Tiesiai į Dainų šventę
Jau ketvirta Tumų giminės karta tęsia žemdirbių tradicijas – Donatas su šeima įsikūrė prosenelio sodybvietėje. Donato ūkis rajone išsiskiria kaip vienas pažangiausių, ūkininkas sugeba visus darbus laukuose padaryti vienas pirmųjų, ir užauginti gausų derlių. Tačiau keturiasdešimtmečio vyro interesai neapsiriboja vien žemės ūkiu. Jis – aktyvus visuomenininkas, rajono tarybos ir seniūnijos bendruomenės narys, sportininkas ir šokėjas.
Kai pažįstami ima kalbėti, kad augalininkystės ūkyje darbų žiemą mažai, esą, pagaliau galima pailsėti, ūkininkas tik nusišypso ir pradeda vardinti savo šokių repeticijų ir koncertų, krepšinio treniruočių bei varžybų tvarkaraštį.
Donatas šoka jau daugiau kaip dvidešimt metų, nuo 1993-ųjų. Tuo metu Smilgiuose sugalvota suburti jaunimo šokių kolektyvą su tikslu pakliūti į kitais metais vyksiančią respublikinę Dainų šventę. Tautinių idėjų vedamų, atėjo šokti daug vietinių jaunuolių, tarp jų buvo ir Donatas. O naujai suburtam kolektyvui pavyko praeiti atranką ir išvykti į Dainų šventę. Taip ir prasidėjo...
Į aikštę – kaip gladiatoriai į kovą!
Į respublikines Dainų šventes šokėjai vyksta taip pakiliai nusiteikę, kaip kad ūkininkai į laukus pradėti javapjūtės. Ir viena, ir kita – metų reikšmės įvykiai. „Dainų šventėse repeticijos trunka kelias dienas. Visą savaitę „atariame“, juk privalome visas kompozicijas „sulipdyti“. Pavargstame, o choreografams reikia daug kantrybės turėti. Tačiau galutinis rezultatas, šimtų šokėjų sutartinai atliekami pastatymai atperka visą vargą. Gražu!“, – įspūdžiais dalijasi Donatas.
Jis iki šiol prisimena neeilinį epizodą iš vienos Dainų šventės Vilniuje, Žalgirio stadione, kai jau sutemus vyrai su deglais rankose užkulisiuose laukė išėjimo. Kažkas iš nekantrumo pradėjo trypti kojomis, ritmą pagavo ir kiti šokėjai. Neilgai trukus sutartinai trypė jau visi vyrai – kaip kokie romėnų gladiatoriai, belaukiantys išėjimo į kovos areną. Nepakartojamas jausmas, kai per odą laksto šiupuliukai. Tą reikia pajausti!
„Skolinti“ šokėjai
Jeigu kolektyvas nori dalyvauti Dainų šventėje, jame turi būti ne mažiau kaip 8 šokėjų poros. „Smilgėje“ – kolektyve, kuriame jau daugybę metų šoka Donatas (vadovė – Nijolė Vidžiūtė), irgi stengiamasi tokį skaičių išlaikyti. Šokėjų amžius – įvairus. Svarbu – noras. Pasak Donato, būna, kad viena kita pora „sugriūva“. Tačiau kolektyvo branduolys – keturios šokėjų poros – vis vien kažkaip išlieka. Toks, aštuonių šokėjų, arba keturių porų, skaičius yra minimalus ir būtinas, norint kur nors išvykti koncertuoti.
Jeigu kartais kolektyvams nuolatinių šokėjų pritrūksta, tai pakviečiami prisijungti buvę šokėjai arba kokiai koncertinei išvykai „pasiskolinama“ iš kitų kolektyvų. Donatas juokaudamas pabrėžia, jog dažniausiai vyrams tenka garbė būti „paskolintiems“, nes paprastai kolektyvuose juntamas partnerių-vyrų deficitas. Svarbu mokėti reikiamus šokius. „Jeigu prašo, padedame. Būna, improvizuojame. Kartais festivaliuose tokiu būdu ir bendrų šokių sukuriame, išmokstame“, – šypsosi Donatas. O kuriam gi vyrui nepatiktų pašokti su nauja partnere!
Sunkus darbas repeticijose
„Mes nesame profesionalai. Dažniausiai šokame liaudiškus šokius, bet sugebame ir kitokius. Ne vien lietuvių liaudies šokius mokame. Esame pastatę ir latviškų. Be to, kiekviename koncerte šokti tuos pačius šokius ir patiems neįdomu, ir žiūrovams gali nusibosti.“, – sako Donatas, pajuokaudamas, kad jeigu reikėtų, tai ir lambadą išvingiuotų.
Todėl smilgiečiai nuolatos mokosi naujų šokių. O viską sustyguoti nėra taip lengva, kaip atrodo jau koncerte grožintis dailiai besisukančiomis poromis, matant ištobulintą kiekvieną judesį, kiekvieną gestą. Yra sukurta daugiau kaip šimtas lietuvių liaudies šokių kompozicijų. Atlikti jas tiksliai, meistriškai bei sinchroniškai, ir dar neprofesionalams, nėra paprastas uždavinys. Todėl pradėjus mokytis naują šokį, būna ir pykčių, ir replikų vadovei... Vieną repeticiją mokosi, kitą, trečią, ir, žiūrėk, su laiku jau susiguli, ir jau visai neblogai išeina. Šį rudenį kolektyvai pradeda repetuoti šokius, skirtus 2018 metų Dainų šventei.
Šiemet šokių kolektyvas „Smilgė“ atšventė 15-os metų veiklos sukaktį. Ta proga Smilgių etnografinėje sodyboje gegužės mėnesį buvo surengta liaudiškų šokių grupių šventė, pavadinta „Šokis – kaip vaivorykštė: kiekvienas ją supranta savaip“. Į Smilgius susirinko ir tuo pačiu ritmu trypė bemaž 150 svečių iš įvairių Lietuvos vietų – atvyko giminingi liaudiškų šokių kolektyvai iš kitų šalies rajonų. Tokia šventė Smilgiuose jau tapo tradicija, kuria siekiama puoselėti lietuvių tautinį šokį, Dainų šventes.
Pasiūlymai koncertuoti užsienyje
Liaudies šokių kolektyvai gauna nemažai pasiūlymų koncertuoti tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje – ne prasčiau negu kokios kino ar teatro žvaigždės. Prieš kelerius metus Smilgių šokėjai kartu su kapela buvo išvykę į tarptautinį festivalį Baltarusijoje. Jame sutiko kolegų iš Kroatijos, Rumunijos, Latvijos ir kitų šalių. Šiais metais „Smilgė“ turėjo pasiūlymų vasarą išvykti į Kroatiją, Italiją. Deja, teko atsisakyti, nes ūkininkams tuo metu buvo pats darbymetis (kolektyve yra keletas žemdirbių).
Smilgių kultūros centre veikia ir daugiau meno kolektyvų – liaudiškos muzikos kapelos „Aušrinė ir „Smilgenė“. Todėl kartais organizuojami ir jungtiniai kolektyvų koncertai. Be to, kiekviena valstybinė ar tautinė šventė neįvyksta be šokėjų. Tad išvykų ir koncertų tikrai nestinga, tik spėk, kaip sakoma, suktis.
Su kai kuriais šokių kolektyvais „Smilgę“ sieja ilgametė draugystė. Kiekvienais metais atvažiuoja Pasvalio, Kauno, Radviliškio, Joniškio rajonų šokėjai. Jiems labai patinka Smilgių etnografinė sodyba. Ji – tarsi mažytė Rumšiškių muziejaus dalelė: stovi medinė troba ištapytomis langinėmis, yra klėtis, taip pat didelis svirnas, kuriame telpa daug žmonių, pastatyta scena. Jame dažniausiai ir vyksta pasirodymai.
Koncertuojant pasitaiko visokių situacijų, kai tenka improvizuoti. Donatas dalinasi prisiminimais: „Štai Domeikavos vyrai, šokdami Smilgių svirne, turėjo kaip reikiant lankstytis, nes jų išskirtinai aukštos skrybėlės kliuvo už žemo lubų balkio. Kitąkart, „Smilgei“ lankantis Londone, paaiškėjo, kad nedidelės salės viduryje stovi stulpas. Kaip šokti? Vėl reikėjo improvizuoti“.
Nepakartojamas jausmas
Kartais pažįstami Donato paklausia: „O tai kiek pinigų jūs gaunate už šokius?“ Klausimas keistas, juk šokėjai užsiėmimus lanko ir koncertuoja savo iniciatyva, laisvu nuo tiesioginių darbų laiku! „Mes labai džiaugiamės tuo, kad Panevėžio rajonas kultūriniams reikalams skiria nemažai lėšų: šokių kolektyvai išvykoms gauna transportą, skiriamas ir maitinimas“, – sako ūkininkas.
Dailūs tautiniai drabužiai, kuriais apsirengę šokėjai, taip pat įsigyti iš lėšų, kurių rajonas skyrė kultūros puoselėjimo reikmėms. „Smilgės“ šokėjai dėvi Aukštaičių tautinius rūbus, juos pasiuvo Panevėžio siuvėjos.
Nepakartojamas jausmas pasipuošti tautiniu kostiumu, pasiūtu iš nuo seno įprastų lietuviams natūralių audinių – drobės, vilnos, išsiuvinėtų dailiais raštais. Apsivilkti languotą margaspalvę liemenę, užsijuosti tautinę juostą, užsimauti odinius aulinukus, užsidėti skybėlę. Puošnu ir jauku. Juk tautiniai drabužiai – mūsų nacionalinis simbolis, kuriame užkoduota būtent mūsų, lietuvių, grožio samprata.
Eime šokti!
Nors šokėjų gyvenimas atrodo smagus ir linksmas, Donatas pastebi, kad liaudiškų šokių kolektyvams trūksta nuolatinių šokėjų. Tai aktualu ne tik kaimo vietovėse, bet ir miestuose, kuriuose, atrodytų, netrūksta žmonių, susibūrusiems rateliams. Pradedančių šokti vis atsiranda, tačiau ne kiekvienas turi gabumų ir kantrybės tą daryti nuolatos. Pradėjus reikia tam skirti laiko, nuoseklių pastangų ir turėti neblėstančio noro. Kaimo kultūros tradicijas puoselėja tokie entuziastai kaip ūkininkas D. Tumas. „Nežinau, kaip į šokėjų kolektyvus pritraukti platesnį ratą narių, – svarsto Donatas ir priduria, – jeigu perskaitę šį straipsnį daugiau žmonių užsigeis išbandyti liaudies šokius ir pasibels į mūsų ar į kitų kolektyvų duris, būsime labai laimingi.“
Tad kviečiame visus, kas galite, – eime šokti! O kas negalite, tai dažniau apsilankykite tautinių šokių kolektyvų koncertuose. Žiūrovai visuomet laukiami ir skatina šokėjus dar labiau stengtis.