„Aš tikrai negalvojau, kad kada nors būsiu ministre, juolab, kad paprastai tų kandidatų būna ir daug, ir norinčių, ir visokių kitokių“, –15min sakė beveik trisdešimtmetį ministerijoje dirbanti 59-ių D.Miniataitė.
I.Šimonytę ji pažįsta nuo tada, kai abi buvo valstybės tarnautojos. Praėjusiame dešimtmetyje jos vienu metu buvo Žemės ūkio ministerijos ir Finansų ministerijos sekretorės, tad tekdavo dalyvauti bendruose posėdžiuose.
15min žiniomis, I.Šimonytė nuomonės apie pasiūlytą kandidatę teiravosi ir konservatoriaus Kazio Starkevičiaus – buvusio žemės ūkio ministro, dabar dirbančio Seimo nariu. Jam dirbant ministru, D.Miniataitė buvo ministerijos kanclerė. K.Starkevičius, beje, taip pat buvo minimas tarp kandidatų.
D.Miniataitės kandidatūra buvo paskutinė į I.Šimonytės formuojamą Ministrų kabinetą. Vis dėlto, nepanašu, kad prasčiausia.
Bet apie viską nuo pradžių.
Rami vaikystė, staigi karjera
D.Miniataitė gimė Kaune, bet į Vilnių su šeima persikraustė gyventi būdama dar ketverių, tėvams susiradus naujus darbus žemės ūkio srityje.
„Aš turėjau labai gražią, ramią, gerą vaikystę, turėjau ir senelius, ir mylinčius tėvus, ir tikrai gerą gyvenimą, nežiūrint gyvenimo sovietiniame režime aspektų, – pasakojo kandidatė į ministres. – Nesu patyrusi nei traumų, nei sukrėtimų, tą vaikystę nugyvenau kaip vaikas be jokių problemų“.
Ji itin gerai mokėsi tuometinėje Vilniaus 22-ojoje vidurinėje, užsiėmė ir kitkuo – aktyviai žaidė rankinį, dainavo Liepaičių chore.
Dalia visada buvo veržlesnė ir daugiau siekianti.
Tėvų pėdomis D.Miniataitė iš pradžių sekti neketino. Tėvai norėjo matyti ją gydytoja, bet po mokyklos mergina studijas pasirinko pagal pomėgį ir įstojo į ekonominę geografiją Vilniaus universitete.
Ir vis dėlto žemės ūkis netruko ateiti.
Diplominį darbą D.Miniataitė pasirinko rašyti apie tai, kokios Lietuvos gamtinės ir ekonominės sąlygos formuoja kolūkių Lietuvoje specializaciją.
„Tas darbas tikrai buvo pakankamai sėkmingas ir įvertintas. Tada supratau, kad noriu tapti mokslininke, 1989 metais buvau paskirta į Lietuvos agrarinės ekonomikos institutą, kur buvau jaunesnioji mokslinė bendradarbė ir mokiausi aspirantūroje“, – prisiminė ji.
Studijų ir pirmaisiais darbo metais D.Miniataitė spėjo sudalyvauti ir Sąjūdžio veikloje – prisidėjo rengiant pirmąjį suvažiavimą, leidžiant nedidelį patriotinį sienlaikraštį ir kitais plačiajame internete neaprašytais darbais.
Jos kolegė Lietuvos agrarinės ekonomikos institute Irena Krikščiukaitienė sako, kad D.Miniataitė „išsiskyrė nesibaigiančia energija, protu ir visur buvo pirmose gretose“.
„Aš taip ir pragyvenau institute 50 metų, o Dalia visada buvo veržlesnė ir daugiau siekianti“, – sakė instituto vyresnioji mokslo darbuotoja.
Matyt, natūralu, kad D.Miniataitė čia neužsibuvo – 1992 metais ji įsidarbino Žemės ūkio ministerijoje.
Į Tarpvalstybinių ryšių departamentą pakviesta specialistė būsimą darbą suprato kaip pareigą nepriklausomybę atkūrusiai Lietuvai.
„Valstybei reikėjo žmonių, o ypač tokių, kurie kalba ir užsienio kalbomis“, – sakė ji.
Išbandė viską
ŽŪM, kur D.Miniataitė dirba ir iki šiol, jai teko užimti daugybę pareigų, o vadovaujantį postą ji gavo trečiaisiais darbo institucijoje metais.
Ji tikrai buvo to europietiško vėjo, atpūtusio į Žemės ūkio ministeriją, pranašas.
Tuo tarpu 1996–2001 metai D.Miniataitei buvo vieni įdomiausių jos profesinėje karjeroje – tada ji vadovavo departamentui, atsakingam už Lietuvos integraciją į Europos Sąjungą.
Vyriausiasis derybininkas dėl Lietuvos narystės bendrijoje Petras Auštrevičius prisimena jos humoro jausmą, bet labiausiai – kietumą derantis, platų požiūrį ir tvirtus principus, dėmesį detalėms.
„Tuo metu vienas po kito keitėsi žemės ūkio ministrai ir tikrai ne visi jie giliai suprato reikalą, todėl Dalia buvo tas stabilumo garantas, kuris mums leido vairuoti per visų tų politinių pokyčių laikotarpį. (...) Ji tikrai buvo to europietiško vėjo, atpūtusio į Žemės ūkio ministeriją, pranašas“, – pasakojo buvęs diplomatas, dabar dirbantis Europos Parlamente.
„Norėčiau daugiau tokių žmonių valstybės tarnyboje – Dalia čia tikrai yra labiau išimtis, nei taisyklė“, – pridūrė jis.
Karjeros laiptais kopusi D.Miniataitė vėliau dirbo žemės ūkio viceministre, ministerijos sekretore, o 2009 metais tapo ministerijos kanclere.
Ji pati sako niekada nebuvusi karjeriste.
„Aš dažnai buvau vietoje ir laiku, bet, žinoma, turėjau tam tikrus gabumus. Karjeros niekada neprašiau – ji pati pas mane ateidavo“, – sakė D.Miniataitė.
Kanclerės pareigose ji išbuvo prie penkių ministrų ir trijų Vyriausybių.
„Tai tikrai didžiulė savo srities profesionalė. Dirbdama ministerijoje nuo neatmenamų laikų ji šioje srityje žino kone viską“, – sakė šiuo metu Seimo nariu dirbantis „darbietis“ Vigilijus Jukna, žemės ūkio ministru dirbęs 2012-2014 metais.
„Tai konkretus žmogus, turintis tvirtą nuomonę, mokantis ją argumentuotai ginti, įsiklausantis į kitų žmonių argumentus. Komandoje dirbti su ja buvo labai lengva“, – pasakojo jis.
Pati D.Miniataitė prisimena, kad kanclerės darbas jai ne itin patiko.
„Tai toks sausas darbas, bet iššūkių buvo, porą trejetą metų tikrai reikėjo padirbėti iš peties, kad būtų sutvarkyti administraciniai, procedūriniai dalykai“, – kalbėjo kandidatė vadovauti ministerijai.
Po dešimties metų buvimo kanclerės pareigose ji pasitraukė 2019 metais, kai ši pareigybė tapo politinio pasitikėjimo. Iki šiol ji dirba ministerijos vyriausiąja patarėja.
Ji reikli, tačiau sugeba mandagiai pasakyti, ko tikisi.
Lietuvos agrariniame miškų ir mokslo centre dirbanti Vita Tilvikienė pastaruoju metu daug bendrauja su D.Miniataite vykdant mokslinį projektą apie alternatyvų biomasės panaudojimą.
Mokslininkė sakė, kad galimai ministrei netrūksta plataus požiūrio, be to, diskusijose ir sprendimų priėmime jai itin svarbūs moksliniai argumentai.
„Tai tikrai labai taktiškas, dalykiškas žmogus. Ji reikli, tačiau sugeba mandagiai pasakyti, ko tikisi“, – sakė V.Tilvikienė.
Darbuotojų „nestrojins“
D.Miniataitė sako, kad žemės ūkio ministre I.Šimonytė jai pasiūlė tapti jau po Seimo rinkimų.
Kaip pirmą strateginį tikslą ji įvardija siekį, kad žemės ūkis kurtų daugiau pridėtinės vertės, nes Lietuva jau sulaukia Europos Komisijos priekaištų, jog gauna daugybę europinių lėšų, o proveržio sektoriuje – nėra.
Pasak jos, kitas esminis iššūkis – suplanuoti, kaip tiksliai panaudoti ES paramą reikšmingai mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą. Žemės ūkio sektorius šia prasme yra vienas taršiausių.
Kandidatė į ministres sakė, kad valstybei kils didelis iššūkis padėti žemdirbiams išgyventi kovą su klimato kaita, nes investicijos į Žaliąjį kursą savaime neduos grąžos greituoju laikotarpiu.
„Ūkiai iš tikrųjų bus pažeidžiami tam tikrą laiką. Nereikia į tai žiūrėti niūriai, tai yra galimybė, bet viskas negali įvykti per naktį“, – sakė D.Miniataitė.
„Valstybė turi padėti išgyventi verslui šį laikotarpį. Kova su klimato kaita neturi būti tik bizūnas“, – pridūrė ji.
Kandidatė teigia, kad siektų įgyvendinti maisto grandinių „žiediškumą“, tai yra panaudoti kaip įmanoma daugiau atliekų žemės ūkyje ir maisto pramonėje.
Jeigu ateisiu į pareigas ir būsiu paskirta, tikrai žmonių nebeterorizuosiu, nes jie per šitus ketverius metus pakankamai prisikentėjo.
Dar ji pabrėžia būtinybę išsaugoti kaimą, bet šalia to pripažįsta, jog šis natūraliai nyksta.
Kalbėdama apie situaciją pačioje ministerijoje D.Miniataitė pabrėžia, kad naujajam ministrui teks susidoroti su neigiamomis pastarųjų metų reformų institucijoje, kai buvo atsisakyta departamentinio valdymo ir dalis skyrių iškelti į Kauną, pasekmėmis.
„Mano asmenine nuomone, ta reforma buvo tragedija, o ministerija yra tikrai demotyvuota, – kalbėjo ji. – Jeigu ateisiu į pareigas ir būsiu paskirta, tikrai žmonių nebeterorizuosiu, nes jie per šitus ketverius metus pakankamai prisikentėjo“.
„Nemanau, kad reikėtų pradėti darbus nuo žmonių „strojinimo“. Reikės ieškoti būdų juos iš naujo telkti, motyvuoti“, – tvirtino D.Miniataitė.
Norėtų į ministeriją atsivesti šunį
D.Miniataitė sakė, kad jos gyvenimas pastaruoju metu prašviesėjęs – daugiau laisvo laiko atsirado išėjus iš kanclerės pareigų, COVID-19 pandemija irgi sumažino krūvį.
Ji domisi želdinimu ir apskritai augalija, stengiasi daug skaityti, yra klasikinės muzikos gerbėja, mėgsta keliauti.
Dar prieš karantiną D.Miniataitė įsigijo šunį. Apie tai ji svajojo visą karjerą, bet per darbų gausą netikėjo savo galimybėmis tinkamai augintiniu rūpintis.
Ar nesutrukdys naujos pareigos?
„Aišku, kažkiek sutrukdys, bet gal padarysime gyvūnų dienas ministerijoje, – nusijuokė ji. – Turėtų būti faina“.
-
Žemės ūkio ministerijos reformos metu darbo neteko 50 žmonių
-
Pokyčiai ŽŪM: Dalia Miniataitė atsisakė kanclerės pareigų ir tapo patarėja
-
A.Armonaitė: jauniausia kandidatė į ministrus, politinį kelią pradėjusi dar mokykloje
-
D.Kreivys: sovietmečio nekenčiantis „nuobodus“ katalikas, po skandalingo atsistatydinimo grįžtantis į Vyriausybę
-
Gabrielius Landsbergis kaip diplomatijos vadovas: ar užteks patirties ir kaip sutars su prezidentu?
-
Kandidatė į finansų ministres G.Skaistė: su I.Šimonyte lyginama stropuolė, neišvengusi ir jaunystės klaidų
-
I.Šimonytė į žemės ūkio ministrus siūlys D.Miniataitę
-
Į žemės ūkio ministres siūloma D.Miniataitė: įvertinau turimą patirtį
