Per penkis šių metų mėnesius Lietuvos pieno perdirbėjai į Rusiją išvežė pieno produktų už daugiau nei 233 mln. Lt. Pernai per tą patį laikotarpį į Rusiją išvežta lietuviškų pieno produktų už maždaug 246 mln. Lt.
Šiek tiek smukusiam eksportui įtakos galėjo turėti praėjusių metų antrojoje pusėje Rusijos Lietuvai paskelbtas pieno karas – Lietuvos pieno perdirbėjai kelis mėnesius negalėjo vežti produkcijos į Rusiją, kuri yra viena svarbiausių jų eksporto rinkų.
Tačiau tuomet viskas buvo paprasčiau – pieno produktų embargas buvo taikomas tik Lietuvai, todėl mūsų gamintojai pardavinėti produkciją galėjo Europos Sąjungos valstybėse. Dabar embargas yra taikomas visai ES, todėl praktiškai niekam lietuviškos produkcijos nereikia – garsiausi Europos sūrių gamintojai dabar suka galvas, kam parduoti savo produkciją, kai jos neperka rusai. Vadinasi, lietuviškoms prekėms Europos parduotuvių lentynose vietos nėra.
Galvos skausmas pienininkams
Rusija yra pagrindinė Lietuvos eksporto partnerė, tačiau pagal lietuviškių prekių eksportą Rusija yra tik 7-a eilėje. 2012 metais į Rusiją išvežta lietuviškų prekių už 2,48 mlrd. Lt. Visas eksportas tuomet siekė 15 mlrd. Lt. Vadinasi, didžioji dalis į Rusiją keliaujančių produktų yra perparduodamos kitų valstybių gamintojų prekės.
Per penkis šių metų mėnesius į Rusiją išvežta lietuviškų produktų už maždaug 885 mln.. Lt, o pernai šis skaičius viršijo milijardą litų.
Rusijos įtaka lietuviškų prekių gamintojams yra menka tik statistiškai, nes kai kuriems sektoriams Rusija yra ne tik svarbi, bet svarbiausia, gyvybiškai būtina rinka. „Pieno pramonei tai yra tikrai peilis“, – 15min.lt sakė Lietuvos pramonininkų konfederacijos ekonomistas Sigitas Besagirskas.
Pernai dėl pieno embargo kentėjusi Lietuva rado alternatyvių, nors ir ne tokių pelningų, pieno produktų eksporto rinkų.
„Per praėjusį embargą mūsų pieno produktų mes nukreipėme labai daug jų į Vakarų rinkas ir pardavinėjome kartais nuostolingai, kartais su minimalia pelno marža. Aišku, tai nebuvo taip pelninga kaip Rusijoje. Kas buvo parduota, buvo parduota su nelietuviškais prekių ženklais, vos ne kaip žaliava, kad ir tas pats sūris“, – sakė S.Besagirskas.
Tačiau dabartinė situacija smarkiai skiriasi nuo praėjusių metų. Rusijos juodajame sąraše atsidūrė visos jai sankcijas paskelbusios valstybės. Vadinasi, pieno ir kitų produktų į Rusiją negali eksportuoti ne tik Lietuvos įmonės, bet ir garsiausi Europos gamintojai.
„Tas pats ispanas ar italas, kuris pardavinėjo savo sūrį į Rusiją, jo neturi kur dėti. Reiškia, kad jis savo rinkoje turės arba nuleisti kainas arba taip pat ieškoti alternatyvių rinkų. Lietuvai siūlyti sūrį ispanui, kuris ir taip neturi kur eksportuoti apie 20 proc. produkcijos, tiesiog nėra didelės prasmės. Įsivaizduokit, koks Mozambikas dabar Lietuvai siūlytų pieno produktus, nelabai mes juos pirktume, nepasitikėtume“, – sakė ekonomistas.
Užstrigo derybos su Kinija
Nors pernai pienininkai aktyviai ieškojo alternatyvių pieno rinkų, to padaryti jiems taip ir nepavyko. Žemės ūkio ministerija 15min.lt informavo, kad dėl leidimo eksportuoti pieną ir pieno produktus į Kiniją pradėta derėtis 2011 metais. 2013 metų rugpjūčio mėn. atsakinga Kinijos institucija informavo, kad baigtas paraiškos dėl lietuviškų pieno produktų eksporto vertinimas.
„Priimtas sprendimas, atveriantis Lietuvos pieno produktų gamintojams Kinijos rinką, likęs tik paskutinis derybų etapas kai atsakingos šalių institucijos suderina produktų eksportui būtinus veterinarijos sertifikatus, kuriuos galutinai patvirtina Kinijos atsakingos institucijos. Patvirtinimas dar nėra gautas“, – rašoma ŽŪM laiške 15min.lt.
Derybos su Kinija galėjo užstrigti dėl Dalai Lamos vizito Lietuvoje. Prezidentė Dalia Grybauskaitė, pareiškusi, kad su juo nesusitiks, po to surengė neoficialų susitikimą. Po Dalai Lamos vizito Lietuvoje pernai rugsėjį praėjo beveik metai, o Lietuva vis dar laukia atsakymo iš Kinijos.
Alternatyvų Rusijai kol kas neturi ir Lietuvos mėsos pramonė, daugumą produkcijos iki šiol vežusi į Rusiją.
Rusams – beveik visos Lietuvos karvės
Su Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos direktoriumi Egidijumi Mackevičiumi apie Rusiją kalbėjomės likus dienai iki Kremliaus sprendimo. Tuomet jis sakė Rusijos sprendimų nebijąs – bus kaip bus.
„Baimės nepadeda. Turi atitinkamai žvelgti – galbūt viskas vieną dieną gali pasibaigti. Be abejonės, verslo atmosferai yra negerai, nes tu negali planuoti, nežinai, kaip viskas bus, negali pasirašyti ilgalaikių sutarčių. Viskas gali labai staigiai pasibaigti. Tokia yra Rusijos rinkos specifika. Kas suranda galimybių lankstumui, tas toje rinkoje dirba“, – sakė jis.
Tačiau Lietuvos mėsos pramonė nėra lanksti. Dėl kiaulių maro Rytų rinkos Lietuvai uždarytos jau daugiau nei pusmetį, o dabar į Rusiją Lietuva negali vežti ir jautienos.
Anksčiau Vakarų Europa nebuvo toks prioritetinis dalykas, nes ten yra mažesnė pelno marža nei Rytų rinkoje, – sakė E.Mackevičius.
Pasak E.Mackevičiaus, į Rusiją Lietuva išveždavo maždaug pusę mėsos produkcijos.
2013 metais kiaulienos iš viso eksportuota už 80 mln. Lt, net 60 mln. Lt sudarė eksportas į Rusiją. Jautienos yra eksportuojama daugiau. Pavyzdžiui, 2012 metais lietuviai išvežė jautienos už 300 mln. Lt, du trečdaliai mėsos nukeliavo į Rusiją. Pernai jautienos eksportas smuko iki 200 mln. Lt, pusė mėsos iškeliavo į Rusiją, kita pusė – į Europos Sąjungą.
E.Mackevičius pasakojo, kad Lietuvos mėsos perdirbėjai ieško alternatyvių rinkų, tačiau jiems, kaip ir pienininkams, sekasi labai sunkiai.
„Įmonės ieško tų naujų kontaktų, bando eiti į Vakarų Europą. Anksčiau Vakarų Europa nebuvo toks prioritetinis dalykas, nes ten yra mažesnė pelno marža nei Rytų rinkoje. Bandoma ieškoti eksporto galimybių ir į trečiąsias šalis. Bet tik turime problemą. Viena iš perspektyvių trečiųjų šalių buvo Kinija, bet ji kol kas yra kliuvusi irgi galbūt dėl politinių reikalų, o su kitomis rinkomis nėra suderinti veterinariniai sertifikatai, nėra diplomatinio įdirbio, ir turėdami galimybę – matydami gerą pelno maržą, mes negalime ten eiti, nes yra nesutvarkyti formaliai dokumentai“, – sakė LMPA direktorius.
Pagal mėsos eksportą į trečiąsias šalis, net 98 proc. produkcijos keliauja į Eurazijos muitų sąjungos valstybes.
Pagal mėsos eksportą į trečiąsias šalis, net 98 proc. produkcijos keliauja į Eurazijos muitų sąjungos valstybes.
„Tai yra didelė koncentracija. Komercinės galimybės ten dirbti yra, bet yra kiti dalykai, kurie iš principo trukdo. Tai objektyvios sanitarinės problemos ir draudiminės problemos“, – sakė jis.
Tai reiškia, kad mėsos, kaip ir pieno perdirbėjams, ką tik užsidarė pagrindinė eksporto rinka. Mėsos perdirbėjai nuostolių patirs, tačiau labiausiai nukentės ūkininkai, auginantys galvijus, kurių dabar reikės kur kas mažiau.
Smūgis žemės ūkiui
Mėsos perdirbėjai, žinodami, kad Rusija jų produkcijos nepirks, o ir kitų rinkų taip greitai rasti nepavyks, gali nepirkti žalios mėsos ir negaminti produkcijos. O ką daryti ūkininkams, kurie augino galvijus kelerius metus, tikėdamiesi pelningai jas parduoti?
„Problema yra ta, kad galiniam taške yra ūkininkas, jis augina tą galviją 2–3 metus, planuoja, kad gaus tam tikras pajamas, o dabar jų negaus. Jeigu jis jų negaus, tai reiškia, kad ateityje jis jų neaugins, ūkininkai neteks valios, kur mes kaip tik turėtume būti stiprūs – naftos neturime, bet turime žolės, tai galima užsiauginti grūdą, kiaulę, dabar gaunasi viskas taip, kad formaliai tai nėra tik negautos pajamos – tai kerta per žemės ūkį taip, kad labai sumažina polinkį, norą auginti gyvulius“, – sakė E.Mackevičius.
Apie tai, kad ūkininkai patirs didelių nuostolių, 15min.lt kalbėjo ir Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas: „Tam tikrų nuostolių bus dėl trumparegiško žiūrėjimo. Rusija yra pagrindinė rinka. Ji ne visada yra prognozuojama. Gal tai bus pamoka, kad nereikia turėti tik vieno partnerio.“
Kiaulienos rinka didelio smūgio nepatirs. Visų pirma dėl to, kad jos eksportas dėl kiaulių maro yra draudžiamas jau pusmetį. Be to, Lietuva patenkina tik pusę savo kiaulienos poreikio, todėl ją galima parduoti ir vidaus rinkoje.
Tuo metu kiti sektoriai turės perteklių ir privalės ieškoti naujų rinkų ir būdų, kaip į jas patekti.
Per dieną situacija nepagerės
Pieno perdirbėjams nebus lengva rasti kitų rinkų. Lygiai taip pat dėl vietos po saule grumsis ir mėsininkai.
„Nieko nebus taip greitai – verslininkai ieško rinkų, turi įgauti ten pasitikėjimą. Tai yra nelengva, gali užtrukti ir metus. Reikia prisitaikyti prie rinkų, prie kitų šalių, prie jų skonio. Nuostolių bus“, – sakė J.Talmantas.
Dabar Lietuva dėl rinkų kovos su kitų Europos Sąjungos valstybių įmonėmis, kurios yra senesnės, didesnės, turinčios daugiau pinigų reklamai.
„Nėra taip paprastai prisirišti vartotoją, padaryti lojaliu, prisijaukinti jį yra dešimtmečių darbas. Nėra taip paprasta konkuruoti su Italijos, Ispanijos rinka, kur marketingo tradicija tęsiasi 2 tūkst. metų, karta iš kartos žmonės yra prisirišę prie tam tikrų prekinių ženklų. Manau, kad perorientuoti šiuo momentu, kai ir kitoms šalims taikomas embargas, tos pačios šalys galvoja, kur dėti tokius pačius produktus, tikrai nėra lengva“, – sakė S.Besagirskas.
Pasak jo, įmonės turi du pasirinkimus – vežti į Rusiją lietuviškus, bet neva ne Europos Sąjungoje pagamintus produktus, arba ieškoti galimybių trečiosiose šalyse.
Paimkime dešimtuką trečiųjų šalių, kurios suvartoja daugiausia pieno produktų. Į jas bus nusitaikę ir tie patys lenkai, ir italai, ir ispanai, ir suomiai, visos įmonės, kurios gamina daug pieno produktų. Jos ateis su visai kitokiais marketinginiais biudžetais, – sakė S.Besagirskas.
„Na, sakykime, važiuoja sūris į kokį Azerbaidžaną ir jis kažkur pakeliui tampa nebe lietuviškas. Tai yra ilgalaikis procesas, tai nėra taip lengva padaryti. Per Baltarusiją to padaryti neįmanoma, nes Baltarusijoje visos mėsos ir pieno įmonės yra valstybinės.
Valstybinės įmonės direktorius paprastai yra statytinis, o ne verslininkas. Jis bijos rizikuoti, bijos daryti kažką panašaus, net jeigu įmonei tai ir būtų labai pelninga, net jeigu ateitų lietuviai su stipria rinkodara ir dar jam pačiam padėtų išeiti į Rusijos rinką“, – sakė S.Besagirskas.
Nelengva bus eiti ir kitu keliu – ieškoti trečiosios šalies, nes dabar dėl jų kovos visų Europos Sąjungos valstybių didieji eksportuotojai.
„Paimkime dešimtuką trečiųjų šalių, kurios suvartoja daugiausia pieno produktų. Į jas bus nusitaikę ir tie patys lenkai, ir italai, ir ispanai, ir suomiai, visos įmonės, kurios gamina daug pieno produktų. Jos ateis su visai kitokiais marketinginiais biudžetais. Ateina įmonė su 20 mln. eurų rinkodaros biudžetu, tai lietuvių įmonių apyvartos vos ne tokios. Tai bus pakankamai sunku“, – sakė LPK atstovas.
Žinoma, nukentės ir Lietuvos vežėjai. Jiems yra svarbus ir Lietuvos reeksportas – į Rusiją jie veža ne tik lietuvišką produkciją, bet ir kitų šalių gaminius.
Prekių reeksportas į Rusijos rinką 2012 metais siekė 12,56 mlrd. Lt ir sudarė 83,5 proc. viso prekių eksporto į Rusiją. Tačiau S.Besagirskas sakė, kad Rusija vargiai suksis be vakarietiškos produkcijos.
Atšauks embargą?
„Kalbėjausi su rusais per „Skype“. Jie yra pakankamai įtakingi žmonės. Jų apskaičiavimais, Rusija neišsivers be europietiškų produktų. Jie sako, kad Rusija gali svaigti, kad importuos iš Lotynų Amerikos, bet ten yra didelė biurokratija, sunku atsivežti, ir, svarbiausia, kokia kaina. Kaina tikrai šoktels stipriai. Iš kitos pusės tos pačios Lotynų Amerikos šalys labai daugiau pagaminti nepagamins per vieną dieną. Jos irgi turi kontraktus. Jos yra labai inertiškos – jeigu dabar dirba tam tikru režimu, tai norint padidinti apimtį, prireiks pakankamai daug laiko“, – sakė S.Besagirskas.
Pagrindiniai Rusijos importuotojai 2011 metais ir 2017 metų prognozės:
Ekonomisto teigimu, Rusija turi dvi galimybes. Ji gali badauti ir tikėtis, kad po pusmečio iš Lotynų Amerikos pradės plūsti brangesnės prekės.
„Kitas būdas – taikyti tik dalinį embargą, prisidengiant kažkokiu pretekstu atšaukti dalį embargo“, – sakė jis.
Europos Sąjunga yra pagrindinė Rusijos prekybos partnerė. ES daugiausia į Rusiją veža transportą ir mašinas, chemikalus, vaistus ir žemės ūkio produkciją. ES taip pat yra pati svarbiausia investuotoja Rusijoje – Europos Komisija skaičiuoja, kad apie 75 proc. tiesioginių užsienio investicijų Rusijoje sudaro ES pinigai (įskaitant Kiprą). Gyvybiškai svarbios Rusijai valstybės yra Vokietija, Italija, Lenkija, Jungtinė Karalystė, Turkija, JAV, Šveicarija ir Suomija.
Rusijos 2007, 2011 importuota produkcija ir prognozės 2017 metams:
Pasak S.Besagirsko, embargo atšaukimas yra realus, nes tik didelių miestų gyventojai galėtų sau leisti pirkti brangesnius produktus.
„Man rusas gerai sako – įsivaizduok mažo miestelio gyventoją, kuris sėdi Čeliabinske. Prasidėjus karui, Rusijos valstybinio sektoriaus darbuotojai negauna premijų, o pas juos premija atskirais atvejais siekia 100 proc. Taigi pajamos yra gerokai sumažėjusios. Klausimas, kiek šalis laikysis, kiek propaganda galės juos maitinti ir kiek jie ja sotūs bus. Mėnesį, du gali valgyti propagandą, bet po to norisi valgyti duoną“, – sakė S.Besagirskas.
Anot S.Besagirsko, Rusijos piliečiai, su kuriais jis bendrauja, labai palaiko Vladimirą Putiną – džiaugiasi Krymo užėmimu, nori atsikovoti Ukrainą, galbūt net ir Baltijos valstybes: „Bet pagrindinė jų religija vis tiek yra pinigai. Manau, kad kažkada svarstyklės persisvers.“
