Neseniai skelbta, jog Latvijos pieno gamintojų kooperatyvas „Piena ceļš“ kartu su Estijos kooperatyvu „E-Piim“ planuoja statyti pieno perdirbimo gamyklą Estijoje.
„Piena ceļš“ vadovo Raimondo Misos teigimu, būsimoje gamykloje, kuri gali kainuoti apie 100 mln. eurų, būtų perdirbama Estijos ir Latvijos pieno gamintojų produkcija.
Naujam žaidėjui įsitvirtinti nebus lengva
SEB banko vyriausiasis ekonomistas Tadas Povilauskas sako, kad Lietuvos pieno perdirbėjai iš Estijos ir Latvijos įsiveža apie trečdalį žaliavinio pieno, todėl naujas žaidėjas rinkoje gali paaštrinti konkurenciją tarp Baltijos šalių, tačiau ne artimiausiais metais.
„Atsiradus šiai gamyklai, aišku, kad konkurencija Lietuvos perdirbėjams (...) padidės. Bet istorija mus moko pastaruosius 15 metų, kad Lietuvos pieno perdirbėjai yra labai stiprūs iš finansinės pusės ir iš know-how (praktinės patirties – BNS) pusės, ir kaip konkuruoti su konkurentais“, – BNS sakė T.Povilauskas.
Estai ir latviai planuoja gamyklą pastatyti iki 2021-ųjų, tačiau, pasak T.Povilausko, realūs pokyčiai rinkoje galėtų pasimatyti po 3–4 metų.
„Dar klausimas, kiek sėkmingas bus šis projektas. Per pastaruosius 10–15 metų turime vieną tokį didelį projektą – „Pienas LT“, kuris, panašu, trečiais–ketvirtais metais po statybų jau pradeda dirbti pelningai, ir tai, esant tikrai neblogoms sąlygoms pieno perdirbimo rinkoje“, – teigė ekonomistas.
Apie 200 pienininkų vienijantis kooperatyvas „Pienas LT“ 2013 metais Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje pradėjo pieno perdirbimo gamyklos statybas, kurias užbaigė 2016-aisiais. Bendra projekto vertė siekia 41 mln. eurų.
Pernai „Pienas LT“ išbrido iš nuostolių ir uždirbo 1,395 mln. eurų grynojo pelno. Kooperatyvo pajamos augo 12,4 proc. iki 52 mln. eurų.
Lietuvos perdirbėjų konkurencija negąsdina
Vienos didžiausių Lietuvoje pieno perdirbimo bendrovių „Rokiškio sūris“ vadovas Dalius Trumpa teigia, jog Baltijos šalyse konkurencija didelė, todėl naujo žaidėjo atsiradimas rinkoje nieko nepakeis, išskyrus tai, jog paskatins žaliavinio pieno gamybą.
„Pieno pramonės vystymąsi Baltijos šalyse vertinu tik teigiamai, naujų pajėgumų atsiradimas, manau, paskatins žaliavinio pieno gamybos augimą, ko labiausiai trūksta šitam regione. O pieno konkurentų daugiau ar mažiau, didelio skirtumo nėra, nes jų ir taip yra daug“, – BNS sakė D.Trumpa.
„Jei būtų antras ar trečias konkurentas, gal ir pajustų. Bet kadangi jų yra dešimtys, tai ar tai yra 20 ar 21, juntamo skirtumo tikrai nėra“, – pridūrė jis.
Pieno perdirbimo bendrovės „Vilkyškių pieninė“ vadovas Gintaras Bertašius sako taip pat nesibaiminantis konkurencijos – nei dėl produkcijos, nei dėl žaliavos pirkimo.
„Kalbant apie produkciją, tikrai nematau jokios problemos, mes eksportuojame 80 proc. į daugiau nei 50 šalių. Po pasaulį išsiskirsto labai nedidelis kiekis, tiek mūsų gamintojų, tiek estų ar latvių, ir čia nematau būsimos konkurencijos. Dėl žaliavos, „E-Piim“ kooperatyvas ir šiandien perdirba 400 tonų. Kiek žinoma, naujojoje gamykloje bus perdirbama iki 1000 tonų. Taip, tie papildomi 600 tonų turės atsipirkti, bet tai nėra labai jau didelis kiekis“, – BNS sakė G.Bertašius.
Abu pašnekovai tvirtino, kad naujokams nebus paprasta įsitvirtinti rinkoje, jie turės mokėti konkurencingą kainą.
„Rokiškio sūrio“ vadovas išskyrė vienintelį būsimos gamyklos pranašumą – jos technologijos, tikėtina, bus naujausios, dėl to gamybos kaštai gali būti mažesni.
Jei būtų antras ar trečias konkurentas, gal ir pajustų. Bet kadangi jų yra dešimtys, tai ar tai yra 20 ar 21, juntamo skirtumo tikrai nėra, – pridūrė D.Trumpa.
Dėl įtakos žalio pieno kainai – skirtingos nuomonės
Didesnė konkurencija gali kilstelėti pieno supirkimo kainas, sako T.Povilauskas, tačiau perdirbėjai teigia, kad viena įmonė situacijos nepakeis.
Anot T.Povilausko, Latvijos ir Estijos pienininkų gamyklos atsiradimas kainas turėtų padidinti visose Baltijos šalyse vienu arba dviem centais.
„Akivaizdu, kai pradės veikti Estijoje gamykla, tai konkurencija paaštrės ir greičiausiai kainas šiek tiek kilstelės ne tik Estijoje ir Latvijoje, bet ir Lietuvoje. Bet vėlgi kalbame turbūt apie vieno cento klausimą“, – sakė ekonomistas.
„Netgi atsiradusi „Pienas LT“ gamykla šiokį tokį spaudimą padarė kainoms ir tas santykis tarp Lietuvos žaliavinio pieno supirkimo kainų ir vidutinės Europos Sąjungos kainos šiek tiek pasikeitė. Po „Pieno LT“ veiklos pradžios ji (kaina – BNS) šiek tiek pakilo į viršų, nes padidėjo konkurencija Lietuvoje“, – pridūrė jis.
D.Trumpos teigimu, nei viena įmonė negali mokėti daugiau, nei ji gauna už produktus, o tai, kiek ji gauna, priklauso nuo įmonės darbo efektyvumo ir kokios yra užsienio rinkos kainos.
Pasak G.Bertašiaus, didesnė kaina negalėtų būti, nes pagaminus produkciją, ją reikia parduoti.
„Jeigu būtų mažesnė (kaina – BNS), šiandien pienas važiuotų į Lenkiją, kitas šalis, bet kada mes mokam rinkos kainą, jis parduodamas mums, perdirbėjams“, – teigė G.Bertašius.
Portalo clal.it duomenimis, Lietuva pernai daugiausiai pieno įsivežė iš Latvijos – 307,9 tūkst. tonų, Estijos – 140,6 tūkst. tonų, Lenkijos – 8,3 tūkst. tonų.
