– Ponia Baltraitiene, problema aiški: pieno kaina pastaruosius kelerius metus mažėja, ūkininkai teigia nebegalintys išgyventi ir reikalauja, kad valstybė ne tik reguliuotų pieno supirkimo kainas, bet ir mokėtų didesnes kompensacijas. Kokius būdus jūs matote?
– V.Baltraitienė: Europoje yra bendra žemės ūkio politika ir atskira valstybė viena negali nuspręsti. Jei tai būtų tik valstybės reikalas, manau, būtų galima rasti pinigų ir būdų padėti smulkiesiems ūkininkams. Deja, mes viską turime derinti su Europos Komisija. Nors pieno perdirbėjai sako, kad ūkių, kuriose yra 10 karvių, jiems visai nereikia, turime tikslą, kad smulkieji pieno gamintojai išliktų.
– Kodėl toks tikslas?
– V.Baltraitienė: Visų pirma todėl, kad kaimas liktų gyvas, kad žmonės užsidirbtų ir netaptų pašalpų gavėjais. Pensinio amžiaus žmonės tokiu būdu taip pat prisiduria prie pensijos. Ką daryti, kad smulkūs pieno ūkiai išliktų? Girdėjome ne vieną pavyzdį, kad kitose valstybėse smulkiesiems (pienininkams – LRT.lt) lengviau. Taip yra todėl, kad tokie ūkiai yra kooperuoti, o Lietuvoje kooperacija dar tik juda iš mirties taško. Kooperatyvams labai priešinasi pieno perdirbėjai. Mūsų tikslas – smulkiuosius ūkius kooperuoti, kad jie turėtų didesnę derybinę galią ir galėtų patys pieną perdirbti.
– Pone Stančikai, jūs esate vienas tų ūkininkų, kuris priklauso kooperatyvui. Nuo „kolchozų“ laikų praėjo 25 metai, anksčiau žmonės galbūt turėjo alergiją ir baimę kooperavimuisi. Bet dabar? Kas baugina ūkininkus, kodėl jie nesikooperuoja?
– A.Stančikas: Kooperatyvą Žemaitijoje „Pieno gėlė“ mes įkūrėme prieš 15 metų, tada susijungė 21 ūkininkas. Tikslas buvo vienas – kuo didesnis parduodamo pieno kiekis, tuo geriau galima susitarti su perdirbėjais dėl kainos. Dabar šis kooperatyvas jungia per 700 ūkininkų. Didžiąją dalį sudaro smulkieji ūkininkai keturiose savivaldybėse. Šiuo metu per dieną pagaminame 60–70 tonų pieno, vasarą – apie 100 tonų.
– Kiek jūsų kooperatyvas šiuo metu gauna už pieną?
– A.Stančikas: Kooperatyvas, nuvežęs pieną į gamyklą savo pienovežiais, gauna 16,2 cento už kilogramą. Pieno surinkimo kaštai kooperatyvui – apie 5 centai. Ūkininkui lieka apie 10 centų ir mažiau už kilogramą pieno.
Europoje yra bendra žemės ūkio politika ir atskira valstybė viena negali nuspręsti.
– Tiek gaudamas ūkininkas negali išgyventi?
– Pažiūrėkime, kiek kainuoja pakelis pieno parduotuvėje. Apie 80 centų. Tai yra beveik 10 kartų daugiau, negu gauna ūkininkas! Man kyla klausimas – kur dingsta pinigai?
V.Baltraitienė: Ponas Stančikas labai teisingai kelia klausimą. Turime atidžiai pasižiūrėti į pieno kainą atmetus pridėtinės vertės mokestį (PVM). Jei ūkininkui vidutiniškai tenka tik 10 centų, kaip ta kaina pasiskirsto?
– Ponia Baltraitiene, jūs kategoriškai pasisakote už kainų reguliavimą?
– V.Baltraitienė: Ne už kainų reguliavimą, o už tai, kad santykis tarp ūkininko, perdirbėjo ir prekybininko būtų sąžiningas.
– Jei valstybė mano, kad ūkininkai gauna per mažai, ji turėtų ir mokėti ūkininkams daugiau. O visa kitą reguliuoja rinka. Ar ne taip?
– V.Baltraitienė: Papildomi pinigai ūkininkams buvo skirti ir iš Europos Komisijos, ir iš Lietuvos biudžeto.
– Tačiau ūkininkai teigia, kad tai lašas jūroje, nes jie neteko beveik 100 milijonų eurų?
– V.Baltraitienė: Palyginus 2014 ir 2015 metus, ūkininkai neteko 75 milijonų eurų. Mėginsime kalbėtis su Europos Komisija, kad gautume bent pusę šios sumos. Kitą dalį bandysime rasti Lietuvos biudžete.
– Tačiau tuo pat metu Seimas priima įstatymus dėl kainų reguliavimo, kurie galbūt pažeidinėja Europos teisę?
– V. Baltraitienė: Reikėtų to klausti šio įstatymo iniciatorių.
Turime atidžiai pasižiūrėti į pieno kainą atmetus pridėtinės vertės mokestį.
– Tačiau Darbo partijos frakcija taip pat balsavo už?
- V.Baltraitienė: Ne tik mūsų frakcija. Balsavo beveik visi, išskyrus liberalus, kurie balsavime nedalyvavo. Gal parlamentarai iš nevilties taip pasielgė? Nesakau, kad toks įstatymas yra teisingas.
– Pone Stančikai, ką jūs apie tai manote?
– A.Stančikas: Jei kaina bus fiksuojama įstatymu, ji turėtų būti pagrįsta. Dabar siūloma, kad minimali pieno supirkimo kaina būtų 16,5 cento už kilogramą pieno. O kodėl ne 17,5 ar 18 centų? Toks kainų reguliavimas jau buvo patvirtintas 2003 metais ir mes prisimename, kad viskas baigėsi tuo, jog ūkininkai ėmė blokuoti kelius.
Dabar pieno perdirbėjai pasakė labai paprastai: „Mes nepirksime pieno“. Smulkūs ūkininkai jau gauna įspėjimus, kad jei įstatymas ims veikti, pieno perdirbėjai pieno nepirks. Tai reiškia, kad toks įstatymas veiks tris dienas, ne ilgiau. Ar logiška priimti tokį įstatymą?
– Ponia Baltraitiene, jei valstybei smulkieji pieno gamintojai yra prioritetas, ji turėtų juos ir remti kiek išgali?
– V.Baltraitienė: Tą mes ir darome. Iš Europos Komisijos prašome 75 milijonų eurų.
– Jei gausite, problema bus išspręsta?
– V.Baltraitienė: Taip, bent jau vieneriems metams. Mes dabar norėtume ūkininkams kompensuoti sumažėjusias pajamas 2015 metais. 18 milijonų eurų jau skyrėme. Jau sakiau, kad mes negalime vieni priimti sprendimų, turime viską derinti su Europos Komisija. Tą ir darome.
Dabar pieno perdirbėjai pasakė labai paprastai: „Mes nepirksime pieno“.
– Pone Stančikai, yra dar vienas įdomus ūkininkų reikalavimas: mažėjant žemės ūkio produkcijos mastams ir pajamoms, atitinkamai 30 procentų sumažinti žemės ūkio ministerijos ir jai pavaldžių įstaigų darbuotojų skaičių. Kodėl to reikalaujate?
– A.Stančikas: Yra nesusikalbėjimas ir su ministerija, ir su kitomis valdžios institucijomis. Žemdirbių nuomone, yra per daug darbuotojų, kurie ignoruoja jų interesus. Šiandien ūkininkui svarbiausia gauti už savo produkciją padorią kainą, kad galėtų išgyventi.
V.Baltraitienė: Darbuotojų skaičiaus mažinimas 30 procentų pieno supirkimo kainų tikrai nepadidins. Kita vertus, visada sakiau ir sakysiu, kad reikia mažinti valstybės tarnautojų skaičių, nes mažėja Lietuvos gyventojų skaičius, o biurokratinis aparatas išpūstas. Tačiau kartu reikia sudaryti sąlygas, kad valstybės tarnautojai taip pat gautų normalų atlyginimą už savo darbą. Seime yra pateiktas naujas Valstybės tarnybos įstatymas, reikia kuo greičiau jį priimti.
