Pateikiame šios asociacijos atstovų nuomonę apie vartojimą bei pasamprotavimą apie tvarią madą.
„Kol vandenynų valymo judėjimas džiaugiasi subūręs milijonus savanorių, tonomis renkančių ir rūšiuojančių pakrančių šiukšles, milijardai vartotojų, trumpai paliūdėję dėl plastikinių šiaudelių draudimo ir išdidžiai atsisakantys vienkartinių maišelių parduotuvėse, į savo spintas grūda milijonus tonų plastikinių drabužių, kurių dalies taip ir neapsivilks“, – teigia kailinių žvėrelių augintojai.
Anot jų, poliesteris, akrilas, nailonas – tai tas pats plastikas, gaminamas iš žaliavinės naftos ir dažomas stipriais cheminiais dažais. Net 60 proc. visų šiuo metu gaminamų drabužių yra būtent plastikiniai. Pasigirsta mados gigantų balsų, kad poliesteris yra puikiai perdirbamas. Deja, šiuo metu perdirbama tik vienas procentas visų poliesterio gaminių, o jei ši medžiaga maišoma su kitais pluoštais, perdirbimui nebetinka.
2018 m. pasaulyje nupirkta 100 milijardų vienetų drabužių – dvigubai daugiau nei prieš 15 metų.
Prieš gerą dešimtmetį mokslininkai pradėjo kalbėti apie pavojų, pasitelkę tyrimus, jog 25 proc. žuvies, kurią sugauna prie JAV ir Azijos krantų, randama daugybė plastiko mikropluošto dalelių – iki 5–10 mm ilgio plaušelių. Prasidėjo pasaulinė antiplastiko kampanija.
Šio straipsnio autoriai pastebi, kad daugiau nei trečdalis – net 35 proc. šių dalelių atsirado dėl mūsų plastikinės aprangos. Kaskart skalbiant minkštą poliesterio švarkelį, nuo jo nukrenta ir į vidaus vandenis patenka vidutiniškai 1,7 g plonyčių mikropluošto siūlelių, ne ilgesnių kaip 5–10 mm. Nuo akrilo drabužių – dar daugiau. Šie plaušeliai byra net ir mums vaikštant, jie krinta ant žemės ir dūlės joje bent porą šimtų metų.
Patekę į vandenynus plaušeliai tarsi magnetas sutraukia toksiškas medžiagas. Pirmiausia juos ryja planktonas, jį – smulkios žuvelės, jas – didesnės žuvys, ruoniai, pingvinai, dalis žuvų atsiduria ir mūsų lėkštėje. Nevaisingumas, vėžiniai susirgimai – tai pirmosios mokslininkų nustatytos gyvūnijos sveikatos problemos, sukeltos šios taršos. Vandenyne jos daugėja. Pernai net 75 proc. Šiaurės Atlanto vandenyse pagautų žuvų jau aptikta plastiko mikropluošto.
Anot Lietuvos kailinių žvėrelių augintojų asociacijos, šiandien, kai antra pagal taršą pasaulio industrija – tekstilė, kurios didžioji dauguma gaminių yra plastikiniai, naikina ištisas ekosistemas, vakariečiai pradeda raukytis, kad puikiai dirvožemyje suyrantys drabužiai – vilnoniai, šilkiniai, užpildyti plunksnomis ar pūkais, odiniai, kailiniai nėra etiški, nes juos gaminant išnaudojami gyvūnai.
„Kai kurie pirkėjai mano, kad jiems pasisekė pigiai nupirkti pigių, bet etiškai pagamintų drabužių. Jei tai nėra dėvėtas gaminys, tokį įsitikinimą galima laikyti dar vienu vartojimo mitu.
Ne per seniausiai buvo pasakojamas anekdotas: „Iš kur kinai žino, kokia spalva bus madinga kitą sezoną? Pagal savo upių vandenį, į kurį suteka tekstilės fabrikų atliekos…“ Dabar šį anekdotą labiau galima taikyti Bangladešui arba Etiopijai.
Vienas iš galingiausių greitosios mados gigantų po skandalo dėl darbuotojų siuvyklose išnaudojimo paskelbė milžinišką akciją, jog masiškai rūšiuos ir perdirbinės tekstilę, tačiau tuo pat metu kas kelias savaites išleidžia po naują kolekciją, skatindamas pirkėjus vartoti dar daugiau. Kur šioje istorijoje galima aptikti tvarumą ir etiką? Nebent reklaminiuose pranešimuose“, – piktinasi asociacijos atstovai.
Straipsnio autorių teigimu, beatodairiškai augant masiniams drabužių gamintojams, Azijos šilko ūkiai, daugiausia šeimyniniai, pasmerkti nykti. Žymiausia pasaulyje gyvūnų teises ginanti organizacija PETA šilką paskelbė neetiška medžiaga, mat pagaminti pusę kilogramo natūralaus šilko reikia bent 5000 šilkverpio lėliukių kokonų, kurie sumetami į verdantį vandenį, kaitinami garais arba išdėliojami kaitrioje saulėje.
„Tačiau ūkio šeimininkai šilkverpio lervas sunaudoja maistui, vadinasi, tai beatliekinė gamyba, o šilkininkystės amatas, kuriuo daugiausia užsiima moterys, užtikrina sotesnį pragyvenimą šeimoms ir geresnį išsilavinimą vaikams. Sudėvėti šilko gaminiai suyra kaip kompostas, ne taip greitai kaip popierius, tačiau be pasekmių dirvožemiui“, – teigia kailinių žvėrelių asociacijos atstovai.
Jie piktinasi, kad viskozė skelbiama švaria medžiaga: „Pagrindinė jos žaliava – iš medienos plaušų išgaunama celiuliozė. Kiek ši medžiaga etiška? Jos apdirbimui naudojami taršūs chemikalai, o pastaruoju metu vis plačiau kalbama apie viskozės indėlį į planetos miškų naikinimą.“
Straipsnio autoriai cituoja ir kritikuoja PETA vadovę Ingrid Newkirk, kuri prieš porą metų, duodama interviu „The Guardian“, pasiūlė užmiršti kailį, nes tai, anot jos, nėra didžiulis sektorius, ir kuri ėmė atakuoti įžymybes bei dizainerius su idėja: „Geriau eisiu nuoga(s) nei dėvėsiu vilną.“ Pagrindinis motyvas – avių ūkiai neturi galimybių atsižvelgti į individualius kiekvienos avies poreikius, nes gyvūnai yra asmenybės, kaip ir mes.
Anot jų, tarptautinė Vilnos gamintojų asociacija deklaruoja, kad pagaminti 1 kg vilnos išmetama tik 1,8 proc. šiltnamio efektą sukeliančių dujų, mažiausiai iš visų pluoštų, vilnoniai gaminiai ilgai dėvimi, puikiai perdirbami ir tinkami kompostavimui.
Kailinių žvėrelių augintojų asociacija nori atkreipti dėmesį, kad fermose kailiniai gyvūnai šiuo metu laikomi pagal moksliškai patvirtintus gyvūnų gerovės standartus, o fermos nuolat tikrinamos nepriklausomų auditorių. Šią savireguliacijos sistemą WELFUR (angl. Welfare gerovė, Fur – kailis, vert.past) vasarį kaip pavyzdinę, „rekomenduotiną“ įvardijo Europos Komisija, o nuo šių metų pabaigos ūkiai, negavę WELFUR sertifikatų, nebegalės prekiauti kailių aukcionuose, kitaip tariant, išnyks iš rinkos.
„Paminėjome keletą galbūt netikėtų faktų apie pirkinius, kuriuos pirkdami manėte prisidedantys prie geresnio pasaulio. Kol savanoriai valo vandenynų pakrantes, galbūt verta atsisakyti dar vienos pigios suknelės, tausoti drabužius ir rečiau juos skalbti, pamėginti bent kiek pristabdyti tekstilės monstrą savo atsakingumu ir saiku", – savo požiūrį į vartojimo įpročius dėsto asociacijos atstovai.
Pirmąją teksto dalį rasite čia.
