Eurokomisaras J.Wojciechowskis interviu 15min tvirtino, kad nors šiuo metu visuomenė ir ūkininkai dėl karo Ukrainoje susiduria su daug problemų – trąšų ir energetikos kainų šuoliais, maisto kainų augimu, tai taip pat yra ir proga žemės ūkiui transformuotis: sumažinti priklausomybę nuo trąšų, atsisakyti rusiškų energetinių išteklių.
Už žemės ūkį atsakingas EK narys taip pat pasakojo, kad ES turi daugiau dėmesio skirti strateginiams maisto rezervams, todėl Bendrija pradės rinkti informaciją, kiek ir kokių atsargų sukaupė šalys narės. Visgi jis pabrėžia, kad turėti labai didelius rezervus priežasčių nėra, nes ES žemės ūkis gerai funkcionuoja.
„Gal svarbiau yra žemės ūkio potencialo rezervai – tai industrinio ūkininkavimo ir smulkaus ūkininkavimo klausimas.
Maži ūkiai yra labai svarbūs maisto sistemoje. Tai viena iš dabartinės krizės pamokų“, – teigė eurokomisaras.
Interviu temos
- Karas Ukrainoje kelia maisto saugumo problemų pasaulyje, todėl būtina padėti Ukrainai eksportuoti jos užaugintus grūdus.
- Kaip galime sumažinti ūkių priklausomybę nuo trąšų.
- Kas padėtų sulėtinti maisto kainų augimą.
- Kodėl EK rinks informaciją apie Europos Sąjungos narių sukauptus maisto rezervus.
- Ko išmokome iš karo Ukrainoje.
- Kaip sekasi EK derybos su Kinija dėl spaudimo Lietuvai.
– Karas Ukrainoje sudrebino visą pasaulį. Vienas iš nerimo šaltinių – grūdų trūkumas, nes Ukraina buvo viena iš pagrindinių grūdų eksportuotojų. Raminama, kad grūdų Europos Sąjungai (ES) nepritrūks, tačiau kokias svarbiausias karo pasekmes išskirtumėte ES?
– Rusijos agresija kuria daug problemų. Pirmiausia, tai ukrainiečių tautos tragedija – žmonių aukos, ekonomikos griovimas. Milijardai nuostolių. Bet šis karas taip pat kelia maisto saugumo problemų. Galbūt ne tiesiogiai ES, nes turime stiprią maisto sistemą – ES yra didžiausia maisto eksportuotoja pasaulyje: prekybos maisto produktais perteklius pernai buvo daugiau nei 60 mlrd. eurų.
Šis karas taip pat kelia maisto saugumo problemų.
Ukraina yra labai svarbi kai kurių produktų eksportuotoja į ES – pavyzdžiui, į ES iš Ukrainos įvežama 52 proc. kukurūzų, 19 proc. kviečių. Tai sukuria problemų tam tikruose sektoriuose – ypač gyvulininkystėje dėl pašarų trūkumo.
Visgi šios krizės skalė nėra tokia didelė. Taigi mes užpildysime šį trūkumą daugiau gamindami ES. Didesnė rizika yra Šiaurės Afrikoje ir Vidurio Rytuose, nes šie regionai labai priklauso nuo kviečių importo iš Ukrainos. O mes žinome, kokia dabar situacija – Ukrainos Juodosios jūros uostai, kaip Mariupolis sugriautas, kiti uostai, kaip Odesa, puolami ir blokuojami.
Eksportas neįmanomas naudojant tradicinį koridorių eksportui – Juodosios jūros uostus. Dabar turime padėti Ukrainai padėti rasti alternatyvius kelius eksportui.
– Lietuva bandys Ukrainai padėti eksportuoti grūdus per Klaipėdos uostą. Kokia to svarba? Ar ES institucijos galvoja taip pat prisidėti?
– Nuolat palaikome ryšį su Ukrainos vyriausybe, Žemės ūkio ministerija. Tiek Europos Komisija (EK) palaiko ryšį, tiek ir šalys narės– ypač Lenkijos, Lietuvos vyriausybės. Alternatyva Ukrainai transportuoti grūdus per Lenkiją į Baltijos jūros uostus Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje. Turime tai padaryti, nes paremti Ukrainos grūdų eksportą labai svarbu maisto saugumui globaliu lygmeniu. Ir šiuo metu vyksta procesas.
– Minėjote, kad ES iš Ukrainos įsiveždavo daug tam tikrų produktų, kaip kukurūzai. Dabar šį trūkumą bandysime padengti patys augindami daugiau. Bet yra ir kita nuomonė. Ūkininkai susiduria su dar dviem problemomis – smarkiai išaugusiomis trąšų ir energijos kainomis. Kai kurie žemdirbiai sako, kad dėl to derlius bus šiemet mažesnis. Ką apie tai manote?
– Šiemet derlius turbūt labai nemažės, nes dauguma ūkinininkų įsigijo trąšų prieš šią krizę. Be to, suteikėme galimybę paremti ūkininkus, kompensuoti jų patiriamus nuostolius dėl trąšų pirkimo. Tai valstybės pagalbos paketas – Europos Komisija leido valstybėms narėms teikti ūkininkams valstybės pagalbą.
Šiandien Lenkija jau naudoja šią valstybės pagalbos priemonę – yra speciali finansinė parama ūkininkams, patiriantiems nuostolių dėl išaugusių trąšų kainų. Bet ši galimybė prieinama visoms narėms.
Iš viso yra du instrumentai – valstybės pagalba ūkininkams iš valstybės biudžeto ir EK krizės rezervas.
– Koks jūsų pasiūlymas ūkininkams ir šalims narėms, kaip kovoti su išaugusiomis trąšų ir energijos kainomis?
– Turime į šią problemą žiūrėti iš dviejų perspektyvų. Pirma yra trumpalaikė – kaip dabar galime paremti ūkininkus, kurie nori įsigyti trąšų, bet kainos yra per didelės jų finansinėms galimybėms. Tam yra valstybės parama, krizės rezervai. Ūkininkams taip pat yra numatyta galimybė į žemės ūkio gamybą įtraukti pūdymą kaip papildomą gamybos potencialą. Tai 4 mln. hektarų visoje ES.
Bet svarbesnė yra ilgalaikė perspektyva – mūsų vizija ateičiai. Turime sumažinti savo priklausomybę nuo trąšų. Kokie gali būti instrumentai? Pavyzdžiui, tikslusis ūkininkavimas (angl. „precision farming“). Ūkininkai žino, kas tai yra: modernūs traktoriai, GPS, satelito technologijų įranga gali būti naudingos siekiant sumažinti trąšų naudojimą ir pasiekti didesnį efektyvumą. ES yra pasirengusi padėti ūkininkams investuoti į tokias technologijas – papildomos tiesioginės išmokos gali būti skirtos tokiam ūkininkavimui.
Kai kurios gerosios anglies ūkininkavimo praktikos (angl. carbon farming), mėšlo, kaip alternatyvių trąšų, naudojimas ir kitos praktikos.
Ateityje ruošiame naują reguliavimą anglies ūkininkavimo sertifikavimui – ta klimatui draugiška veikla bus išmatuota ir ūkininkai dalyvaus komercinėje sistemoje, galės parduoti apyvartinius taršos leidimus.
– Pastaruoju metu stebimas spartus maisto kainų augimas daugelyje ES šalių, o ūkininkai ir maisto gamintojai kalba, kad tai dar ne pabaiga. Kiek, Jūsų prognozėmis, gali augti maisto kainos šiemet ES ir kaip tai palies europiečius?
– Problema, kad maisto kainos vis mažiau ir mažiau priklauso nuo ūkininkų pajamų. Ūkininkų kainos ir galutinių maisto produktų kainos yra atskiros temos. Kokia to priežastis? Tai klausimas „nuo lauko iki šakutės“ – atstumas. Kas atsitiko su maistu šiame atstume „nuo lauko iki šakutės“?
Maisto kainos vis mažiau ir mažiau priklauso nuo ūkininkų pajamų.
Mes ES labai daug transportuojame maisto. Yra konkreti statistika – transportuojame apie 3 mlrd. tonų maisto ir žemės ūkio produktų per metus. Transporto skalė – 540 mlrd. kilometrų. Tad statistinis maisto vienetas yra vežamas 180 kilometrų.
Turime sumažinti šį atstumą, nes kas už tai sumoka? Mes mokame per daug viskam, kas sukuria aukštas maisto kainas – tarpininkams ir pan. Viena vertus, dėl to ūkininkas gauna mažiau pajamų už savo produktą, o iš kitos pusės vartotojas moka daugiau už maistą parduotuvėse.
Tai nėra šimtaprocentinis atsakymas visoms žemės ūkio problemoms, bet tai padeda sumažinti kainas vartotojams.
Žinoma, energijos kainos irgi yra svarbi dalis šių kainų, turime būti visiškai nepriklausomi nuo rusiško kuro, gamtinių dujų. Tai ir EK tikslas būti visiškai nepriklausomiems, nes Rusija yra šalis, kuri negerbia jokių tarptautinės bendruomenės taisyklių. Tai agresorė, atsakinga už karo nusikaltimus. Tai priežastis, kodėl turime sustabdyti savo prekybos santykius su Rusija. Ilgalaikėje perspektyvoje tai, kad būsime nepriklausomi, sustiprins ir mūsų maisto sistemą.
– Sakėte, kad ES yra maisto eksportuotoja, ne importuotoja. O kokia situacija kalbant apie maisto rezervus? Ar visos šalys yra gerai pasiruošusios? Kokių patarimų ES narėms turite dėl maisto atsargų kaupimo?
– Pirmiausia, turime daugiau dėmesio skirti savo strateginiams maisto rezervams. Tai valstybių narių atsakomybė – neturime europinės strategijos dėl strateginių maisto rezervų. Kai kurios šalys turi juos sukaupusios, o ši sistema ateityje turi būti stiprinama. Yra nauja idėja, paskelbta EK komunikate, kad rinksime informaciją apie rezervus visoje ES, nes dabar nežinome, kurios šalys turi atsargų, kurios ne. Bendradarbiaudami su visomis šalimis narėmis turėsime šiuos duomenis.
– Kodėl tai yra svarbu turėti šiuos duomenis?
– Dėl ateities politikos planavimo: pamatyti, kokius turime rezervus, kokia produkcija turi būti labiau remiama, kad paskatintume ją gaminti, kuri gali būti remiama mažiau. Tai svarbu žinoti.
– Tad, koks jūsų patarimas dėl maisto rezervų kaupimo šalims narėms?
– Dabar nėra priežasčių turėti labai didelius rezervus, nes mūsų žemės ūkis gerai funkcionuoja. Gal svarbiau yra žemės ūkio potencialo rezervai – tai industrinio ūkininkavimo ir smulkaus ūkininkavimo klausimas. Ukrainoje galėjome stebėti, kad dideli industriniai ūkiai buvo užpulti rusų armijos, daug jų buvo sugriauti. Galėjome matyti nuotraukas internete iš vieno ūkio, kur nugaišo 4 mln. vištų. Tai nebuvo tiesioginė ataka, tačiau dingus elektros energijai paukščiai nugaišo.
Karinės krizės metu labai svarbu turėti mažus ir vidutinius žemės ūkio produkcijos gamintojus. Viename populiariame Ukrainos interneto portale buvo straipsnis, kad maži ūkininkai gelbėja Ukrainą nuo bado, ne didelės fermos. Maži ūkiai yra labai svarbūs maisto sistemoje. Tai viena iš dabartinės krizės pamokų.
– Pratęsiant mintį apie smulkius ūkius. Lietuvoje ne kartą turėjome diskusijas, ar reikia riboti tiesiogines išmokas vienam ar susijusiems asmenims. Be tokio ribojimo turime situaciją, kai stambūs žemvaldžiai, pristeigę keliasdešimt įmonių, susirenka didžiąją dalį ES tiesioginių išmokų. Kaip jūs vertinate tokius ribojimus?
– EK pasiūlymas, kad maksimalios tiesioginėms išmokos turėtų būti ne didesnės negu 100 tūkst. eurų vienam ūkiui. Galiausiai buvo priimta taisyklė, kad tai tik rekomendacija šalims narėms – tai jų sprendimas įvesti „lubas“ arba ne.
Tai problema šalims, kurios turi daug didelių ūkių – kaip Lietuvoje, kur apie 40 proc. tiesioginių išmokų gauna ūkiai, didesni negu 250 ha. Kai kurios šalys narės turi dar daugiau stambių ūkių nei Lietuva. Bet tai šalių narių politinis pasirinkimas. Kaip eurokomisaras galiu paskatinti – prašau, apsvarstykite „lubas“, nes turime labiau remti smulkius ūkininkus.
– Ir pabaigai. Metų pradžioje teigėte, kad Europos Komisija ir visa ES parodys solidarumą su Lietuva, patiriančia Kinijos ekonominį spaudimą. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu ir kas nuveikta šioje srityje?
– Tai visiškai nepriimtina normaliuose santykiuose tarp ES ir Kinijos – priimti individualius apribojimus vienai šaliai nariai. Klausimas yra aptartas EK, specialių skyrių, atsakingų už tai, ir mes bandome išspręsti problemą, nutraukti šiuos nesąžiningus ribojimus Lietuvai. EK remia Lietuvą, bet tai nėra paprasta problema. Kinija nėra paprasta partnerė tokiam dialogui.
