Susirgo „akmenlige“
Pakruojo kraštą gamta apdovanojo derlingomis žemėmis ir... akmenimis. Kasmet po žiemos dirbant laukus, į paviršių iškyla vis naujų ir naujų riedulių. Keliuose šimtuose hektarų ūkininkaujantis G. Ališauskas savo žemėse taip pat randa gausybę šių geologinių „turtų“. Iš pradžių laukuose surinktus akmenis pildavo į krūvas šalikelėse. Dalį jų išsiveždavo atvykėliai iš aplinkinių gyvenviečių.
Vienais metais ūkininkas nutarė išvalyti ir padidinti prie sodybos esančią kūdrą. Šalia jos supiltą žemių krūvą ūkininko pažįstamas savamokslis landšafto specialistas Stanislovas Gilys pasiūlė apželdinti ir dekoruoti akmenimis – įrengti alpinariumą. Taip ir buvo padaryta: pasodinta augalų, išdėliota akmenų. Šis alpinariumas davė pradžią tolesniam aplinkos tvarkymui, panaudojant lauko riedulius.
Ūkininkas juokauja: „Nuo to karto susirgau akmenlige ir nežadu pasveikti“. O panevėžietis šviesios atminties S. Gilys tapo pagrindiniu ūkininko sodybos aplinkos dizaineriu ir darbavosi čia daugelį metų, įgyvendindamas savo idėjas.
Bumerangas ir žmogaus likimas
Išpuoselėtoje sodyboje šiuo metu sukurta keliolika įvairaus dydžio alpinariumų. Jiems apsodinti ūkyje dirbančios moterys kas pavasarį išaugina gausybę įvairių gėlių daigų. Augalai sodinami skirtingi, tačiau didžiųjų alpinariumų forma vieninga – bumerangas. Gedimino gyvenimo nuostata tokia: „Ką kitiems atiduosi, tas ir pačiam sugrįš. Kaip ir bumerangas – meti, o jis visada sugrįšta atgal“.
Ant didžiausio pylimo viršaus iškilusi medinė skulptūra-kryžius (autorius – Saulius Zapalskis) – „Žmogaus likimas“. „Žmogus turi savo kryžių, savo likimą. Kiekvienas norėtų atsiplėšti nuo sunkios dalios, bet vis tiek tenka ją nešti“, – filosofuoja G. Ališauskas.
Sodyboje ne kartą vyko menininkų plenerai, tad galima pamatyti ir daugiau meniškų skulpūrų, priderintų prie augalų, akmenų. „Turėjau du ąžuolinius rąstus. Iš vieno drožėjas Vidas Skinderskis išdrožė ugnies deivę Gabiją. Iš kito Saulius Zapalskis – baltų dievą Perkūną“, – pasakoja sodybos savininkas. Skulptūros gražiai pritapo lietuviškų dievybių rate, šalia bičių deivės Austėjos. O netoliese ir medinis Rūpintojėlis sergsti šių vietų ramybę.
Akmenų mandala
Prieš didijį pylimą plytinčioje erdvioje pievoje įkurta mandala – centre stovi didelis akmuo, o aplink jį vienodais tiksliais atstumais išdėlioti 36 mažesni atitinkamo svorio rieduliai. Viskas apskaičiuota taip, kad mažesnieji spinduliuotų kosmoso energiją į centrą, o didysis ją sukoncentruotų. Vieni tiki tomis „energijomis“, kiti – netiki, tačiau pridėjus delnus prie centrinio akmens, tikrai jaučiama sklindanti šiluma (nors apsiniaukę, saulė akmens neįšildė). Kiti jaučia, tarsi delnus badytų adatėlės. Gediminas irgi mėgsta prie šio akmens pabūti, prisiliesti.
Dar vienas puikus būdas „išsivalyti“ nuo sunkumo, blogų minčių – tai akmenų paruošimas. Juk iš laukų atgabenti rieduliai būna aplipę žemėmis, apsamanoję. Ūkininkas pasakoja, kad užtrunka ne vieną valandą, kol didesnį riedulį nušveičia ir nuplauna: „Nuvalai kokį akmenuką ir pasidaro lengviau“. Iš tiesų, net paprasti lauko rieduliai puikiai nuima įtampą, kurios tvarkantis dideliame ūkyje tikrai netrūksta.
Akmenys – favoritai
Kiekvienas akmuo G. Ališausko sodyboje – šeimininko rankų nuglostytas, turi savo istoriją ir prasmę. Mažesni akmenukai panaudoti takams grįsti, didesni – alpinariumams. Įdomesni išdėstyti pavieniui būtent jiems surastoje erdvėje, kad atsiskleistų natūralus grožis. Didieji akmenys „pakrikštyti“ – turi vardus. Dažniausiai – pagal savo formą. Pavyzdžiui, „liūtas“ – mėgstamiausias šeimininko akmuo, nes toks jo Zodiako ženklas, „šypsenėlė“.
Vieną kartą ūkio darbininkai pasitiko šeimininką šypsodamiesi, mat surado akmenį, kuris panašus į Gedimino profilį. Dabar šis akmuo padėtas netoli įvažiavimo į sodybą. Kiekvienas ūkio darbininkas taip pat turi savo mėgiamus akmenis.
Idėjos ir akmenys nesibaigia
Nors akmenims G. Ališauskas skiria daug dėmesio, pagrindinis jo užsiėmimas yra ūkininkavimas. Darbo kelis šimtus hektarų žemės turinčiame augalininkystės ūkyje daug. Jame darbuojasi keliolika žmonių. Jie užimti ne tik tiesioginiuose žemės ūkio darbuose, bet padeda tvarkyti ir didelę sodybos teritoriją. Rudenį net kombaininkams tenka grėbti lapus.
„Pavasarį pirmas darbas – po žiemos atsiradusių akmenų rinkimas laukuose. Toks būna pirmas mūsų „derlius“, – sako ūkininkas. O po to prasideda: pavasarinė sėja, pasėlių priežiūra, derliaus nuėmimas, vėl – rudeninė sėja. Ir taip jau 28 metus.
Per tą laiką ūkis nuo 36 ha išaugo į vieną didžiausių ir moderniausių Pakruojo rajone. Sodybos gamybinėje dalyje iškilo šiuolaikinės grūdų saugyklos, išrikiuota galinga žemės ūkio technika. Tie traktoriai, krautuvai, priekabos labai pravartūs ne tik žemdirbystei, be jų didesnių riedulių iš laukų niekaip neatsigabensi. Kai kuriems akmenims „įveikti“ teko naudoti ir keturis traktorius. Būna, kad rieduliai iš karto „nepasiduoda“, kad technika lūžta. Tačiau ko nepadarysi dėl idėjos.
O idėjų G. Ališauskui netrūksta. Prieš dvejus metus jis ėmėsi tvarkyti už 2 km esantį buvusį apleistą smėlio karjerą. Pasidarbavus technika čia atsirado tvenkiniai, sala, keliukai. Pasodinta daug medžių. Įrengta suolų. Į poilsiavietę gali atvažiuoti visi, kas nori.
Labiausiai ūkininko širdį glosto dešimties metų vaikaičio Nojaus ištarti žodžiai: „Seneli, ar vešime akmenį?“ Kad ir kaip būtų užimtas ūkio darbais, anūkui senelis pažada ir abu važiuoja naujo akmens atsivežti, nuplauti, surasti tinkamą vietą jam įkomponuoti. „Štai šitą abu praėjusį savaitgalį atsivežėme“, – rodo padėtąjį prie namo laiptų.
Pasivaikščiojus po sodybos teritoriją, ūkininkas mus vežasi į vieną vietą: „Jūs pirmi. Šito dar nė ūkio darbuotojai nematė. Čia mano naujas „priešas“, kurį reikės įveikti“, – juokaudamas rodo Gediminas lauko pakraštyje prie krūmų iškastą gilią duobę, šalia supiltą laiptuotą pylimą. Tai – naujo alpinariumo pradžia... Vėl bus erdvės kūrybai, akmenų dėlionei.
Akmenų magija užvaldo
Susitikimui baigiantis ūkininkas dar nori parodyti, kiek akmenų jis rado, tvarkydamas buvusios kaimyninės nebegyvenamos sodybvietės 3 ha – krūmynais apžėlusią žemę ruošia pasėliams. Iš tiesų, Pakruojo žemėse akmenų gausybė! Vaikštom aplink didelę jų krūvą, ūkininko vadinamą „rezervu“. Nieko įspūdingo – iš pradžių tie akmenys visi atrodo panašūs. Be to, aplipę dirvožemiu. Tačiau geriau įsižiūrėjus žvilgsnis užkliūva už įdomesnio rašto, spalvos, formos. Paimi į rankas vieną, kitą, pakilnoji, pavartai... Ir staiga pagauna kažkoks azartas, susikoncentruoji tik į akmenis, pajunti stiprų norą tarp gausybės riedulių atrasti tą vieną ypatingąjį... Ieškome jau visi – ūkininkas, fotografas ir žurnalistė. Namų link visi trys grįžtame „pasikrovę“: ūkininkas rado gražų apvalų akmenį, kurį padės prie kitų tokių pačių – į „moteriškų apvalumų“ kolekciją. Naujuose namuose su šeima besikuriantis fofografas rado tokį plokščią – bus sleksčiui arba fontanui. Aš vežuosi du: juodą ir baltą, kaip žemės ir dangaus, kaip yin ir jang harmonija.
