Už maždaug 60 km į šiaurės rytus nuo Damasko esančiame El-Mrahe gyvenantis ūkininkas Jamalas Abbasas žvelgia į savo žemes. „Damasko rožė nyksta“, – sako jis. Ir dėl to kalti dėl penkerius metus trunkančio karo daugiau nei perpus sumažėję rožių auginimo plotai.
Nebėra ir kam nurinkti esamo derliaus, nes ištisos vietos gyventojų šeimos pabėgo iš karo apimtos šalies. Dėl karo El-Mrahe teko atšaukti ir kasmetinį rožių festivalį, kuris buvo pagrindinis miestelio pajamų šaltinis.
Sukilėliai iš šių vietų buvo išvyti dar 2014 metais, tačiau Damasko rožių auginimo apimtys vis dar siekia žemiausią lygį istorijoje.
„Gamybos apimtys smuko nuo 80 tonų 2010 metais iki 20 tonų šiemet. Ir tai dėl karo, o taip pat sausros“, – sakė kitas ūkininkas, Hamza Bitaras.
Jis pažymėjo, kad prieš karą, 2011 metais, „prekeiviai iš Libano plūsdavo pirkti rožių žiedlapių ir jų pirko dešimtimis tonų, kad vėliau eksportuotų į Europą“, kur rožės yra distiliuojamos ir iš jų gaminamas eterinis aliejus.
Eksportuojamos nuo Kryžiaus žygių laikų
Rožės iš Damasko į Europos šalis eksportuojamos nuo Kryžiaus žygių laikų. Beje, Damasko rožės taip pat yra auginamos ir Prancūzijoje, Maroke, Irane ir Turkijoje. Ji pasižymi sunkiu, sodriu ir švelniu aromatu. Damasko rožė natūraliai žydi gegužę, tačiau ją galima auginti visus metus.
Ekspertai sako, kad Damasko rožė turi gydomųjų savybių: padeda kovoti su infekcija, ramina. Rožių vanduo naudojamas visuose Artimuosiuose Rytuose kaip gaivusis gėrimas. O Turkijoje rožių aliejumi gardinami saldėsiai, kvepinamos mečetės.
Tačiau dėl smunkančių auginimo ir aliejaus gamybos apimčių, Damasko rožė ir jos aliejus gali tapti praeities dalimi. Ūkininkams ir prekeiviams šios rožės nykimas taip pat simbolizuoja ir sirų tautos kančią: nuo karo pradžios šalyje jau žuvo daugiau nei 270 000 žmonių, o milijonams teko bėgti iš šalies.
