Atsitiktinis pirkinys
Tie, kas nors truputį domisi automobiliais, žino, jog Vokietijos koncerno „Volkswagen“ gaminti automobiliai „vabalais“ buvo praminti dėl jų kėbulo formos, panašios į vabalo. Šie automobiliai serijiniu būdu gaminti daugybę dešimtmečių ir jų gamybos skaičiaus ilgai niekas nepavijo. Per visą gamybos epochą, nuo 1938 iki 2003 metų, po pasaulį pasklido 21 milijonas “vabalų”!
Vienas iš legendinių „vabalų“, pagamintas dar 1966-aisiais, 2008-aisiais atsidūrė ir Aukštelkuose, ūkininko V. Šleiniaus garaže. „Automobilis autentiškas, visos pagrindinės dalys tebėra originalios. Teko pakeisti tik kai kurias dylančias detales“, – pasakoja „vabalo“ savininkas ir apibūdina jo charakteristiką: variklis – 1,3 l darbinio tūrio, aušinamas oru, varomieji galiniai ratai, kuras – benzinas.
„Niekada nesidomėjome tokiais automobiliais, netgi nelabai žinojome, kad kažkokie „vabalai“ egzistuoja. Tačiau „vabalą“ įsigijo mūsų šeimos draugai. Vieną vakarą, grįžę iš kelionės po Suomiją, jie dalijosi įspūdžiais, parodė nuotraukų. Patiko, buvo įdomu, bet įsigyti tokio automobilio neplanavome“, – prisimena Vaidotas. Po pusmečio tie patys draugai paskambino: „Yra idealus variantas jums!“
Nuvažiavome, pasižiūrėjome, įsėdus pasirodė mažiukas. Kur su tokiu važiuoti? Tačiau kažkuo jis patraukė. Susižvalgėme su žmona ir „pasirašėme“. O kai pradėjome važinėti, tai iki šiol sustoti negalime“, – šypsosi istorinio automobilio savininkas.
Už kelių dešimčių senumo automobilį, pargabentą iš Švedijos, pardavėjas paprašė 10 tūkstančių litų. Tuo metu, prieš javapjūtę, ūkininkas visos sumos net neturėjo, teko ir skolintis, ir prašyti, kad palauktų. Tačiau šis netikėtas pirkinys nuo to laiko visiškai pakeitė Šleinių šeimos laisvalaikį.
Vienintelis ūkininkas – „vabalistas“
Legendinių automobilių savininkai save vadina „vabalistais“ ir yra susibūrę į Lietuvos "vabalų klubą". Jo nariu tapo ir ūkininkas V. Šleinius. Jis sako, jog daugiau žemdirbių tarp vabalistų neteko sutikti, nors gal ir yra vienas kitas, kol kas nepažįstamas ir klubo veikloje nedalyvaujantis. Agronomo profesiją turintis Vaidotas žemės ūkyje dirba visą gyvenimą. Savo nedidelį augalininkystės ūkį Šleiniai įkūrė prieš keliolika metų.
Šiltuoju metų laiku ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse vyksta labai daug „vabalų“ klubų renginių. Beveik kiekvieną savaitgalį galima kur nors važiuoti. Ūkininkui kartais tenka rinktis – vykti su „vabalu“ į kelionę ar sėsti už traktoriaus vairo ir dardėti į laukus pasėlių prižiūrėti. Nors būna atvejų, kai išvykus laimima. „Prisimenu, vasarą buvome išvažiavę, o rapsus užpuolė kenkėjai. Kaimynai ūkininkai kelis kartus pasėlius purškė chemikalais. O mūsiškiai taip ir liko nepurkšti. Galvojome, viskas – sugrauš juos vabaliukai, tačiau grįžę iš kelionės pamatėme, kad mūsų pasėliuose nuostolių ne daugiau negu kituose ūkiuose“, – mena ūkininkas.
Pasiekė šiauriausią Europos tašką, Krymą
Nors „vabalai“ palyginti nedideli, jų varikliai irgi nėra labai galingi, tačiau kelyje gali „skrieti“ ir 100 km per valandą greičiu. Tačiau pasak Vaidoto, maloniausia važiuoti įprastu 90 km/valandą greičiu.
Per devynis metus Šleiniai su savo „vabaliuku“ jau nuvažiavo apie 30 tūkstančių kilometrų. Kai pirko, automobilio spidometras rodė 90 tūkstančių. Buvo įsimintinas momentas, kai keliaujant po Norvegiją, link šiauriausio Europos taško Nordkapo, vertėsi 99 tūkstančius pasiekusio spidometro skaičiai – vėl pradėjo skaičiuoti nuo nulio. Šeima juokavo, kad vabaliukas atgimė iš naujo, ir užfiksavo šį momentą istorinėje nuotraukoje!
Su kitais „Vabalų“ klubo nariais Šleiniai yra lankęsi ir Ukrainoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Latvijoje, Estijoje, Suomijoje, Švedijoje. Dažnai kelionės būna teminės. Pavyzdžiui, po Ukrainą ir Baltarusiją keliauta, siekiant pamatyti Lietuvos didžiosios kunigaikštystės istorinius pėdsakus. „Kiekviena kelionė įdomi, pamatome, sužinome istorinių, kultūrinių dalykų“, – pasakoja Vaidotas. Krymą teko „išmaišyti“ paskutiniais metais, kai jis dar priklausė Ukrainai.
Kasmet „Vabalų“ klubas susiplanuoja išskirtinę kelionę. Vienam klubo nariui – kelionių organizatoriui kilo idėja aplankyti „vabalų“ kūrėjo Ferdinando Poršė gyvenimo ir darbo vietas Austrijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje. Galbūt tai ir bus artimiausia vabalistų kelionė...
Pakelės nuotykiai: „tik nestokime braškių“
Kiekvienoje kelionėje vabalistai patiria nepakartojamų įspūdžių, visokių nuotykių. Dažniausiai linksmų. O atsiradusios nedidelės problemos vienaip ar kitaip išsisprendžia. Į ilgesnes keliones paprastai susiruošia apie 10 „vabalų“ ekipažų. Būna, kad užsienyje pakeliui prisijungia kitų senų automobilių klubų narių. Pavyzdžiui, Ukrainoje prie lietuvių „vabalų“ prisijungė ukrainiečiai su senais zaporožiečiais, lenkas su antikvariniu „Porsche“. Senų automobilių susibūrimai, kolonos patraukia praeivių dėmesį. Nėra žmogaus, kuris liktų abejingas spalvingiems „vabaliukams“. Keliautojai palydimi šypsenomis ir pamojavimais. Ir tokia gera aura lydi „vabalų“ ekipažus visą kelionę.
Ukrainoje, netoli Kijevo, vaikai užsigeidė pakelėje parduodamų braškių. Svarstant, stoti ar ne, kiek sulėtinus greitį „vabalas“ pats sustojo, nes sugedo pusašio krumpliai. O tokiems seniems automobiliams detalių bet kur negausi. Per tris dienas, kol keliautojai apsistojo Kijeve, kolegos iš zaporožiečių klubo per Odesą susisiekė su vietiniais vabalistais, kurie reikiamą detalę atvežė į vietą. O jau sugebančių remontuoti tarp vabalistų tikrai netrūksta. Po šio nuotykio šeimoje prigijo posakis: „Tik nestokime braškių“.
„Vabalai“ vertinami kaip labai patikimi automobiliai. Didesnių jų gedimų pasitaiko retai. „Ne su kiekvienu nauju automobiliu į tokias ilgas keliones ryžčiausi važiuoti. O su šituo – jokių problemų! Drąsiai važiuojame“, – sako V. Šleinius.
Kelionių reikmenys – antikvarinėje „bagažinėje“
Būna, kad ilgesnėse kelionėse nakvynėms užsakomi viešbučiai, tačiau dažniausiai vabalistai mėgsta nakvoti savose palapinėse. Miegmaišiai, kelioninės viryklės, staliukai, kėdutės, patalynė, būtiniausi drabužiai – tai pagrindiniai keliautojų reikmenys, kuriuos tenka sumaniai įtalpinti į nedideles „vabalų“ bagažines. Keliaujant šeimai daiktų susidaro ne tiek mažai. Todėl praverčia primontuojamos „bagažinės“. Šleiniai irgi tokią turi. Antikvarinę dėžę, 1936 metais padarytą (manoma, kad savo laikais ją naudojo keliautojai garlaiviuose), šeima rado pas sendaikčių pardavėjus. Ji labai patogi, bet pasirodė kiek per didelė mažam „vabaliukui“. Teko pasukti galvą, kaip šią bagažinę pritvirtinti automobilio gale. Ėmus ją vežiotis, dėžė tapo Šleinių „vizitine“ kortele. O sustojus pakelėje papietauti ji virsdavo patogiu „stalu“ visiems keliautojams.
Tokia daiktadėžė visuomet atkreipia muitininkų dėmesį. „Kitus ekipažus muitininkai dažnai praleidžia per daug nekreipdami dėmesio. O pamatę mūsų „bagažinę“, būtinai liepia atidaryti ir parodyti. Dažniausiai jiems rūpi ne tai, ką vežamės, o niekur nematyta dėžė ir sumani konstrukcija“, – juokiasi Vaidotas.
„Vabalu“ – į keliones su visa šeima
Galima drąsiai teigti, kad maži „vabaliukai“ yra šeimas vienijantys automobiliai, nes ir į trumpas išvykas, o ypač ilgesnes keliones įprastai išsiruošiama šeimomis – kartu važiuoja tėvai, vaikai. Kasmet į visas didžiąsias keliones, kol vaikai buvo mokyklinio amžiaus, vykdavo visa ūkininko keturių asmenų šeima. Vaidotas, žmona Virginija, dukra Inga ir sūnus Donatas puikiai sutilpdavo mažyčiame automobiliuke ir dar užtekdavo vietos būtiniausiam bagažui. Beje, Šleinių dukra Inga ir tuoktis važiavo ne kuo kitu, o „vabalu“.
Įsigytasis „vabalas“ Šleinių šeimai padėjo ne tik nukakti į svečias šalis, bet ir Lietuvoje pamatyti daug įdomių vietų. „Per mūsų keliones geriau pažinome ir savo šalį. Kiekvienas vabalistų susibūrimas, šventė vyksta vis kitoje vietoje, stengiamės ne tik tarpusavyje pabendrauti, bet ir susipažinti su apylinkėmis“, – pasakoja keliautojas.
Savaitgalio kelionėse susirinkus penktadienio vakarais verdama tradicinė vabalistų sriuba. Šeštadieniai skiriami apylinkių apžiūrai, vakarais būna programos, koncertai, sveikinimai, klubo narių apdovanojimai. O sekmadieniais grįžtama namo. Tokie pabendravimai, naujos pažintys, praplėstas akiratis ir draugų ratas yra vieni didžiausių malonumų, kuriuos patiria „vabalų“ savininkai už meilę ir ištikimybę šiems „nemirtingiems“ automobiliukams.
