Sunkiausias laikotarpis – praeityje
Šiek tiek daugiau nei prieš dvidešimt metų 3 ha plote ūkininkauti pradėję Alvydas ir Edita Mackai, šiandien jau gali sau leisti ramiau atsikvėpti: pats sunkiausias laikotarpis, kai bankams reikėjo atseikėti didžiąją dalį pajamų už suteiktą galimybę ant kojų statomą pienininkystės ūkį aprūpinti reikiama technika ir statiniais – nors ir labai netolimoje, bet praeityje.
„Reikėjo įvairios technikos, visus aplinkosaugininkų reikalavimus atitinkančios mėšlidės, šaldytuvų, angaro ir dar galybės dalykų. Laiku įšokom į „traukinį“: ties ūkiu apsistojom kaip tik tada, kai buvo pradėtos mokėti išmokos, atsirado galimybė pasinaudoti europine parama. Šie metai pirmieji, kada gautas išmokas galėjome investuoti į buities sutvarkymą, o ne atiduoti bankui, kaip kad visada būdavo“, – atviras buvo A. Mackus ir, žvilgtelėjęs į greta sėdinčią žmoną Editą, prisipažino, jog šiandien abu daro viską, kad tik turėtų daugiau laisvės.
Pradėję nuo trijų, karvių bandą padidino iki 47
Kas antrą dieną iš Kazliškyje įsikūrusio Editos ir Alvydo pienininkystės ūkio išjuda cisterna su 1,5 t pieno. „Pieną parduodame AB „Žemaitijos pienas“, prieš tai ilgą laiką buvome saviškių patriotai, bet žemos supirkimo kainos perpildė kantrybės taurę“, – neslepia ūkininkas.
Nuo pat pirmųjų ūkio kūrimo žingsnių ranka rankon dirbantys Mackai iš pat pradžių pasiskirstė ir pareigomis: ant Editos pečių gula 47 kontroliuojamos karvių bandos melžimas, tuo tarpu Alvydo rūpestis – pašarų ruoša ir kt.
„Pradėję nuo trijų, karvių bandą kasmet didinom iki dabar turimų 47. Kai jų buvo jau septynios, pamatėm, kad melžti rankom darosi sudėtinga, todėl investavome į melžimo liniją. Pieno bidonėliais jau seniai nebepilstom – turim melžimo aikštelę, įsirengėm šaldytuvą. Jau septynerius metus padeda samdoma melžėja, turim ir vieną pagalbinį darbuotoją“, – pasakoja Edita.
Pasak jos, pora sykių per parą – 6 val. ryte ir 18 val. vakare – melžiamos karvės ir ją, ir saviškius jau spėjo įpratinti prie tam tikro ritmo, todėl kalbėti apie kokią ilgesnę atokvėpio minutę – nėra ko.
„Gyvuliai yra gyvuliai: ar šventė, ar koks susiėjimas, visi žino, kad šeštą vakare Editai reikia skubėti pas karves. Per pora valandų susisuka – ir grįžta. Tiesa, esam abu porai dienų ištrūkę į Rusnę. Labai norint, žinoma, būtų galima ištrūkti ir dažniau, bet ir vėl – turi sukti galvą, kam palikti viską prižiūrėti, vėl rūpiniesi, galvoji“, – šypsosi A.Mackus.
Darbo valandų – neskaičiuoja
Kantriai dėdami centą prie cento, aktyviai domėdamiesi europinės paramos galimybėmis, per pora dešimtmečių Mackai susipirko visą pienininkystės ūkiui būtiniausią techniką, investavo į visus Europos standartus atitinkančios mėšlidės statybas, savomis lėšomis pasistatė angarą, susipirko reikalingus įrengimus ir kt.
Pasak ūkininkų, didžiausią palengvėjimą atnešė šieno rulonavimo įrenginio įsigijimas. „Kad už jį išsimokėtumėme bankui, juodai teko „arti“ septynis sezonus“, – neslepia A. Mackus ir pasakoja, kaip vieną rytą žmonos tėvas nustebęs ėmė klausinėti, kaip iš vakaro dar žaliavusi pieva, ryte jau buvo virtusi rulonais.
„Jei reikia – dirbi ir naktį. Kai prisiruošiam užtektinai pašarų sau, rulonavimo paslaugą teikiam aplinkinių kaimų gyventojams. Visada vasaromis gelbsti ir nuo dešimties metų prie traktoriaus vairo sėdintys sūnūs Jonas ir Laurynas“, – sakė A.Mackus.
Kryžkelė
Du dešimtmečius žingsnis po žingsnio į pienininkystės ūkį investavę Mackai, šiandien jaučiasi atsidūrę savotiškoje kryžkelėje.
„Smukus pieno supirkimo kainoms, greta atsirado grūdininkystė. Jau pora metų parduodam maždaug po pusantro šimto tonų javų ir vis dažniau pagalvojam apie tai, kad reikėtų mažinti melžiamų karvių skaičių, bet negalim, nes pora ateinančių metų esam „pririšti“ prie įsipareigojimų.
Kantriai dėdami centą prie cento per pora dešimtmečių Mackai susipirko visą pienininkystės ūkiui būtiniausią techniką.
Kad ir kaip ten bebūtų, visiškai gyvulių neatsisakysim. Minčių – yra, viena iš galimų – pienininkystę išmainyti į mėsinių galvijų auginimą ir grūdininkystę. Jei vis dėlto nuspręstumėme apsistoti ties pienininkyste, reikėtų galvoti ir apie bandos didinimą ir apie naujos fermos statybas, nes dabartinė nepritaikyta pašarų dalytuvui, o per metus rankomis suplėšyti tūkstantį rulonų – yra ko“, – neslėpė A.Mackus.
Ūkio ateitis priklausys ir nuo vaikų pasirinkimo
E. ir A.Mackų ūkio valdos šiuo metu aprėpia maždaug 200 ha plotą, 150 iš jų – nuosava žemė. Dauguma laukų plyti netoli Kazliškio, tolimiausi plotai nuo ūkio nutolę maždaug 5 km spinduliu.
Ūkininkavimo pradžioje 3-4 tonas pieno per metus iš vienos karvės melžę Mackai, šiuo metu gali džiaugtis jau 7 tonų primilžiu.
„Gyveni ir mokaisi su kiekvienais metais. Didžiausias rūpestis verčiantis pienininkyste – melžimas ir karvių sėklinimas. Gerą pamoką davė ir šis vėsus pavasaris: dėl neapgalvotai fermoje padaryto skersvėjo, karvės ėmė kosėti. Keturios – krito nuo plaučių uždegimo. Kol antibiotikais išgydėm visas kitas, daug pieno reikėjo išpilti žemėn“, – pasakojo A.Mackus.
Paklaustas apie artimiausius planus, vis žvilgčiodamas į žmoną Editą, ūkininkas juokėsi: „Kitąmet ruošiuosi paminėti 50-metį, todėl normalu, kad jau norisi daugiau laisvo laiko.
Didesnių planų kurpimas priklausys nuo jaunimo: dukra Donata pasirinko farmacininkės duoną, sūnus Jonas trečius metus studijuoja su technika susijusią specialybę, o jaunėlis Laurynas – dvyliktokas. Pastarasis, beje, į ūkį yra linkęs labiausiai, bet kaip ten bus ateity – vienas Dievas težino. Jei kažkuris norės imtis to, ką pradėjom, palaikysim ir padėsim, kuo galim“, – sakė A.Mackus.
