Nors pieno perdirbimo įmonės dirba visu pajėgumu, ūkininkų atstovai siūlo pradėti galvoti, ką reiks daryti, kai jos pritrūks vietinės žaliavos. Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas priminė, kaip pristigusi žaliavų sunyko Lietuvos linų pramonė. Pasak jo, toks scenarijus realus ir pieno sektoriuje, jei artimiausiu metu situacija nesikeis.
Atsisako gyvulių
Ūkininkai prašo, kad ES institucijos jiems leistų savanoriškai pasitraukti iš gyvulininkystės. Nėra logikos aklai vykdyti ES reikalavimus, nors tai baigsis bankrotais, – sakė A.Stančikas.
„Kaip ir reikėjo tikėtis, rugsėjo mėnesį pieno supirkimo kaina toliau mažėja. Šiandien jos yra gerokai žemesnės nei pieno gamybos savikaina“, – 15min.lt teigė A.Stančikas.
Pasak jo, daug klausimų kelia ir naujų rinkų paieška. Maisto produktams į jas patekti nėra taip paprasta. Sertifikavimo procesas užtrunka ilgai. „Net pieno žaliavą į Baltarusiją parduoti nėra paprasta, nes jie prašo pasterizuoto ir už tokias kainas, kurios nėra priimtinos. Be to, nėra iki galo aiškios atsiskaitymo sąlygos. Tai labai rizikinga rinka su daug nežinomųjų“, – kalbėjo pašnekovas.
A.Stančiko teigimu, į Žemės ūkio rūmus plūsta ūkininkai, kurie prašo pagalbos: „Ūkiai, kurie dalyvavo įvairiose ES programose, gavo struktūrinių fondų lėšų, turi penkerių metų įsipareigojimus. Jie privalo palaikyti bandos dydį ar net jį didinti. Ūkininkai prašo, kad ES institucijos jiems leistų savanoriškai pasitraukti iš gyvulininkystės. Galbūt pereiti į grūdų sektorių, kuris šiek tiek stabilesnis. Prašoma, kad nebūtų taikomos sankcijos, remiantis force majore aplinkybėmis.
Tuos klausimus pateikiame ir tarptautiniu lygiu, nes šie įsipareigojimai tampa nepakeliama našta mūsų ūkininkams. Jei situacija nesikeis ir taip reikės ūkininkauti dar metus, tai ūkis pasmerktas bankrotui. Tada nėra logikos aklai vykdyti ES reikalavimus, nes tai baigsis bankrotais.“
Vyriausybė rūpinasi, bet nepadeda
Vyriausybės dėmesys yra didžiulis, bet apčiuopiamos paramos kol kas nematyti.
Pienininkų atstovo žodžiais, valdžia kol kas linkusi daugiau padėti žodžiais nei realiais darbais.
„Vyriausybės dėmesys yra didžiulis, bet apčiuopiamos paramos kol kas nematyti. Ko gero, labai daug tikėtis ir nereikėtų. Lėšos būtų skiriamos iš nacionalinio biudžeto, kuris nėra guminis. Šiandien yra ir kitų poreikių – krašto apsauga, reikalingos lėšos eurui įvesti, pensijoms didinti ir kitoms reikmėms.
Ūkininkai nėra naivuoliai ir supranta, kad tokios paramos negaus. Naujų rinkų paieškos irgi lieka labiau kalbomis. Žemės ūkio rūmai nejaučia, kad mūsų ambasados ar prekybos atašė užsienio šalyse kreiptųsi konsultacijų ar ką nors siūlytų. Nė vieno tokio skambučio nesu sulaukęs. Jei patys ir bandom skambinti, tai tonas dažniausiai būna toks, kad „jūs čia netrukdykite, nes mes nelabai galime kuo padėti“. Nors prekybos atašė užsienyje dabar turėtų dirbti itin intensyviai ir aktyviai bendrauti. Juk mes jungiame beveik visą agrarinį sektorių“, – sakė A.Stančikas.
Linų pramonės scenarijus
Jei karvių auginimo atsisakys vis daugiau ūkininkų, tai tik laiko klausimas, kad neliks ir pieno perdirbamosios pramonės, – prognozavo A.Stančikas.
Pasak pašnekovo, padėtis labai prasta. Jis neabejojo, kad pritrūkus žaliavos užsidarys ir perdirbimo įmonės. Panašaus likimo sulaukė Lietuvos linų augintojai. Lietuva tarpukariu, sovietų okupacijos metais ir atkūrus nepriklausomybę garsėjo stipria linų pramone.
„Žaliavą augino vietiniai ūkininkai, bet jiems buvo sudarytos tokios nepalankios sąlygos, kad bijodami bankroto jie paprasčiausiai pasitraukė iš šios veiklos. Galime pasižiūrėti, kur dabar visa mūsų linų pramonė. Jos tiesiog neliko.
Jei karvių auginimo atsisakys vis daugiau ūkininkų, tai tik laiko klausimas, kada neliks ir pieno perdirbimo įmonių. Iš užsienio tam tikrą dalį žaliavos galima įsivežti, bet kai žaliavos nebeliks šalies viduje, įmonės bankrutuos.
Taip buvo ir su linų pramone. Fabrikų vadovai kalbėjo, kad nėra jokių problemų – linų šiaudelius galima įsivežti iš Baltarusijos, pluoštą importuoti iš Prancūzijos, net lininių siūlų pigiai galima pirkti Kinijoje.
Kur dabar tie fabrikai? Prieš trejus metus Plungėje bankrutavo linų audinių fabrikas. Pusantro tūkstančio darbuotojų liko gatvėje“, – priminė A.Stančikas.
Baltijos šalys nukentėjo labiausiai
Jei Suomijos atstovai skundžiasi, kad pieno sektoriuje dėl Rusijos sankcijų sumažėjo pelningumas ir jie gauna tik 37 eurocentus už litrą, tai mūsų kaina yra gerokai žemesnė nei savikaina ir nesiekia 20 eurocentų, – nurodė ūkininkų atstovas.
Žemės ūkio rūmų pirmininkas viltis dėjo į ES pagalbą: „Mes kartu su Latvijos, Estijos organizacijomis bandome ieškoti galimybių paramą gauti per Briuselį. Penktadienį vyks Ministrų tarybos posėdis ir ten mūsų reikalavimai turi būti įvardinti. Namų darbus mes esame padarę, reikalavimus išplatinę.“
Pasak jo, Baltijos šalys turi būti įvardintos kaip ypatinga zona, nes jos labiausiai nukentėjo užsidarius Rusijos rinkai. „Mums turi būti numatytas specialus rėmimo fondas. Europos mastu mes nesame didelės šalys ir tai nėra didžiuliai pinigai, bet visam mūsų agrariniam sektoriui tai būtų didžiulė paspirtis“, – sakė A.Stančikas.
Jis užsiminė, kad kalbantis neoficialiai didžiosios Europos šalys supranta Lietuvos problemas. „Jei Suomijos atstovai skundžiasi, kad pieno sektoriuje dėl Rusijos sankcijų sumažėjo pelningumas ir jie gauna tik 0,37 euro už litrą, tai mūsų kaina yra gerokai žemesnė nei savikaina ir nesiekia 0,20 euro. Apie jokį pelną mes nebekalbame.
„Eurostat“ duomenys rodo, kad ES dėl užsidariusios Rusijos rinkos patyrė apie 5,5 mlrd. eurų nuostolio. Iš to skaičiaus Lietuva patyrė beveik milijardą. O juk mes palyginti su likusia Europa esame lašas jūroje, o nuostoliai tai didžiuliai. Ir didžioji dalis šios naštos perkeliama ant gyvulių gamintojų. Kenčia ūkininkai tiek pieno, tiek mėsos, tiek daržovių sektoriuose“, – teigė pienininkų atstovas.
Perdirbėjai apsukų nemažina
Esu įsitikinęs, kad darbo vietas tikrai išsaugosime, – sakė G.Bertašius.
Bendrovės „Vilkyškių pieninė“ generalinis direktorius Gintaras Bertašius 15min.lt sakė, kad situacija nėra aiški: „Konkretumo nėra daug. Dirbame. Kol kas gamybos apimčių nemažiname. Pieną superkame iš visų savo tiekėjų. Žinoma, teko sumažinti pieno supirkimo kainas.“
Pasak bendrovės vadovo, daugiau produkcijos parduodama turimose rinkose, intensyviai ieškoma naujų. Pagaminta produkcija, kurios kol kas parduoti nėra galimybės, keliauja į sandėlį.
G.Bertašius teigė, kad bendrovė darbuotojų skaičiaus mažinti neketina: „Esu įsitikinęs ir manau, kad tai ne vien optimizmas, bet realus vertinimas, jog darbo vietas tikrai išsaugosime. Kalbu apie savo įmonių grupę. Atsakingi žmonės tam ir yra, kad gamyba nemažėtų, o produkcija būtų nukreipiama į kitą rinką.“
Jis patikslino, kad nuo Rusijos rinkos priklausė apie 20 proc. „Vilkyškių pieninės“ pajamų.
