Šeimos ūkis
Bartaševičių šeimos ūkis buvo įregistruotas vienas pirmųjų Lietuvoje – vienuoliktuoju numeriu. Dabar 200 ha žemės Bartaševičiai augina grūdus, rapsus. „Šiuo metu ūkio reikalus daugiausiai tvarkau aš, bet ūkio vystymo laikotarpiu labai daug prisidėjo visa šeima. Kai turėjom gyvulių, žmona Nijolė dirbo prie ūkio ne mažiau nei aš. Visos trys dukros irgi buvo pratinamos prie darbo, tad labai daug yra padėjusios ūkyje“, - sako Almantas. Jo žmona Nijolė daug metų dirba pašte, o dabar jau suaugusios dukros kuria savo gyvenimus, tačiau gimtinės nepamiršta.
Tad ūkininkavimas yra svarbiausias Almanto užsiėmimas. Tačiau, kaip sakoma, žmogus ne vien duona gyvas. Reikia ir kitų užsiėmimų – širdžiai malonių. Pradėdamas apie juos pasakoti, Almantas negali nepaminėti to, kuris yra seniausias, – grybavimo. „Kai būnant šešerių tėvas įsodinęs į motociklą nusivežė kartu į Žaliąją girią grybauti, taip iki šių dienų šios pramogos neapleidžiu. Nebuvo tokių metų, kad negrybaučiau“, – šypsosi ūkininkas. Nors aplinkui daug grybingų miškų, nuo pernai, po to, kai pažįstamas pasakė, važiuojąs grybauti į kaimyninę Latviją, Almantas irgi pasiekia latvių miškus. „Pernai Latvijoje grybų buvo gal penkis kartus daugiau negu pas mus!“ – sako „prisiekęs“ grybautojas.
Argentinietiško tango instrumentas lietuviškame kaime
Almantas pasakoja, kad su augalininkystės ūkio darbais lengviausiai suderinamas jo hobis – muzikavimas bandonija. Instrumentą į rankas galima paimti po darbų ar ilgais rudens, žiemos vakarais. Dažnai Bartaševičių šeimos sodyboje sklinda melodijos. Visokios – linksmos, romantiškos, ilgesingos. Šį instrumentą 1840 metais sukonstravo vokietis H.Bandas, tačiau daugiausiai bandonija grojama Argentinoje ir Urugvajuje, atliekant tango muziką. Tose šalyse iki šiol klesti bandonininkų mokyklos. Tuo tarpu pas mus groti bandonija tenka mokytis savarankiškai.
Almantas atsineša instrumentą ir užgroja. Gražu: galėtum klausyti ir klausyti... Taip atsitiko ir pačiam muzikantui – susižavėjo jis bandonija dar jaunystėje, kai pirmą kartą išgirdęs, kaip groja kiti, nutarė išmokti groti pats. „Tuomet gyvenome Noriūnuose ir nuėjome pas kaimyną sutikti Naujųjų metų. Jis pagrojo bandonija. Užkabino širdį taip, kad viskas, negalėjau jos užmiršti“, – prisimena muzikantas. Iš to paties kaimyno jis pasiskolino instrumentą ir per tris mėnesius pramoko juo groti. Po to įsigijo savo bandoniją, o groti toliau mokėsi iš kitų liaudies muzikantų, iš klausos. Bandonija iš kitų panašių dumplinių instrumentų išsiskiria tuo, kad tempiant ir suglaudžiant dumples, išgaunami skirtingo aukščio garsai. Todėl išmokti ja groti gana sudėtinga.
A.Bartaševičius rodo 2015-aisiais metais išleistą kompaktinį diską – jame įrašytos „Kupiškio krošto muzikantų“ atliekamos melodijos. Šiame kupiškėnų tarme pasivadinusiame kolektyve groja ir Almantas, yra ir daugiau bandonininkų-ūkininkų.
Dabar muzikantas turi ne vieną bandoniją. Kokybišką ir brangų instrumentą jis įsigijo penkiasdešimtmečio proga – kaip šeimos ir artimųjų dovaną. „Bent porą kartų per savaitę bandoniją paimu į rankas, nes jeigu instrumento neliesi, viskas, visus kūrinius užmirši“, – sako muzikantas. Jis susitikinėdavo su žinomais Kupiškio, Rokiškio krašto muzikantais, įrašinėdavo jų grojamus kūrinius, kurių iš klausos ir pats išmoko.
Lietuvoje daugiausiai grojami vokiški bandonijoms skirti kūriniai, taip pat liaudiški. Nors iš tiesų šiuo instrumentu galima išgauti įvairiausio stiliaus melodijų. Almantas sugroja „Lakūnų valso“ fragmentą ir su jo gaida sklandžiai pereiname prie dar vienos šio įdomaus žmogaus aistros – skraidymo.
Iš paukščio skrydžio
Pasak Almanto, skraidymas visiškai nesiderina su ūkininkavimu, nes vasarą tiek pasėlių priežiūros darbams, tiek ir skraidymui reikia palankaus, gražaus, nevėjuoto ir nelietingo oro. Aišku, trumpai pakilti galima, bet norint paskraidyti pusdienį ar dieną, jau tenka atidėti ūkio darbus. Tačiau nuo jaunystės užgimusi aistra skraidymui, metams bėgant nė kiek neblėsta.
„Šiemet dėl parasparnio variklio gedimo ore išbuvau palyginti neilgai. O būdavo metų, kai išskraidydavau po 30 ir daugiau valandų per metus“, – pasakoja kupiškėnas, pridurdamas, kad aviacija yra „rimta ir nepagydoma liga“. Dar vaikystėje su draugu pradėjęs nuo aitvarų, lėktuvėlių modelių konstravimo, 16-metis pradėjo lankyti Biržų aeroklubą, kur išmoko skraidyti sklandytuvu, o kartu ir iššokti parašiutu. Almantas iki šiol saugo iššautos raketos tūtelę, ant kurios išrašyta data „1978.08.05“ ir instruktorių parašai. Tais laikais būdavo tradicija – iššauti raketą, kai pilotas atlieka pirmąjį savarankišką skrydį. „Sklandymo kursai mums nieko nekainuodavo. Besimokydami tuomet gyvendavome aeroklube: vienas parašiutas paklotas, kitu užsiklojame“, - smagių jaunystės prisiminimų turi Almantas.
Vėliau sklandytuvais teko skraidyti ir kituose aeroklubuose Kaune, Panevėžyje. 1995-aisiais A.Bartaševičius įsigijo pirmąjį parasparnį (be variklio, vadinamąjį „laisvūną“). Lietuvoje tokių skraidyklių tais laikais dar mažai kas turėjo.
Pradėjęs skrieti nuo tinkamų kalvų Lietuvoje (yra dvi parasparnininkų pamėgtos vietos – Kernavėje prie piliakalnių ir netoli Raudondvario Kauno rajone, 55 metrų aukščio šlaitas prie Nemuno), vėliau pilotas skraidė ir įvairiuose kalnuose užsienyje. Dalyvavo Lietuvos parasparnių čempionatuose, tačiau į varžybas per daug nesiveržia, daugiau skraido savo malonumui. Nuo skraidymo pradžios pilotas jau turėjo ne vieną parasparnį (tiek be variklio, tiek ir su varikliu), nes jie susidėvi. Be to, ir pati įranga tobulėja.
Netikėtas nusileidimas pas Slovakijos lokius
Pasak Almanto, mūsų kraštas labai gražus iš paukščio skydžio. Parasparniais ūkininkas apskraidė visus aplinkinius kaimukus, visus miestukus. Daug įspūdingų vietų, tačiau ypač įsimintinas yra Salų miestelio (Rokiškio rajonas), apsupto ežero vandenimis, kraštovaizdis. Nepaprastai atrodo Notigalės, Kepurinės pelkės. Ūkininkas mėgsta fotografuoti vaizdus iš parasparnio ir turi daugybę nepakartojamų nuotraukų. Pakilęs aukštai, jis apžvelgia ir savo ūkio pasėlius.
Esant tinkamoms oro sąlygoms, pakilti galima aukštai, iki padebesų – pavyzdžiui, iki 0,5 km aukščio. „Pagauni šiltąsias oro sroves ir net išjungęs variklį gali sklęsti“, - sako pilotas.
Skraidantys parasparniu pamatyto gausybę gražių vaizdų, taip pat patiria begalę nuotykių. Gerai, kai jie baigiasi laimingai. Parasparniu be variklio skrendi tol, kol pagauni aukštyn keliančias oro sroves. Tačiau anksčiau ar vėliau tenka nusileisti, kartais ne visai ten, kur planavai. Taip gali atsitikti ir skraidant parasparniu su varikliu, jei netyčia jis sugenda. N. Bartaševičienė linksmai pasakoja, kad ne kartą ir ne du važiavo į „kažkokią pievą prie kažkokio kaimo“ netikėtai nusileidusio vyro „gelbėti“, o tiksliau – parsivežti su visa manta.
Bartaševičiai iki šiol prisimena ir nuotykį Slovakijoje, Tatrų kalnuose, į kuriuos ne kartą buvo nuvykę. Almantas pasakoja: „Vienąkart pakilus ir perskridus kalną, kai į viršų keliančios oro srovės dingo, parasparnis pamažu pradėjo leistis žemyn. Vietovė nežinoma, aplinkui, kiek užmatai, plyti miškas... Parasparnis vis leidžiasi, jau medžių viršūnės netoli. Paskutiniu momentu pamačiau nedidelę proskyną ir padaręs greitą viražą nusileidau. Susipakavau ir ėmiau žygiuoti mišku. Priėjau kažkokią lentpjūvę, sargas pasakė, kad iki kaimo, kurį reikia pasiekti – 29 kilometrai. Dar kelis kilometrus teko eiti miško keliuku, kol galiausiai sustojo pavėžėti kažkokie žmonės.“ Pasiekęs kaimą, Almantas atkreipė dėmesį į bičių avilius, užkeltus ant kelių metrų aukščio metalinių vamzdžių. „Šiose vietose labai daug lokių, taip nuo jų saugome bites ir korius“, – paaiškino vietiniai. Tik tuomet Almantas suprato, kad miško glūdumoje jis nusileido tiesiai pas lokius, bet gerai, kad to nežinojo ir jų nesutiko...
Pėsčiomis po kalnus – visa šeima
Į kalnus išvykdavusi Bartaševičių šeima atrado dar vieną patrauklų užsiėmimą – vadinamąjį hikingą (vert. iš angl. k., keliavimą pėsčiomis gamtoje taku ir be tako). Šeimos pamėgti ir ne kartą išvaikščioti kalnai Slovakijoje, Italijoje. Žygeiviams ypač patrauklios Dolomitinės Alpės.
Vyrui su kitais parasparnininkais užsiimant skraidymu, Nijolė Bartaševičienė su vaikais pamėgo vaikščioti po kalnus. Pamažu tai tapo visos šeimos dar vienu hobiu. „Nuvažiuojame skraidyti, bet jeigu nepalankus tam oras, tiesiog einame po kalnus pasivaikščioti“, - taip ir A. Bartaševičius įsitraukė į šį užsiėmimą. Dabar į žygius išsiruošia visa šeima. Pasak Almanto, tik vyriausioji dukra jau turi savo šeimą, tai dažniausiai važiuoja atskirai, bet hikingo nepamiršta.
O po visų žygių kupiškėnams visuomet malonu grįžti į savąjį Berniūniškių kaimą, savo namus ir ūkį.
