Šiuo metu Jurgitos ir Gintauto Milerių ūkis yra per 200 ha, tačiau prieš 25 metus ūkininkauti jie pradėjo turėdami tik dvi karves ir 3 ha žemės. Šimtametę sodybą ir lopinėlį žemės paveldėję Žydronyse, čia nusprendė kurti didesnį ūkį. Nebuvo lengva, nes patys gyveno už 6 km Karklinių gyvenvietėje, tad kas rytą, vakarą tekdavo pas galvijus į tolimą sodžių per laukus nusigauti – kelio į ten nebuvo. Paskui skubėdavo kiekvienas į savus darbus, nes iš mažo ūkio ne kažin kiek naudos tebuvo.
„Kai Žydronyse ėmėmės ūkininkauti, laikėme 6 melžiamas karves, vėliau per metus užaugindavome ir apie 100 bekonų. Būdavo, atsikeliame 5 val. ryto, traktorius be kabinos, žiema, o reikia per užpustytus laukus kelis kilometrus įveikti. Ne kartą teko ieškoti, kas kitu traktoriumi mūsiškį iš pusnynų ištrauktų. O per polaidį iki artimiausio kelio būdavo, keliaujame dviese su žmona beveik kilometrą – Jurgita rankose tįsdama du pilnus bidonėlius pieno, o aš sklidiną bidoną ant pečių užsivertęs.
Taip vargome šešerius metus, kol į šią sodybą bei kitus aplink esančius ūkius pagal Ūkininko ūkio įstatymą buvo nutiestas kelias. Tuomet atsikraustėme gyventi čia. Sodybos šimtamečiai pastatai – tvartas, daržinė – ir dabar stovi. Buvo ir gyvenamasis namas, bet toks kiauras, kad žiemą drabužiai prišaldavo, ant sienų užsidėdavo šarma, o ant vandens – ledas.
Vargome šešerius metus, kol į šią sodybą bei kitus aplink esančius ūkius pagal Ūkininko ūkio įstatymą buvo nutiestas kelias.
Ketinome namą rekonstruoti, bet kažkas protingai patarė, kad vietoj jo naują statytume. Tačiau naujas namas iškilo ne taip greitai, ilgai glaudėmės tame sename namelyje. Pirmiausia iš to, ką ūkyje uždirbome, įsigijome technikos. Deja, pirmoji mūsų technika buvo irgi vargana – rusiška. Visokių bėdų buvo ir tada su pieno kainomis, už parduotus gyvulius sunkiai pinigus atgaudavome, laukdavome, kada tėvukai pensijas gaus, kad galėtume pasiskolinti. Buvo, kad artėjant Kalėdoms visi pinigai kombinatuose, o mūsų kišenėse – tuščia. Daug metų cukrinius runkelius auginome – apie du hektarus. Technikos neturėjome, tad rankomis cukrines šaknis raudavome. Būdavo, pirmiausia gyvulius abu su Jurgita apžiūrime, o paskui dar priekabą runkelių dviese prikasame ir aš traktoriumi T-25 papsiu į fabriką per laukus. Darbus visus dirbome patys, trys mūsų vaikai talkino, o samdytų žmonių neturėjome. Dabar, kai pagalvojame, tokiomis sąlygomis nedirbtų niekas. Tačiau taip vargo daug ūkininkų, ne tik mes“, – prisiminimais dalijosi Mileriai.
Triūsė visa šeima
Visi trys Gintauto ir Jurgitos Milerių vaikai suaugę, jau ir 5 anūkai džiugina senelius. Vyriausias sūnus – Mindaugas, jam 31 m., Brigitai – 30 m., Ingridai – 26 m. Brigita ir Mindaugas yra baigę Žemės ūkio universitetą, abu turi magistro laipsnį, o Ingrida pasirinko mediciną. Brigita ir Mindaugas – kasdieniai tėvų pagalbininkai, ir žentas ūkyje darbuojasi, o Ingrida čia atvykusi taip pat visada mielai griebiasi visų kaimiškų darbų.
„Aš pats esu technikas-mechanikas. Kolūkyje dirbdamas tekintoju labai susigadinau sveikatą. Buvo rimta astmos grėsmė, nes nuolat buvau tarp dulkių, rūdžių. Daktarai liepė keisti darbą. Taip jau sutapo, kad tuo metu pradėjo grąžinti žemes. Vienas protingas žmogus patarė, kad paėmęs 10 ha žemės pradėčiau ūkininkauti ir būsiu sveikas. Taip ir nutiko. Atsiėmėme tėvų žemes, lipdėme tai pirktą, tai nuomotą lopelį prie lopelio ir dabar nuosavos žemės turime 60 ha, o su nuomojama – per 200 ha. Dabar beveik visi mūsų plotai driekiasi aplink sodybą, tik keli kiek tolėliau. Toliausias laukas yra už 9 km. Kai laukai arti, darbas visai kitoks, nereikia visai technikos kolonai važiuoti kažin kur, čia vietoje visi darbai greičiau eina ir žmonių mažiau reikia“, – ūkiškai dėstė Gintautas.
Gyvulininkystės ūkį Mileriai likvidavo prieš šešerius metus, šiuo metu užsiima tik augalininkyste. Jurgita nenoriai prasitarė, kad viena iš likvidavimo priežasčių – sušlubavusi jos sveikata. Tikrai ne į sveikatą buvo, kai rytais nuvežus pieną į punktą iš mašinos reikėdavo 40 kg sveriantį bidoną pačiai iškelti. Gerai, jei kas padėdavo, bet dažniausiai vienai tampytis tekdavo, o ir kiti ūkio darbai ne iš lengvųjų buvo. Nuo sunkių darbų Jurgitai atsirado stuburo išvaržos, reikėjo operuoti. Paskutinės karvės Mileriai atsisakė, kai Jurgitai einant melžti lūžo koja.
„Iš pradžių su galvijais atsisveikinome, o kiaules dar kurį laiką laikėme, bet kainoms kritus pamatėme, jog iš šio verslo daugiau mėšlo ir smarvės nei naudos. Dabar tik sau užsiauginame kokią kiaulę, triušių, naminių paukščių, kad iš parduotuvės nereikėtų pirkti, nes juk kasdien keturi suaugę vyrai prie stalo sėda, maisto reikia nemažai“, – skaičiavo G. Mileris.Dabar ūkininkai savo žemėse augina apie 120 ha kviečių, 50 ha žieminių rapsų, 12 ha vasarinių kviečių, 5 ha miežių, 23 ha pupų, 14 ha žirnių. Visa tai šiemet sėkmingai nukūlė, pardavė, atsiskaitė su kuo reikėjo ir dar liko apyvartinių lėšų.
Šiemet pirmi metai, kai nesėjo cukrinių runkelių, mat nusibodo Marijampolės cukraus fabriko atsiskaitymo nesklandumai. „Nutarėme geriau nervus patausoti ir cukrinių neauginti. Su sūnumi dabar šnekame, kad jei būtume auginę runkelius, būtų reikėję parduoti visa, ką turime, kad galėtume su bankais atsiskaityti už paskolas. O dabar, augindami grūdus, su visais esame atsiskaitę, ramu. Be to, nereikia rudenį klampoti po runkelių laukus ir gyventi nežinioje, ar bus už juos atlyginta“, – džiaugėsi teisingu sprendimu ūkininkas.
Pernai rudenį sodyboje iškilo naujas didžiulis angaras, prie jo jau savarankiškai ūkininkaujantis sūnus Mindaugas pastatė nusipirktą grūdų džiovyklą. Į šį angarą per javapjūtę pilami grūdai, o juos realizavus statoma žemės ūkio technika. O štai kombainas žiemoti įvaromas į klojimą.
Mileriai džiaugiasi, kad dabar jau neblogai ūkis apsirūpinęs – supirkta gera vakarietiška technika, padargai, darbas tapo lengvesnis, našesnis, užauginamas puikus derlius. „Dabar turima technika dirbti vienas malonumas. Tačiau ją įsigyti nebuvo paprasta. Teko paramomis pasinaudoti, bet ir čia neapsieita be nesklandumų. Parengėme projektą gauti paramą, bet papuolėme tik į „rezervistus“, buvo tas momentas, kai baigėsi paramai skirti pinigai, tad ėmėme paskolą iš banko, pirkome traktorius, o paramą gavome tik po ketverių metų. Kai nutarėme įsigyti kombainą, kainavusį 700 tūkst. litų, taip pat rengėme verslo planą ir tikėjomės paramos, bet jos negavome – reikėjo skolintis iš banko. Jau baigiame už jį išsimokėti. Iš lėto stumiamės pirmyn. Mes su visomis paskolomis elgėmės labai atsargiai ir apgalvotai, nenėrėme stačia galva. Ne vienas paskubėjęs, neįvertinęs savų galimybių paskui bankrutavo“, – sakė Mileriai.
Ūkis pakilo dirbant dvaro žemes
Visai greta Milerių sodybos dunkso buvusio Taboriškių dvaro griuvėsiai. Prieš porą metų ūkininkai nupirko likusias dvarui priklausiusias žemes ir dvarvietę su griuvėsiais – tokia buvo savininkų sąlyga, kad vien dirbamos žemės jie neparduos. Gintautas su nostalgija varto iš archyvų gautus dokumentus, nuotraukas ir apgailestauja, kad nebuvo galimybių dvarą įsigyti iki jis dar nebuvo nuniokotas.
Viena dvaro savininkių dar gyvena Vilniuje, ji mums papasakojo, kaip kadaise viskas atrodė, nubraižė gyvenamojo namo kambarių planą.
„Dabar iš dvaro belikusi apgriauta klėtis, nors dar gerai atsimenu ir kitus čia stovėjusius pastatus. Yra likę apie 5 ha apleisto sodo ir parko. Prie dvaro rūmų buvo du tvenkiniai, iš jų likęs vienas. Iš archyvų gavome 1939 m. darytas dvaro nuotraukas ir kai kuriuos dokumentus. Viena dvaro savininkių dar gyvena Vilniuje, ji mums papasakojo, kaip kadaise viskas atrodė, nubraižė gyvenamojo namo kambarių planą.
Dvare buvo 24 kambariai, skliautiniai rūsiai. Taboriškių dvaro pastatai buvo 1810 m. statybos, senoviškų rankų darbo ant žolės džiovintų plytų. Aplinkui buvo kumečių namukai. Dvaro žemės per žemės reformą 1927 m. buvo išparceliuotos, turime ir žmonių sąrašą, kas kiek iš dvaro žemių yra gavę, tada susiformavo ir Žydronių kaimas.
Sovietmečiu dvaro teritorijoje kolūkio ponai išlikusioje klėtyje ketino pirtį įsirengti, buvo sudėti ąžuoliniai langai, kambariai išskirstyti, sienos nutinkuotos. Bet pasikeitus laikmečiui, kolūkiams buvo uždrausta statytis pirtis, viskas sustojo. Žmonės tuoj visus čia buvusius pastatus ėmė ardyti, griauti, plytos buvo išparduotos. Liko tik pamatai ir apdraskyta, nuniokota klėtis.
Ji buvo sugrąžinta savininkams, bet kadangi pastato niekas neprižiūrėjo, joje ėmė šeimininkauti ilgapirščiai. Savininkai prašė, kad mes pabudėtume, praneštume, jei kas dvarvietėje šmirinės. Bet kur ten viską sužiūrėsi, tik kartą pavyko vagišius pričiupti. Jie baudą susimokėjo, bet juk buvo padaryta šimteriopai didesnė žala – suniokotas istorinis pastatas!
Kol abi seserys savininkės buvo gyvos, jos nei dvarvietės, nei turimų žemių nenorėjo parduoti. Bet vienai numirus, jų vaikai pradėjo daryti geodezinius matavimus ir dalimis žemes pardavinėti. Tad prieš porą metų ir įsigijome aplink dvarą buvusias žemes ir dvaro sodybvietę su apgriuvusia klėtimi. Prieš tai dvarui priklausiusias žemes iš savininkų nuomavome.
Kiek galėjome, buvusį dvaro kiemą aptvarkėme, o kai kuopėme tvenkinį, radome visokiausio šlamšto: automobilių sėdynių, sofų, kibirų, butelių, stiklainių. Neįmanoma čia apsilankančiais žmonėmis pasitikėti, nemėgstame, kai po šią teritoriją kas slankioja, tad uždėjome ženklą, kad tai privati valda.
Džiaugiamės, kad sūnus baigė agronomiją ir ūkininkauja, jis prieš 10 metų nuo 5 ha pradėjo, o dabar turi apie 60 ha ūkį.
Dabar ten esančio tvenkinio vandenį naudojame laukams purkšti. Kažkada buvę dvaro medžiai jau pasenę, tad pjauname ir turime kuro. Buvusiame dvaro kieme, maždaug 1 ha plote, javus sėjame. O kai aplinkui ariame, vis dar didžiulius buvusių pamatų akmenis išverčiame. Beje, taip jau sutapo, kad kai tik dvaro žemes pradėjome dirbti, pakilo mūsų ūkis, mat jis gerokai padidėjo.
Pats supratau ir kitam dabar galiu pasakyti: jei nedaug žemės turi – darbo ir maisto užteks ir dar koks litas kišenėje bus, bet ne kažin ką. O jei bent 50 ha nuosavos žemės yra, jau neblogai, bet reikia tuomet ir geros technikos, o norint jos įsigyti, vis tik reikia daugiau žemės turėti, nes technika brangi, ji turi atsipirkti“, – aiškino nemažai ūkininkavimo patirties turintis Gintautas.
Paklausti, kokių ateičiai planų turi, Mileriai susižvalgo ir šypteli.
„Regis, visko užtenka. Svarbiausia sumokėti visas paskolas bankams, nes naujasis angaras nemažai kainavo. Džiaugiamės, kad sūnus baigė agronomiją ir ūkininkauja, jis prieš 10 metų nuo 5 ha pradėjo, o dabar turi apie 60 ha ūkį. Mindaugas irgi užsiima augalininkyste. Dirbame kartu.
Smagu, kad ir mūsų dukros darbščios užaugo, juk pratinome savo vaikus prie darbų nuo pat mažens. Būdavo, jei mergaitės į šokius savaitgalį nori eiti, žinodavo, kad turės tvartą išmėžti ir karves prieš tai pamelžti. Dabar jau ir anūkai mėgina kartais pagelbėti. Mūsų visi vaikai nebijo darbo. Juk be darbo nieko nebūtų. Norint kažką turėti, reikia pačiam daug ir kantriai dirbti“, – teigė jau ne kartą už savo darbus apdovanoti, o šiemet „Metų ūkio“ titulą pelniusio ūkio šeimininkai Jurgita ir Gintautas Mileriai.
