Parinko mėlyną spalvą
Šiūlėnų kaimo bendruomenės pirmininkė Marijona Lukaševičienė, sertifikuota veltinių meistrė, pati parinko šlepečių ir pirties kepurės spalvą. „Nesu tikra, ar jai patiko. Galėjo ir nepatikti“, – sako M. Lukaševičienė. Į klausimą, kodėl mėlyna, o ne kitokia, tik nusišypso ir trukteli pečiais. Iš tiesų – pabandykite paieškoti internete Prezidentės nuotraukų, suskaičiuokite, kokių spalvų kostiumėliais ji rodėsi viešumoje, ir klausimų nebekils.
Šlepetes Prezidentei Daliai Grybauskaitei bendruomenės pirmininkė įteikė prieš dvejus metus, kai šalies vadovė lankėsi Ignalinoje, Rudens gėrybių mugėje. O pernai „Litexpo“ parodų rūmuose Prezidentė iš tų pačių rankų ir vilnonę pirties kepurę dovanų gavo.
Dovanoti praktiškus daiktus, anot Šiūlėnų bendruomenės pirmininkės, kur kas geriau nei dulkes lentynose kaupiančius suvenyrus. Tai patvirtina ir didžiulė bendruomenės rankdarbių klubo narių ir Šiūlėnų amatų centro nuveltų daiktų paklausa. Vilnonės šlepetės, veltiniai, šalikai, pirties kepurės ir skrybėlaitės iš bendruomenės dovanų fondo dingsta bematant. Veltų šlepečių ir veltinių užsakymų šiūlėniškės moterys sulaukia daugiausia.
Senas kaimo amatas
Baltarusijos pasienyje įsikūrę Šiūlėnai nepasižymi išskirtiniais vandens telkiniais, gamtos ar kultūros paminklais. Šiūlėnų kaimą jau nuo 1995 metų labiausiai garsina natūralūs, iš šiurkščios savų ūkininkų avių vilnos nuvelti gaminiai. Juos įvairiausi užsakovai užsiprašo dar vėlimo sezonui neprasidėjus.
Šiūlėnų bendruomenės praktiški velti daiktai populiarūs ir užsienyje. Veltiniai ir šlepetės pasiekia Angliją, Vokietiją, Norvegiją, Lenkiją, Čekiją, Rusiją. Visais požiūriais šiltus rankų kūrinius juos vertinantys žmonės suranda ir atokiame kaime.
Su gražiausiais darbais bendruomenė dalyvauja „Aukso vainiko“ konkurse. M. Lukaševičienės darbai buvo atrinkti į regioninį šio konkurso turą. Jos meistriškumo įrodymas – tradicinių amatų meistro sertifikatas, kuris yra vienas pirmųjų tokių dokumentų šalyje.
Mintį puoselėti tradicinį vilnonių veltinių gamybos amatą bendruomenei pasiūlė jos pirmininkė. „Mano senelis vėlė. Jis suklodavo veltinį ir paduodavo mums, vaikams, ant pečiaus sausai jį apvelti. Vilnai gavus šilumos, lanolinas ją tiesiog sukabina. Už tai mes dar gaudavome saldainių“, – prisimena M. Lukaševičienė.
Anot M. Lukaševičienės, pro Senąjį Daugėliškį ėjo senas prekybos kelias, jungiantis Lietuvą ir Baltarusiją, jis siekė net Ukrainos miestus. Istoriniuose šaltiniuose Šiūlėnai yra įvardintas kaip amatų kaimas. Yra žinoma, kad į Braclavą (Baltarusijos miestą) ar kitus miestus keliaujantys amatininkai apsistodavo Šiūlėnuose. Jie čia pailsindavo arklius ir pailsėdavo patys. Šios istorinės aplinkybės taip pat padėjo bendruomenei apsispręsti, renkantis veiklos kryptį.
Veltinių sezono pradžia
Naujas veltinių ciklas prasideda rudenį, kai tik nuimamas laukuose užaugintas derlius. Tada prasideda kita didžioji veikla Šiūlėnuose. Moterys renkasi trečiadieniais. Bendruomenės namuose pasklinda vilnos kvapas. Kalbų ir dainų nepritrūksta. Prie stalo vyksta procesas, be kurio daugelis pasaulio tautų nebūtų išgyvenusios. Veliami veltiniai. Be jų – kepurės, skrybėlės, šalikai, papuošalai ir rankinės. Moterys apvelia muiliukus, sijonų apačias, išbandė ir veltas liemenes.
Veliant labai svarbu nustatyti, kiek vilnos kuriam daiktui suvelsi. Pavyzdžiui, veltiniams reikia apie 1,2 kilogramo vilnos. Ne visada tai yra labai lengvas darbas. M. Lukaševičienei yra pasitaikę ir iki kraujo pirštų pagalvėles prazulinti beveliant.
„Vyrai džiaugiasi, kad moterys iš vėlimo būrelio grįžta patenkintos, ramios, nebenori bartis. Vyrai gali ramiai sau pailsėti. Kartais klausia: ką ten jai padarei? Tai sakau: ogi darbo daviau. Nes reikia įsipareigojimą per penkias dienas įvykdyti“, – juokiasi pirmininkė.
Vilną veliančių moterų kaime – aštuonios. Moterys velia, o ką veikia vyrai ? „Vyrai tvarko karšyklą, kai reikia – ištempia veltinius, įdeda kurpalius, kuriuos kartais reikia ir su kirviu ar plaktuku pakalti. Kol veltinis šlapias – jį gali įvairiai formuoti“, – aiškina M. Lukaševičienė.
Apavas medžiotojams ir Kalėdų seneliams
Darbo Šiūlėnų kaimo amatininkams netrūksta, nors entuziastų tai padaugėja, tai sumažėja. Viena šiūlėniškė taip gerai įsimiklino velti, kad nuolat važiuoja į turgų su savo gaminiais. Kita bendruomenės narė per sezoną vien pagal užsakymus nuvelia apie 120 porų veltinių. Neužsistovi ir bendruomenės klubo veltiniai – prieš šventes ar per festivalius juos netrunka išpirkti. Ne kartą bendruomenė yra gavusi užsakymų ir iš medžiotojų.
„Sulaukiame ir linksmų skambučių. Skambina verslininkas iš Vilniaus ir prašo 200 porų vilnos batų. Tai aš ir sakau: nedarom jokių batų, mes veliam „veilokus“. Kai sutinkame, kad kalbam apie tą patį, ima derėtis: gal už didesnį užsakymą atsieis pigiau. Tada jam sakau, kad už tokį kiekį bus dar brangiau: juk tai rankų darbas. Aiškinu, kad kuo daugiau dirbsime, tuo daugiau reikės sveikatos. Juk žmogus – ne mašina. O dar vilnos kiek reikia pasiruošti, įvertinti, kuri gera, o kuri – ne“, – pasakoja bendruomenės pirmininkė.
Prisimena, kaip nuvėlė 46 dydžio veltinius Kalėdų Seneliui. Kadangi veltiniai atrodo didesni nei įprasta avalynė, atrodė tikrai įspūdingai.
Naudinga sveikatai
Pats vėlimo procesas, pasak M. Lukaševičienės, labai naudingas sveikatai – padeda atsipalaiduoti. „Pirštais lieti natūralų produktą. Tam tikriems veiksmams reikia ir jėgos. Tai atitraukia nuo visokių beprasmių kalbų ir veiklų. Veldama pailsiu“, – linksmai kalba M. Lukaševičienė.
Viską daro rankomis, nenaudoja jokių minkštinančių medžiagų, kaip kad kiti, kuriems vėlimas – verslas, priemonė užsidirbti. Supranta, kodėl iš Vilniaus atvažiavusios užsakovės, gabenančios šiūlėniškių veltinius Norvegijon, džiaugiasi ir kaina, ir kokybe. Turguje pastebi veltų daiktų, kurie labai nepatvarūs: „Panešiosi mėnesį – ir viso gero. Nesvarbu, kad gražiai suderintos spalvos. O juk gerus veltinius kaime nešioja apie dešimt metų“.
Pagal projektą nusipirko vilnos, įsirengė karšyklą. Vilna šiam darbui perkama ne iš bet ko. Pasirenkamos iš nedidelių, smulkių ūkių, kuriuose avys yra švaresnės. Švelnesnė Naujosios Zelandijos avių vilna į bendruomenę atkeliauja dažyta – spalvinti savo kūrybai naudojamą žaliavą Šiūlėnų moterys dar neturi sąlygų.
Tikslą pasiekė
„Garsiname bendruomenės vardą savo amatais, bendru darbu, dalijamės savo patirtimi su kitomis šalies bendruomenėmis. Susitinkame, pabendraujame. Šiais laikais labai reikalingas pozityvas. Daug dabar yra viskuo nepatenkintų žmonių, bet jei ir mes būsime tokie, tai tokie ir liksime – niekas nesikeis“, – sako M. Lukaševičienė.
Bendruomenę šiūlėniškiai įkūrė 2008 metais. Įvertino galimybę dalyvauti projektuose. Kito būdo įsigyti priemonių bendruomenės veiklai nelabai buvo. Dalyvavimas įvairiuose Europos Sąjungos ir valstybiniuose projektuose atnešė į kaimą nemažai gerų dalykų. Tai padėjo bendruomenei siekti pagrindinio užsibrėžto tikslo: puoselėti senuosius amatus ir tradicijas. Šis tikslas, pasak M. Lukaševičienės, buvo įvardintas jau per bendruomenės steigėjų susirinkimą.
Bendruomenės steigėjos buvo trys moterys. Per devynerius metus bendruomenės narių skaičius išaugo iki 50. Šie žmonės yra daugelio švietėjiškų ir kultūrinių projektų iniciatoriai ir dalyviai. Svarbiausias bendruomenės veiklos laukas – Šiūlėnų ir Češulėnų seniūnaitijų, arba buvusio „Pergalės“ kolūkio, teritorija. Į bendruomenės veiklą įtraukiami ne vien jos nariai. „Savo tikslą mes pasiekėme, ir galime pasidžiaugti“, – sako Marijona.
Projektai – visam kaimui
Šiūlėnų kaimo bendruomenė – ne vien tik klubas vilną pamėgusioms moterims. 2007–2013 metų paramos laikotarpiu, bendruomenė įgyvendino projektų, kurių bendra vertė – daugiau kaip 140 tūkst. eurų. Du projektai, kurių biudžetai siekė po 14 tūkst. eurų, panaudoti Šiūlėnų amatų centro steigimui bei vėlimo priemonėms. Pagal kitus projektus bendruomenė kartu su Ignalinos rajono savivaldybe renovavo bendruomenės narių namų nuotėkų sistemą,( įrengė vandentiekio nugeležinimo sistemą), sutvarkė visuomenės poreikiams skirtą 10 arų poilsio aikštelę prie Dysnos upės. Ši aikštelė, kaip tikimasi, turėtų paskatinti turizmą – ypač keliones baidarėmis – šioje vietovėje.
Sutvarkyta bendruomenės salė – bendroms šventėms, rankdarbių parodoms, kartais – ir laidotuvėms. Pagal projektus įsigijo kompiuterį, baldų, kitokių priemonių. Čia veikia atviras internetas, įrengtas belaidis ryšys. Visu šiuo gėriu naudojasi ne tik bendruomenės nariai. „Jaunimą neretai pamatysi pastato pasieniuose. Kam tas interneto slaptažodis? Jeigu niekas čia neis, tai kam mums tas internetas“, – sako M. Lukaševičienė.
Teikė paraiškas Kūno kultūros ir sporto departamentui, nusipirko šiaurietiškas lazdas, žingsniamačius, elastines mankštos gumas. Vaikšto su lazdomis, mankštinasi, stiprina sveikatą – ypač po derliaus nuėmimo.
Ne viskas daroma už pinigus ar jais pamatuojama. Šiūlėnų meistro ir kryždirbio Teofilio Patiejūno parama bendruomenei – akivaizdus įrodymas. Tai jis drožia medalius šventėms, jis sukūrė ir atminimo skulptūrą grafaitei Emilijai Pliaterytei bei 1831 metų sukilimui paminėti šalia Kačergiškės šv. Jono bažnyčios. Tą pačią 2011 metų vasarą bendruomenė surengė plenerą kultūros paveldui įamžinti, jame dalyvavo savo krašto dailininkai. Jų darbai šiuo metu puošia bendruomenės salę, primena kaimo žmonėms jų bendrystės istoriją.