Darbštus ir išradingas žemaitis Suvalkijoje puikiai prigijo ir daugiau kaip 30 metų dosniai dalijasi su žemdirbiais profesionaliomis agronomo žiniomis bei daugybę metų tarpininkauja draudžiant pasėlius.
Kai S.Jundulas prieš porą metų tapo Ūkininkų sąjungos Marijampolės skyriaus vadovu, ši organizacija tarsi įgavo naują kvėpavimą. S.Jundulas įsitikinęs, kad norint ką nors gyvenime nuveikti, negalima sėdėti sudėjus rankų – kilus gerai idėjai, reikia ją įgyvendinti.
Vien ūkio darbų per mažai
Baigęs Lietuvos žemės ūkio akademiją, S.Jundulas pirmiausia grįžo į gimtąją Žemaitiją, Plungės rajoną, kur turėjo trejus metus atidirbti už gautą iš ūkio siuntimą studijuoti aukštuosius mokslus. Po kurio laiko su žmona Onute, kilusia iš Liudvinavo (Marijampolės sav.), persikėlė į jos tėviškę. Čia vienoje pažangiausių Lietuvoje „Želsvelės“ žemės ūkio bendrovėje 20 metų dirbo agronomu.
Tuos laikus Sigutis prisimena kaip vienus geresnių. O štai apie vėliau pamėgintą valdišką darbą Liudvinavo seniūnijoje kalba su šiokiu tokiu kartėliu. Anot jo, norint padėti žmonėms spręsti problemas, reikėjo pinigų, o seniūnija jų neturėjo, tad vien tik pažadais gyventi buvo sunku. Laimėjęs konkursą VH draudimo kompanijoje, draudžiančioje pasėlius, tapo Pietvakarių Lietuvos regiono vadovu, jo kuruojama teritorija – Dzūkija ir Suvalkija. S.Jundulas daug metų yra ne tik tarpininkas tarp draudėjų ir žemdirbių, bet ir agronomas–konsultantas, jo telefonas netyla, mat ūkininkai dažnai kreipiasi įvairiausiais klausimais.
Pasiteiravus, ar mūsų ūkininkus sunku įtikinti drausti pasėlius, S. Jundulas sako, jog draudimas įsibėgėja.
„Kasmet iš gamtos sulaukiame staigmenų. Antai anksčiau šalčiai labiau kamavo šiaurinę Lietuvos dalį, o šiemet Suvalkijos ūkininkams teko nemažai nušalusių laukų atsėti. Dabar jau nėra taip sunku įtikinti, kad verta apsidrausti. Kaip pavyzdį kartais pateikiu tai, jog vietoj kelių purškimų užtenka vieno, o pusę sumos patartina panaudoti draudimui. Taip galima ne tik sutaupyti, bet ir nuo įvairių negandų apsidrausti – atgauti bent dalį to, kas prarasta“, – aiškino nemažą patirtį turintis specialistas.
Be visos kitos savo veiklos, S.Jundulas antrus metus vadovauja Marijampolės ūkininkų sąjungai. Ūkininkai sako, jog jau spėjo pajusti, kad organizacija atgijo, sprendžiamos jiems aktualios problemos. Dabar skyriuje yra 75 nariai.
„Šis darbas ne iš lengvųjų, reikia didelės motyvacijos, save nuteikti, kad už tai nieko negausi, tik sulauksi pagyrimų ar kritikos. Tai atima labai daug laiko, bet kažkas juk turi šį darbą dirbti“, – šypsodamasis atsidūsta S.Jundulas.
Sodyba ir laukai – tarp Šešupės vingių
Seną sodybą ant Šešupės kranto Armoniškių kaime Jundulų šeima įsigijo daugiau kaip prieš dvidešimt metų, pardavę butą bendrovės gyvenvietėje.
„Sodyba buvo apleista, bet labai jaukioje vietoje. Ją pirkome tuo metu, kai visi bėgo iš kaimų į miestą. Gavome čia ir trihektarį žemės. Didinti ūkį nebuvo paprasta – nepaveldėjome su žmona didelių žemės plotų, tad po truputį jį durstėme. Dabar iš viso turime 15 ha, iš jų 8 ha nuosavos ir 7 ha nuomojamos žemės.
Turiu įsigijęs visą reikiamą techniką. Tiesa, ji ne nauja, bet pakankamai gera. Samdyti kitus žmones vengiu, stengiuosi pats visus darbus dirbti. Auginu rugius, belukštes avižas, vasarinius kviečius, žirnius. Kai pavargsta dirva nuo rugių ir avižų, vietoje jų sėju lubinus. Stengiuosi ūkininkauti tausodamas aplinką, gamtą. Noriu, kad technologijos nekenktų natūraliam žemės derlingumui.
Nesu iš tų, kurie stengiasi iš žemės išspausti visa, kas įmanoma. Nepritariu tiems, kurie pertręšia laukus, chemikalų pila milžiniškus kiekius. Aš už kuo natūralesnį ūkininkavimą, pritaikant atitinkamas jos dirbimo, sėjomainos technologijas. Čia, kur dabar auga rugiai, neaugo beveik niekas, mat žemė smėlinga, rūgštoka. Sėjomainą taikau tokią: rugiai, lubinai, avižos. Rugius paauginu kokius 3 metus ir vėl kaitalioju šia seka. Tręšiu šį lauką mėšlu. Galiu sakyti, kad ekologiškai juos auginu.
Nukūlęs rugius, šiaudus susmulkinu, pabarstau šiek tiek salietros ar kitko, kas lengviau juos suardo, bet neskubu suarti. Jei per greitai užari šiaudus, jie prastai pūva, nesusiformuoja geras humusas, o tai dirvos savybes tik pablogina. Šiaudai turi būti paviršiuje, 10–15 cm sluoksnyje apmulčiuoti dirvoje, tada gerai mineralizuojasi ir pasigamina puikus humusas, gerinantis dirvos derlingumą. Paskui tame lauke sėju avižas, tai daryti galima du kartus iš eilės, paskui lubinus.
Realizuoti avižas nebuvo sunku, arklininkai visus sandėlius iššlavė – kiek turėjau, visas nupirko. Pernai avižų tesėjau 70 a, o šiemet net 3 ha auginu vietoje iššalusių kviečių. Manau, kad realizacijos problemų nebus. Su žirniais taip pat neblogai sekasi. Šiame nedideliame ūkyje aš dar per mažai galimybių išnaudoju. Turiu 20 krūmelių šilauogių, o galėčiau užsodinti pushektarį, aviečių irgi tiek pat – turgelyje derlių parduočiau, visiems metams pajamų užtektų.
Darže, be visų kitų daržovių, šiemet pasodinau 4 arus vasarinių česnakų, o kitais metais 20 arų pasodinsiu – gal tai bus mano naujo verslo pradžia. Visokių planų turiu. Rugius prie namų ekologiškai auginame todėl, kad patys jau 5 metai kepame naminę duoną, stengiamės gyventi sveikai. Laikome 10 vištų, tad kiaušinių visada užtenka, turim porą paršiukų dėl lašinukų, kumpio. Jau dvylika metų užsiimu ir bitininkyste. Bites įkalbėjo laikyti vienas žmogelis, kai drauge gulėjome ligoninėje. Grįžęs nusipirkau 4 avilius su bitėmis, o šiuo metu bityne yra 11 avilių. Medaus dabar užtenka ir sau, ir draugams, kiekvienam tai puiki dovana. Saldainių nei sau, nei svečiams neperkame – turime medaus“, – sako geros nuotaikos nestokojantis darbštus ūkio šeimininkas.
Graži aplinka ir sau, ir svečiui
Kasmet Jundulų sodyba vis gražėja. Vietoje senos trobelės dabar stovi svečių namukas, kuriame įrengta nedidelė salė, pirtelė – tai paties Sigučio darbas ir kūryba. Labai gražiai tvarkoma sodybos aplinka, gėlynai, želdiniai – visu tuo rūpinasi Sigučio žmona Onutė. Sodyboje auga ne tik jų pasodintas didelis sodas, bet išsaugoti ir senieji medžiai – ramiai ošia liepų alėja, kuriai sužydus tikras rojus bitelėms, praėjusius gyvenimus čia mena ir kelios senos obelys. Netoli upės auga ir sidabralapis ąžuolas, kurį Jundulai pasodino savo vedybų 25-erių metų sukakčiai.
O gandralizdis prie sodybos, kuriame kasmet peri gandrai, – senosios sodybos palikimas. Sodybos šeimininkai prie upės suformavo poilsio vietą, kur smagu atsipūsti po sunkių dienos darbų ar svečius pasikviesti. Beje, kartais ir nekviestų svetelių pasitaiko – sutvarkytą teritoriją pamėgę baidarių nuomotojai. Nemaža problema su kitapus upės gyvenančiais bebrais, kurie mėgsta savą tvarką padaryti, o kartais persikėlę per upę ir į dekoratyvinius augalus dantis pagalanda. Nuo šių aštriadančių tenka saugoti kiekvieną medelį. Kad teritorija būtų kiek uždaresnė, sodybą nuo kelio Jundulai planuoja atskirti pušelių ar eglių alėja.
Jaukiai ir gražiai išpuoselėtoje sodyboje mėgsta paviešėti du suaugę sūnūs, sugrįžę iš Kauno ir Klaipėdos. Tėvai tikisi, kad šis su meile kuriamas žemės lopinėlis ir ateityje bus brangus jų vaikams: ne tik saviems, bet ir svečiams čia visada bus smagu susirinkti.
