Buvo mada jaunųjų fotosesijas rengti ant jūros kranto, prie ežero, gražiame parke, kuriame apstu skulptūrų ar tiesiog rudeninių spalvų lapų. Šiandien jau nieko nestebina tokia egzotika. Vestuvininkų dėmesį patraukia vidury laukų griūti paliktos senos daržinės, žirgai ar ožkų bandos, kartais patys jaunieji į santuokos iškilmes atvažiuoja blizgančiu traktoriumi. Visiškai neseniai teko matyti romantišką vaizdelį, kaip jaunieji su palyda į orą leidžiant milžiniškus muilo burbulus fotografavosi tiesiog į ritinius susuktų šiaudų lauke.
Ar patys ūkininkai patenkinti, kai jų laukus trypia pulkai vestuvininkų, stato filmuoti ar fotografuoti reikalingą įrangą?
Fotografai neslepia, kad ieško originalių, netikėtų objektų fotosesijoms, jeigu jaunieji, žinoma, nepageidauja fotografuotis prie jiems patiems brangių vietų. Lietuviški peizažai, paįvairinti banguojančių javų ir per juos slenkančio kombaino, ritmingai išdėstytų ritinių ar darnių arimo vagų, – tai lyg sugrįžimas prie tam tikrų pradinių vertybių, iš kurių visi mes ir esame atėję.
Tačiau ar patys ūkininkai patenkinti, kai jų laukus trypia pulkai vestuvininkų, stato filmuoti ar fotografuoti reikalingą įrangą? Antai dėl retkarčiais į javų laukus nusileidžiančių karšto oro balionų jie yra pasisakę itin kategoriškai.
Netoli Klaipėdos ūkininkaujantis ūkininkas Raimondas „Ūkininko patarėjui“ sakė, kad gyvenant šalia didelio miesto į javų laukus žmonės užsuka dažnai, jų interesai patys įvairiausi.
„Būna, kad laukus keturračiais išvažinėja vaikai, jie pasėlius kartais suplūkia kaip reikiant. Auginame žirnių, tad neretai, kai ankštys dar neperaugusios, važiuojantieji pro šalį sustoja ir prisiskina, kitas gal ir į turgų veža pardavinėti. Bet kiek čia rankomis nuskins, pribręsta, žirniai pasidaro neskanūs, ir lankytojai dingsta. Manau, kad gerokai daugiau nuostolių tenka patirti dėl laukinių žvėrių. Kartą skaičiavau nuostolius po stirnų viešnagės – vienkartinis jų pasisvečiavimas javų lauke man kainavo 200 kg grūdų. Tiesa, per iškilmes dabar itin pamėgo į dangų leisti kiniškus žibintus, sudegę jie nukrinta ir javų laukuose, taigi gali pakliūti į kombaino mechanizmus“, – neįprastas situacijas vardijo Raimondas.
Su vestuvininkais susitikti neteko. Paklaustas, kaip reaguotų, javų lauke juos pamatęs, ūkininkas sakė, kad nerūstautų.
„Žmonės juk suaugę. Jei į lauko vidurį nebristų, o viską atliktų pakraštyje, kam jiems trukdyti? Juk šventė, ir kiekvienas renkasi sau patinkantį būdą, kad ta šventė ilgiau išliktų atmintyje“, – mąstė ūkininkas.
Taigi ūkininkai nėra priešiški tam, kad jų laukų grožiu pasinaudotų savo švente besidžiaugiantys jaunuoliai, nors tai kartais gali pražudyti vieną kitą kilogramą grūdų.
O štai viename gerai žinomame muziejuje Vakarų Lietuvoje jauniesiems teko susidurti su neįprastu senienų saugotojų nusistatymu. Pora sumanė nusifotografuoti etnografijos salėje, kurioje eksponuojami įvairūs senoviniai buities, darbo įrankiai bei priemonės. Jaunieji – žinomo ansamblio šokėjai, ir jiems būtų buvę įdomu įsiamžinti prie senovinių vežimų, pintinių, medinių dubenų ar kitų senovinių daiktų.
Iš anksto nuėję pasidomėti, kokios fotografavimosi sąlygos, ar muziejus tą dieną veiks, jaunieji išgirdo netikėtą žinią. Pasirodo, prie šių laiko išbandymus atlaikiusių eksponatų fotografuotis negalima, nes istorinėms vertybėms tai galį... pakenkti. Pabandžius aiškinti, kad pakenktų nebent dirbtinis apšvietimas, blykstės, o paprastas fotoaparato spragtelėjimas jokios įtakos nepadarys, muziejaus administracija buvo kategoriška, esą toks pas juos priimtas nutarimas.
Taigi jauniesiems teko ieškoti kitų vietų įsiamžinti tuoktuvių dieną. O būtų galėję pagerbti niekuo ne išskirtinę etnografinę ekspoziciją.
Ta proga pastebėsime, kad be blykstės leidžiama fotografuoti net tokiuose garsiuose Europos muziejuose kaip Luvras, Versalis, galų gale lietuviškuosiuose Valdovų rūmuose.
Šio rašinio autoriui yra tekę susidurti su vienu kitu atveju, kai lankytojams nebuvo leidžiama fotografuoti net be dirbtinio apšvietimo. Tokia praktika taikoma garsiajame požeminiame muziejuje Edinburge, kuriame išlikusios siaurutės gatvelės ir namai, po žeme palaidoti maro epidemijos metu prieš keletą šimtų metų.
Sutikime, lietuviškos brikelės ar grūdų vėtymo mašinos neprilygs šimtus metų šviesos nemačiusiems tokio muziejaus eksponatams.
