Agroverslo atstovai teigia, kad ši priešprieša atsiradusi tik todėl, kad daliai visuomenės trūksta žinių apie tai, kokie realūs pokyčiai vyksta šalies žemės ūkyje.
Prieš septynerius metus Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje (VDU ŽŪA) agronomijos studijas baigęs ir šiuo metu UAB „Agrokoncernas“ sėkmingai karjeros laiptais kopiantis Arnas Radzevičius stengiasi nepraleisti progų pabendrauti su dabartiniais Akademijos studentais, pasidalinti įžvalgomis apie tai, kokių kompetencijų ateityje reikės agronomijos specialistams, į žemės ūkio sektorių vis sparčiau veržiantis išmaniosioms technologijoms ir ES užsibrėžus tikslą iki 2050 m. Europą paversti pirmuoju neutralaus poveikio klimatui žemynu. Arnas teigia, kad jį žeidžia priešiškas dalies visuomenės požiūris į agrosektorių pirmiausia todėl, kad nė vienas šių visuomenės atstovų savo dienos nepradeda alkanas būtent žemdirbių ir jų konsultantų dėka.
Pašnekovas pastebi, kad agrosektorius dabar yra globalus, ir Lietuva sparčiai perima Europos Sąjungos ir kitų pažangiausių pasaulio šalių patirtį bei technologijas, kurios leidžia ūkininkams gauti gerus derlius, tuo pačiu metu didelį dėmesį skiriant aplinkosaugai.
Pasak Arno, vartotojų, besipiktinančių chemikalų naudojimu, rankos prekybos centruose nekrypsta link rauplėmis nusėto obuolio, kreivo agurko ar puvinio apnikto pomidoro. Niekas nenorėtų namo parsinešti ir mikotoksinais užterštos duonos gaminių, tačiau žmonės nežino, kiek daug produkcijos dėl to mūsų ūkininkams tenka išbrokuoti.
„Įsivaizduokime mūsų pusryčius, pietus ir vakarienę, kurie mums padeda visą dieną išlikti energingiems. Žemės ūkyje tai atitiktų azotą, kalį ir fosforą – tris pagrindinius elementus, reikalingus augalų mitybai. Jei kiekvieną dieną namuose esantį šaldytuvą tik tuštinsime, jis greitai ištuštės, todėl lygiai taip pat į dirvožemį turime grąžinti tai, ką augalai iš jo paima. Tarkime, viena tona kviečių iš dirvožemio „išneša“ 25 kg grynojo azoto“, – pasakoja A.Radzevičius.
– Bene daugiausia priekaištų Lietuvos žemės ūkis sulaukia dėl ekosistemoms pavojingų nitratų patekimo į aplinką. Kaip ši problema sprendžiama?
– Neatsakingai organizuotas žemės ūkis iš tiesų daro žalą gamtai ir skatina klimato kaitą. Nitratų kiekius aplinkoje didina per didelis azotinių trąšų naudojimas. Azotą per šaknis augalai gali pasisavinti tik nitratų forma, kokį jį benaudotume – organinį ar cheminį. Įvairios azoto formos pavirsta nitratais ir tik tada per šaknis augalas jį gali pasisavinti iš dirvos. Blogybė yra nitratų perteklius, kuris iš laukų su krituliais patenka į upelius, upes, o, galiausiai, į Baltijos jūrą.
Žemės ūkio technologijos labai sparčiai žengia į priekį. Viena reikšmingiausių jų – pasėlių tręšimas kintamomis azoto normomis. Taikant šią technologiją augalai gauna optimalų trąšų kiekį, būtiną derliui subrandinti. Didesniu kultūrinių augalų tankumu pasižyminčiose laukų vietose trąšų įterpiama daugiau, o retesniu – mažiau.
Daugelyje pasaulio šalių ūkių laukus nuolat fotografuoja kosmoso palydovas ir atsiunčia ūkininkui duomenis apie pasėlių būklės pokyčius. Remiantis šiais duomenimis modeliuojami tręšimo planai, jie vėliau perkeliami į žemės ūkio mašinos kompiuterį. Naudojant atitinkamas kompiuterines programas, tai leidžia išberti tikslias trąšų, pesticidų ar kitokių reikalingų medžiagų normas sumažinant žalą aplinkai.
Tikslioji žemdirbystė labai stipriai ir sparčiai keičia tradicinį ūkininkavimo modelį ir ne tik padeda saugoti aplinką, bet ir ūkininko pinigus, tačiau problema tai, kad agrosektoriuje dirba nepakankamas skaičius specialistų, gebančių taikyti pažangiausias informacines technologijas. Į Lietuvos žemės ūkį netrukus žengs ir savavaldžiai mechanizmai, tad gabių, naujų kompetencijų įgijusių žmonių ateityje reikės dar daugiau.
– Ar galime tikėtis sulaukti meto, kai žemės ūkis sugebės išsiversti be cheminių priemonių?
– Kai žmogus suserga onkologine ar kokia nors kitokia sunkia liga, jis pasitiki medikų kompetencija, sutinka būti operuojamas, gydomas medikamentais, chemoterapija, bet tas pats žmogus kažkodėl nori, kad augalai, iš kurių gaminame maistą, augtų be pagalbos net ir tada, kai juos gožia piktžolės, apninka ligos ar kenkėjai. Šiandien kažkodėl niekas nesako, kad COVID-19 irgi nori gyventi, bet stengiasi šio viruso plitimą sustabdyti visomis įmanomomis priemonėmis, nes jis pavojingas žmonių sveikatai ir gyvybei. Lygiai tokių pačių pavojų kyla ir ūkininko prižiūrimiems augalams.
– Žmonės, išskyrus ligos atvejus, kasdien tablečių nevartoja, o intensyvusis žemės ūkis be 5–6 laukų purškimų chemikalais neįsivaizduojamas?
– Žmogus gyvena 70–80 metų, o vienmetės laukininkystės kultūros (kviečiai, rapsai) – tik apie 100–200 dienų. Tad proporciją, kaip dažnai palyginti su augalais vartojame medikamentus, kiekvienas galime nesunkiai susiskaičiuoti.
Tiesa, yra niuansas, kad augalai kasmet keičiasi, o laukas lieka tas pats, bet šiuolaikiniai augalų apsaugos produktai yra sukurti taip, kad kenksmingi junginiai aplinkoje išliktų tik trumpai. Mums reikėtų žinoti, kad prieš bet kokiam augalų apsaugos produktui patenkant į rinką, kelerius metus vyksta laboratoriniai tyrimai, tiriami augalai, vanduo, dirvožemis. Vėliau bandymai persikelia į keliolikos kvadratinių metrų laukelius ir tik tada produktai gali būti tiekiami į rinką. Dalis jų šių barjerų neįveikia. Taip pat aktyviai kuriamos naujos veikliosios medžiagos, kurių poros gramų pakanka hektarui pasėlių ploto. Anksčiau tokių medžiagų į analogišką plotą buvo terpiama dešimtimis kilogramų ir jų likučiai iš tiesų kaupėsi gyvuosiuose organizmuose.
ES bendrijoje išauginta žemės ūkio produkcija šiuo metu tikrai yra kokybiška ir saugi, nes kontrolės mechanizmas visose bendrijos šalyse labai griežtas. Šiuos procesus kontroliuoja ne privatus sektorius, o valstybinės institucijos.
– Europos Komisija šiemet patvirtino naują strategiją „Nuo ūkio iki stalo“, kurioje, be kita ko, numatyta 25 proc. žemės ūkio paskirties žemės naudoti ekologiniam ūkininkavimui. Ar Lietuvoje tai įgyvendinama?
– Pas mus yra ne vienas šauniai besitvarkantis ekologinis ūkis, tačiau retas žino, kiek žmonės jame įdeda darbo, kiek kartų per sezoną naikindami piktžoles akėja laukus, kaip brangiai moka už sėklas. Dėl to neišvengiamai išauga ekologiškos produkcijos kaina. Tad klausimas, kiek vartotojų būtų pajėgūs vien tokius produktus įpirkti.
– Pasaulyje su nerimu kalbama, kad dėl intensyviosios žemdirbystės dirvožemis dykumėja. Ką šiuo atveju Lietuvoje turėtume daryti kitaip, nei buvo daroma iki šiol?
– Dirvožemio būklė prastėja dėl organinių trąšų stokos, tačiau mūsų šalyje sumažėjus laikomų gyvulių skaičiui visiems plotams mėšlo nepakaktų. Be to, šis tręšimo būdas praktiškai visada sukelia vietos bendruomenių priešpriešą, todėl ieškome kitų organikos formų. Lietuvoje sparčiai populiarėja tarpinių azotą dirvoje kaupiančių augalų auginimas, atsisakoma intensyvaus, giliojo žemės dirbimo. Dirvos tręšimo kultūra apskritai labai keičiasi, nes žmonės supranta, kad ne technika, o žemė yra pagrindinė jų darbo priemonė, todėl vis labiau rūpinamasi ne tik derliumi, bet ir dirvožemio sveikata.
Prie žemės ūkio veiklos tvarumo daug prisideda ir genetikos mokslas, augalų selekcija, žemdirbiams siūlanti naujas, ligoms atsparias augalų veisles.
