų darbas šiek tiek romantiškas, sakau Taurūnui suprasdamas, kad žvejas palaikys mane naiviu.
„Kai jūra tokia rami kaip šiandien, tai gal ir romantiška. Bet kai į veidą teškiasi didelės bangos, kai valtyje viskas skraido ir siūbuoja, tai romantikos mažai, patikėk“, – atsako Karklės žvejas Taurūnas.
