Šįkart Vaidutis buvo sukalbamesnis ir sutiko skirti laiko pokalbiui apie tai, ar skalsi bulvių augintojo duona.
Dalies daržovių teko atsisakyti
„Nebijokite – valgyti tikrai turėsime ką. Bent jau bulvių blynų ir cepelinų tikrai užteks visiems“, – plačiai nusišypso Vaidutis, paklaustas, ar nepritrūksime maisto per prognozuojamą artėjantį sunkmetį.
V.Gegiecko ūkio niekaip nepavadinsi stambiu. Vyras dirba 75 hektarus žemės, iš kurių 13 apsodinti bulvėmis.
Norgėluose gimęs, autokrano mašinisto specialybę turintis ūkininkas, kaip ir daugelis mūsų krašto vyrų, devyniasdešimtaisiais–dutūkstantaisiais užsiėmė automobilių „atkalimu“.
Nors Gegiecko laukuose auga ir javai, jie reikalingi sėjomainai, pagrindinis pajamų šaltinis yra bulvės. Tiesa, anksčiau daržovių būta įvairesnių: „Auginome morkas, kopūstus – daug visko buvo. Kodėl nebeliko? Viskam nuimti reikia labai daug darbo rankų. O jų amžinai trūksta. Pažiūrėkite darbo skelbimus, mano kaimynai didieji ūkininkai nuolat ieško pagalbininkų nuimti derliui. Ieško ir neranda“
Su kaimynais nekonkuruoja
Vilkiškių kaime užaugintos bulvės iškeliauja po visą Lietuvą. Jas perka Kauno, Utenos bazės, išsiveža turguose prekiaujantys verslininkai. Dar ne taip seniai ir pats V.Gegieckas važiuodavo prekiauti į turgus:
„Ne vienus metus prekiavome Vilniuje, Kalvarijų turguje. Važiuodavau aš su žmona, sūnus su marčia. Tačiau aplinkui pristatė prekybos centrų ir prekyba baigėsi. Turguje liko tik tie, kas turi savo klientus. Tas pats ir Panevėžio ūkininkų turguje: jei neturi savo klientų – gali nevažiuoti. Apskritai, bet kurioje prekyvietėje, kol tavęs nepažįsta, nežino tavo produkcijos, nieko ir neperka. Reikia metų prisijaukinti pirkėjui. Turgus gerai, kai augini nedidelį kiekį ir viską gali pats parduoti. Mums to buvo per maža.“
Vyras tikina turintis savo rinką ir su kitais mūsų rajono bulvių augintojais nekonkuruojantis: „Jie turi savo realizacijos kelius, aš savo. Tiesa, naujam žaidėjui būtų sunku patekti į šią rinką. Bulvių užauginti galima, tačiau kur jas dėti? Supirkimo kainos žemos, bazės turi savus tiekėjus ir su tavimi sutinka kalbėtis tik tada, jei pasiūlai pigiau. O tas „pigiau“ – neša vien nuostolį.“
Bulvių augintojas pasakoja, jog būsimas pelnas nemaža dalimi priklauso ir nuo Lenkijos augintojų:
„Lenkai – didžiausi ir rimčiausi mūsų kaimynai. Jei pas juos derlius prastesnis, pas mus pirkimas geresnis, ir atvirkščiai.“
Ant š… užauga… š…
Aplink Vilkiškių kaimą išsidriekusiuose laukuose auga „Jelly“, „Melody“ ir „Laura“ veislių bulvės.
„Lietuviškos visiems pažįstamos „Vilija“ ar „Nida“ veislių bulvės – skanios, tačiau nederlingos ir netinkamos pramoniniam auginimui“, – tikina Vaidutis.
Apsodinti hektarą reikia kokių trijų tonų sėklinių bulvių (tonos kaina – 600–700 Eur). Iš jų užauga 60 tonų derliaus. Ir šis skaičius dar nėra riba.
„Yra veislių, kurių derlius siekia iki 100 tonų iš hektaro, bet jos nėra skanios. Jei sąlygos labai geros, jei azoto per daug, tada derlius gali būti išties įspūdingas, tačiau nukentės kokybė. Todėl tokiu atveju reikia stabdyti augimą. Bulvės apskritai yra toks augalas, kurio derliaus kokybė labai priklauso nuo to, kaip jas auginsi. Patręši per daug – bus blogai. Trąšų bus per mažai – taip pat nieko gero.“
Ūkininkas pasakoja, kaip kartą Kalvarijų turguje sulaukęs moters priekaišto, kad nemokąs auginti bulvių, kad jas reikia sodinti ant mėšlo: „Nusprendžiau paeksperimentuoti. Namie kaip tik buvo mėšlo krūva, kurią išskirsčiau, išdirbau žemę ir pasodinau bulves. Ir ką jūs galvojate? Ant š… augo, š… ir užaugo. Mėšlas yra gerai po vasarojaus. Bėda ta, kad mėšlas vienu metu atiduoda azotą. O bulvę, kaip ir vaiką, kad užaugtų, reikia maitinti nuolat.“
Tačiau greta išmintingo ūkininkavimo, sėjomainos, kitų agronominių žinių panaudojimo, kaip ir kiekvieno žemdirbio gyvenime, neišvengiamas gamtos sąlygų faktorius:
„Viskas priklauso nuo Dievulio. Kaip jis surėdys, taip ir bus. Jei kepina saulė – galima palaistyti. O ką daryti, jei be perstojo lyja? Skėčio virš lauko neišskleisi… Šiemet man pasisekė – parinkau tinkamą, lengvą, neįmirkstančią žemę. Žinau, jog kas bulves pasodino sunkesniuose dirvožemiuose – derliaus neteko.“
Apie ūkininkų „smaugimą“
Daugiau negu dvidešimt metų ūkininkaujantis V.Gegieckas pergyveno ne vieną valdžią.
„Dabartinė panaši į tarybų valdžią, kurios tikslas – „prismaugti“ ūkininkus. Ypač su tokiais žemės ūkio ministrais, kaip dabar. Jiems tik pelkių priveisk ir kanarėlių priaugink… Šaukė – reikia atstatyti pievas, jei to nepadarysite – bus labai liūdna. Tik karas Ukrainoje prasidėjo, tik maisto stygius nusimato – kalba pasikeitė – būkite geri, kuo daugiau auginkite. Buvo pandemija, viskas užsidarė… Kai kam juk iki tol atrodė, kad kruopos „Maximoje“ ant lentynų auga. Tai gerai, kad tik tiek, o jei kas rimčiau? Vat ir „prismaukit“ tuos ūkininkus – pažiūrėsime, ką darysite.“
V. Gegieckas iš visų prieš tai buvusių ministrų išskiria K. Starkevičių.
„Jis vienintelis rimčiau žiūrėjo į ūkininkų problemas, bent jau man taip atrodė. Pamenu, jis buvo susitikęs su daržovių asociacijos nariais, kurie iškėlė problemą, kaip žmogų pasamdyti kelioms valandoms. Šio ministro dėka žemės ūkyje atsirado paslaugų kvitai, kurie yra nuostabus dalykas.“
Šeima
Ūkyje sukasi ir Vaidučio žmona Lina. Pagal išsilavinimą – ji daržininkė, ir kaip vėliau prisipažins vyras, būtent žmona buvo tas žmogus, kuris prieš du dešimtmečius pastūmėjo šeimą ūkininkavimo keliu.
Mūsų apsilankymo dieną ponia Lina kaip tik stovėjo ant bulves kasančio kombaino platformos ir vis telefonu ragino Vaidutį kuo greičiau baigti šnekas ir prisijungti prie darbo.
Pora augina du sūnus. Vyresnėlis Edgaras Panevėžyje dirba policijos pareigūnu, jaunėlis Jorūnas – Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos pirmokas.
Kartkarčiais į jaukius Gegieckų namus atvažiuoja ir dvi anūkėlės.
„Jos su mama liepia močiutei pasitraukti į šalį ir ima suktis virtuvėje“, – šypsosi Vaidutis.
Gal kažkas iš vaikų ir vaikaičių perims ir šeimos ūkį?
„Nelinkėčiau tokios „nelaimės“. Edgaras man sako – aš padirbau darbą ir žinau, kad gausių už tai algą. Tu padarai ir nežinai – užaugs neužaugs, sumokės pinigus ar nesumokės… Kad mano ūkis būtų didelis, kaip kaimynų – 1000 ha, tada gal ir būtų ką palikti. Dabar, kai toks mažas ūkelis…“
Žinote, aš nepatikėjau šiais pašnekovo žodžiais. Gal ne kiek žodžiais, o juose nuskambėjusia pesimistine gaida.
Pažinti V.Gegiecką turėjome nedaug laiko, bet ir to užteko suprasti, kad tai žmogus, kuris labai tvirtai stovi ant žemės. Ir iš to, kaip bendrauja su šeima, kaip sutaria su kaimynais, kaip bendradarbiauja su greta dirbančiais kitais ūkininkais, nesunku pajusti, jog žemė jam ne duotybė, o veikiau pašaukimas. O tokių žmonių sukurtas pasaulis ir per metų metus sukauptas įdirbis taip paprastai neišnyksta.
