– Aleksandrai, papasakokite, kaip jūs atradote „Slow Food“ judėjimą. O gal priešingai – jis jus atrado?
– Prieš keletą metų sūrininkas Valdas Kavaliauskas iš Dargužių mums rekomendavo nuvykti į Europos Sąjungos žemės ūkio ministrų suvažiavimą Polence. Tai toks nedidelis miestukas Šiaurės Italijoje, kuriame „Slow Food“ įkūrė pirmąjį pasaulyje gastronomijos mokslų universitetą. Ten pirmą kartą iš arti pamatėme, kokia tai organizacija, bendravome su jos atstovais. Viskas baigėsi tuo, kad buvome pakviesti į Turiną – pasaulinį „Slow Food“ delegatų suvažiavimą „Terra Madre“ ir milžinišką „Salone del Gusto“ skonio saloną.
– Ar buvo ir daugiau atstovų iš Lietuvos?
– Ne, Lietuvos lėtojo maisto tradicijoms ir filosofijai atstovavome mes. Sutikome vykti į Turiną, nes lėto maisto idėjos mūsų šeimai suprantamos ir artimos.
Spaudė ranką „Slow Food“ lyderiui
– Beveik milijoną gyventojų skaičiuojantis miestas tapo milžiniška pasaulinės gastronomijos vitrina. Ką įdomaus pamatėte?
– Iš tiesų, niekada neteko matyti tiek daug ūkininkų. Atvykę iš 143 šalių, jie atvežė unikalius „Slow Food“ saugomus produktus. Be abejo, bendravome su sūrininkais, daug ragavome įvairiausių sūrių.
Stebėjomės pateikimo, pakavimo įvairove, sūrių formų įvairove. Mes, deja, savo vietos parodoje sūrių eksponavimui neturėjome. Esami maži gamintojai.
– O kokius sūrius gaminate savo sūrinėje Lietuvoje?
– Turime nedidelį ūkį Švenčionių rajone, Magūnų kaime. Man sūrių gaminimas ir pardavimas yra pagrindinė veikla. Darome kelių rūšių šviežio, nepasterizuoto karvių pieno sūrius. Juos brandiname nuo 3 iki 5 mėnesių.
– Kas jums patiems buvo įdomiausia Turino „Skonio salone“?
– Gyvenome italų šeimose, turėjome gerą progą pažinti iš arčiau jų gyvenimo būdą, valgymo stilių. Dalyvavome „Terra Madre“ delegatų parade, jo metu pavyko pasisveikinti ir paspausti ranką „Slow Food“ įkūrėjui ir vadovui Carlo Petrini. Tai labai įtakingas, pasaulyje žinomas žmogus.
– Ar lietuviams reikia lėto maisto?
– Turėjote puikią progą perprasti „Slow Food“ idėjas. Italijoje, Skandinavijoje, JAV jos populiarios ir suprantamos. Ar šios lėto maisto vertybės galėtų būti įdomios Lietuvai?
Manau, kad „Slow Food“ veikla yra svarbi atsvara pramoniniam maistui. Mūsų prekybos centrai žvilga, stebina savo dydžiu ir dar labiau plečiasi. Gaila, kad nėra gilių tradicijų pirkti maistą ūkininkų turgeliuose.
– Bet juk Vilniuje ūkininkų turgelių netrūksta?
– Sakote, kad netrūksta? Kažin... „Tymas“ Vilniaus centre merdėja. Savivaldybė vis grasina atimsianti galimybę prekiauti. Fabijoniškių turgų gaisras suniokojo dar praėjusią vasarą. Ir, deja, atstatyti jo niekas neketina. „Akropolyje“ žmonių ir plotų – daug, bet ūkininkams tenka kaskart statyti palapines, nes ant galvos lyja. Žodžiu, nėra sąlygų lėto maisto prekybai.
– Kokios jūsų prognozės? Reikia atvežti į Vilnių „Slow Food“ lyderį Carlo Petrinį ir jam visa tai parodyti?
– Iš tiesų, keista, kad greito maisto šalyje – JAV – lėtam maistui skiriamas didelis dėmesys. O pas mus – nelabai. Tiesiog nėra iniciatyvos nei iš pačių ūkininkų, nei iš valdžios pusės. Nėra charizmatiškų maisto pasaulio asmenybių, idėjinių lyderių. Sūrininkai Audrius Jokubauskas, Valdas Kavaliauskas bandė Dzūkijoje daryti kažkokius žingsnius „Slow Food“ kryptimi. Bet jie daug dirba savo ūkiuose, neturi laiko. Nors yra labai iniciatyvūs ir tikrai galėtų imtis lėto maisto idėjų.
– „Slow Food“ – tai ne tik ūkininkai. Yra ir „Slow“ restoranai. Kodėl mūsų restoranai neperka „lėtų“ sūrių iš šviežio pieno?
– Keli restoranai perka, nėra taip, kad iš viso neperka. Neseniai atsidarė „Halės“ turgaus lietuviškų sūrių paviljonas, „Guru“ kavinės turgelis sėkmingai gyvuoja Vilniaus gatvėje, yra „Monte Pacis“ Pažaislio vienuolyne Kaune, dar keletas įdomių vietų, kurios galėtų tapti „Slow Food“ veiklos židiniais. Tačiau kol kas dauguma verslininkų galvoja, kaip daugiau uždirbti, o ne kaip pasiūlyti kokybišką maisto produktą savo klientui.
– Iš Turino išvykstate niūriai nusiteikę?
– Anaiptol. Pabuvę šioje milžiniškoje unikalaus maisto fiestoje, galvojame, kad ir Lietuvoje bus lėto maisto perversmas. Įrodymas – lagamine pūpsantis „Castelmagno“ sūris, kurį nuo išnykimo išgelbėjo būtent „Slow Food“. Ir dar tas užrašas itališkai, kurį matėme vienoje virtuvėje ant sienos: „Non c'e' amore piu‘ sincero di quello per il cibo“ (it. nėra nuoširdesnės meilės už meilę maistui). Tapome „Slow Food“ judėjimo nariais ir labai tuo didžiuojamės.
