Pradžia – senas plūgas
Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, pradeda kurtis žemės ūkio bendrovės, dalis žmonių imasi savarankiško ūkininkavimo, ieško įsigyti būtinos technikos. Tuo metu Albertas irgi nusiperka pirmąjį nuosavą traktoriuką. Inventoriaus žemei dirbti – jokio. Kažkas pasiūlo arklinį plūgą – 1930 metų gamybos, rusišką, keturių vagų. „Gerai, kad to plūgo neperdariau, nes norėjau traktoriukui pritaikyti“, – rodydamas pirmąjį kolekcijos eksponatą, įsigytą 1993-aisiais, prisimena ūkininkas.
Nuo to laiko viskas ir prasidėjo... Kiek įvairių padargų kolekcininkas sukaupė iki šių dienų, jis sako nėra tiksliai suskaičiavęs. Vien tik arklinių plūgų būsią apie 30. O dar gausybė kitokių žemės dirbimo padargų (ravėtuvų, dirvos lygintuvų, kultivatorių), sėjamųjų, kuliamųjų, bulvių kasamųjų, šienapjovių, žolės ir kitų pašarų smulkintuvų. Yra ir javų valymo mašinų („fuchtelių“), presas sėmenims spausti, velktas (įranga, kurią sukdavo arkliai). Visa technika – tik arklinė, daugiausiai – prieškarinė.
„Gaila man, kad arklinis žemės ūkio inventorius nueina į užmarštį. Daug kas tokius padargus išveža į metalo laužą. Aš taip pasielgti negaliu“, – sako Albertas, pridurdamas, jog jaunoji karta tikriausiai jau tokių dalykų net nebepažins, nes senų sodybų ir jų gyventojų lieka vis mažiau.
Tėvų žemėje užgimusi aistra technikai
Ūkininko meilės žemdirbystei, senajam kaimui šaknys – Naujamiesčio vienkiemyje, Panevėžio rajone. Šiose apylinkėse jis gyvena ir dabar. Kadaise čia namus pastatė ir savoje žemėje ūkininkavo A. Klikūno tėvai. „Biednas tas ūkininkas, kuris nežino savo praeities. Tėvo žemės niekam neatiduodu – dirbu iki šiolei“, – pasakoja žemdirbys, rodydamas išlikusius senuosius žemės nuosavybės dokumentus, nuotraukas, kuriose matyti sodyba, augantis žilvytis. Vėliau, vykstant masinei melioracijai, buldozeris sunaikino ir žilvytį, ir sodybą...
Iš gimtų vietų A. Klikūnas išvyko studijuoti į tuometę Lietuvos žemės ūkio akademiją, įgijo inžinieriaus-mechaniko specialybę. Ir nuo tada technika jį lydi visą gyvenimą. Ūkininkas prisimena smagią kelionę, kaip su paprastu motociklu jaunas būdamas įveikė visus Karpatų kalnus.
Pas gaisrininkus – interneto
Yra daug kelių, kuriais padargai atkeliauja į ūkininko dirbtuves. Dažnai šį tą vertingo pavyksta rasti metalo laužo aikštelėse, sąvartynuose. Padeda draugai, pažįstami, yra skelbimai, internetas. „Netoli dirbtuvių veikia gaisrinės punktas. Nueinu pas budinčius gaisrininkus, sakau: gana jums kompiuteryje į „panas“ žiūrėti, parodykite man skelbimus, kur parduoda seną žemės ūkio techniką. Parodo. Užsirašau telefonus ir skambinu“, – senjoras drąsiai pasinaudoja pažįstamų pagalba ir šiuolaikinėmis informacijos priemonėmis.
Metalo laužo rinkėjai – dar vieni kolekcininko partneriai. „Nemažai senienų man yra atvežę čigonai (romų tautybės žmonės – aut.past.), kurie po kaimus renka metalo laužą“, – pasakoja ūkininkas. Jis senuosius arklinius mechanizmus išmaino į savo turimą dabartinių laikų metalo laužą. Aišku, svorio atžvilgiu, už nedidelį padargą tenka atiduoti metalo dvigubai ar trigubai. Tačiau tokie mainai tenkina abi puses.
Suradus naują eksponatą, kaskart suspindi kolekcininko akys: „Sužinojau, kad Pakruojo rajone yra sparninė kertamoji mašina. Dabar lėksiu su dideliu greičiu“. Kuo toliau, tuo sunkiau kažką ypač vertingo rasti. Daugelis žmonių nesuvokia senienų išliekamosios vertės ir jas tiesiog sunaikina.
Kaip skirtingai į dirbtuves atkeliauja senoji technika, taip ir padargų kaina būna skirtinga. Štai seną švedišką sėjamąją, įdomiausia – gerai išsilaikiusiais mediniais ratais, ūkininkas surado interneto skelbimuose, atsivežė iš Šilutės, sumokėjo 300 eurų. Buvusio pirmojo savininko, matyt, švedo ūkininko ant sėjamosios dangčio kasmet surašytos datos (nuo 1928 metų) ir sėtų augalų pavadinimai švedų kalba.
100 „smetoniškų“ litų už plūgą
A.Klikūnas domisi kiekvieno eksponato istorija: nufotografuoja, aprašo, iš kurios vietos ir kada padargas atvežtas, kas jį turėjo ir pan. Kaip tikras muziejininkas. Tam prireikia nemažai laiko. Todėl dar ne viskas aprašyta, didelė dalis istorijų tebėra puikią atmintį turinčio senjoro galvoje: „Aš viską atsimenu. Kaip kolūkiai tvėrėsi. Kaip mūsų lauką su dviem arkliais vyrai arė ir dainavo. Gražiai dainavo, apie Lietuvą. O dabar, ar girdėjote kokią dainą laukuose?“
Apie kiekvieną eksponatą kolekcininkas gali papasakoti įdomių dalykų, išgirstų iš buvusių savininkų, perskaitytų senuose leidiniuose. Pavyzdžiui, 1932 metais išleistame žemės ūkio mašinų kainininke matome, jog kuliamoji kainavo 2 tūkstančius litų, „smetoniško“ plūgo be 100 litų nebuvo galima įpirkti. O už maišą rugių tuomečiai ūkininkai galėdavo gauti vos 4 litus, už bekoną – 35 litus. Vis dėlto prieškarinės Lietuvos turtingesni ūkininkai turėjo tais laikais modernios ir nepigios užsienietiškos technikos.
Įdomu tai, kad prieškaryje ir lietuviai, kaip švedai ar kiti kaimynai, gamino tais laikais gana modernią žemės ūkio techniką. Ant kai kurių eksponatų galima įskaityti lietuviškų gamyklų pavadinimus, vietoves: „Neris“, „Arklas“, „Panevėžys“ ir kt.
Restauracija – savomis rankomis
Į ūkininko dirbtuves parsigabenta technika dažniausiai būna prastos būklės: medinės dalys – apirusios, sulaužytos, metalinės – surūdijusios. Medį tenka keisti, metalą – šveisti, dažyti. Šitie darbai atima beveik visą A.Klikūno laiką. Jis viską daro savo rankomis, paprasčiausiais įrankiais. Pasakoja, kaip nuo velkto, kuris ilgus metus stovėjo sodo pakraštyje, jo viduje jau buvo užaugusi didžiulė slyva, teko nušveisti kelis kilogramus rūdžių.
Tačiau kruopštaus darbo rezultatas džiugina akį – kiekvienas kelių dešimčių metų senumo padargas įgauna naują vaizdą, tampa toks, tarsi ką tik būtų išėjęs iš tuomečių gamyklų ar ūkių Švedijoje, Danijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Rusijoje, Latvijoje ir kt. Kiekvieną mechanizmą kolekcininkas sutvarko taip, kad jis veiktų. Prie sudėtingesnės technikos remonto tenka užtrukti po porą savaičių ir ilgiau.
Parodyti, kaip seneliai žemę dirbo
Kol kas niekur savo kolekcijos A. Klikūnas nėra eksponavęs. Pernai ir užpernai dalį sukauptų eksponatų jis buvo atvežęs į derliaus šventę, rudenį vykstančią Naujamiestyje. „Ateityje vienos vertingiausių bus edukacinės programos. Norėčiau, kad būtų galimybė į senąją techniką pakinkyti arklius, jaunimui parodyti, kaip mūsų seneliai žemę dirbo“, – svajoja ūkininkas. Jis tikisi, kad visą kolekciją galės palikti savo giminės atžaloms, kurie pasirūpins jos išlikimu.
O kiekvienam, atvykusiam į svečius, atsisveikinant ūkininkas dovanoja seną arklio pasagą. „Ji turi būti nenauja, arklio pamesta. Pasagą prikabinkite virš durų taip, kad galai būtų į viršų, kad laimę pagautų ir išlaikytų“, – pamoko kiekvieną svečią ūkininkas. Jis pats tą laimę, atrodo, jau seniai pagavęs, jaučia kiekvieną dieną, kai ateina į savo dirbtuves, kai ieško senų, dar kažkur neatrastų padargų, juos aptinka, parsigabena, tvarko ir taip stengiasi išsaugoti ateities kartoms.
