Lietuvoje kiaulėms vietos nėra, jų skaičius mažėja taip pat sparčiai, kaip žmonių

Todėl dabar Lietuvoje kiaulių skaičius mažėja taip pat sparčiai kaip ir žmonių. Nuo 1991 metų bendras kiaulių kiekis nuo 3 mln. sumenko iki mažiau nei milijono. Statistikos departamentas skelbia, kad 2012 metų pradžioje Lietuvoje tebuvo auginama 790,3 tūkst. kiaulių, o tai yra 15 proc. mažiau nei 2011 metais tuo pačiu metu, kai jų Lietuvoje buvo 929,4 tūkst.

Geroji žinia

Žemės ūkio ministerija nurodo, kad šis sektorius pernai patyrė sukrėtimą, kai metų pradžioje mažėjo kiaulių supirkimo kainos, o pašarinių grūdų kainos kilo drastiškai.

Be to, 2011 metų vasarą Lietuvoje trijose kiaulių auginimo įmonėse užfiksuoti klasikinio kiaulių maro židiniai, kuriuose buvo priverstinai nugaišintos ir sunaikintos visos augintos kiaulės, taip pat taikytos kitos skubios veterinarijos priemonės. Tai lėmė didelius nuostolius ir papildomas išlaidas kiaulių laikytojams. Be to, iki 2011 metų spalio 31 dienos buvo uždrausta kiaules išvežti iš šalies. 

„Mūsų manymu, dabar padėtis pradeda stabilizuotis, nes prekybos apribojimai su ES jau yra atšaukti, o Rusija leidžia įvežti kiaulieną, dešras ir kitus gaminius iš Lietuvos, nors gyvų kiaulių eksportą draudžia iki šiol“, – informuoja Žemės ūkio ministerijos Žemės ūkio ir maisto departamento direktorius Rimantas Krasuckis.

Ir čia pat skelbia gerąją naujieną, kad Žemės ūkio veiklos prioritetu ateityje, po 2013 metų ir vėliau, bus pripažįstama gyvulininkystė, o kiaulininkystės ūkiai galės pasinaudoti teikiama investicine parama. Bus palaikoma kiaulininkystės plėtra mažesniuose ūkiuose, kuriuose kiaulių koncentracija nebus tokia didelė, tai yra sieks iki 400 SG (sutartinių gyvulių).

Lietuviai – mažuma

Ši ministerijos žinia – šioks toks vilties žiburys kiaulių augintojams, nors lietuviško kapitalo kiaulių kompleksai jau yra mažuma ir juose išauginama tik maždaug trečdalis visų Lietuvos kiaulių.

„Lietuvoje gyvulininkystė puolama ir spendžiama į kampą taip, kad liktų viena išeitis – ją sunaikinti ir uždaryti“, – „15min“ pareiškė devynerius metus kiaulininkų asociacijai vadovavęs komplekso „Dainiai“ direktorius Kasparas Jurevičius.

3 milijonai – tiek kiaulių Lietuvoje buvo auginama iki Nepriklausomybės atkūrimo.

Jis neseniai lankėsi Vokietijoje. Ten naujus kiaulių kompleksus stato ir greta kaimų, ir bažnyčios, bet gyventojai dėl to nepyksta. Visi išsitenka, o Lietuvoje kiaulės kvapas jau tapo nauja nacionaline problema.

„Kiaulė, kaip ir kiekvienas padaras, turi specifinį kvapą. Ir žmogus turi kvapą. Yra ir taršos. Kiaulės auginamos visame pasaulyje, tačiau Lietuvos kaime beveik nebeliko dirbančių ir auginančių, tai geriau pašūkauti, kad ir kaimynas neaugintų“, – dar vieną gyvulininkystės verslo piktžaizdę atveria K.Jurevičius.

Jo vadovaujamas kompleksas „Dainiai“ pernai pardavė 53 tūkst. bekonų. Mėsa nukeliavo į vietos parduotuves, nes Rusija, į kurią anksčiau eksportuodavo bendrovė, lietuviams vis dar yra atsukusi nugarą.

„Pasiekusi reikiamą svorį kiaulė fermoje gali išbūti daugiausia dvi savaites. Tai žinodami pirkėjai diktuoja kainas, tačiau blogiausia, kad perdirbėjai su mumis atsiskaito tik po 3–4 mėnesių“, – pasakoja K.Jurevičius.

Didžiausia Lietuvoje kiaulių augintoja – „Saerimner“ bendrovė – su mėsos perdirbėjais taip pat dirba atsargiai, nes dėl prasto mokumo nėra linkusi prisiimti jų kredito rizikos. Todėl ši bendrovė eksportuoja beveik pusę savo fermose išaugintų kiaulių.

Didžiausia pirkėja – Lenkijos mėsos perdirbimo įmonė „Sokolow“. Kaimynai už gyvą svorį moka šiek tiek mažiau nei Lietuvoje, tačiau šį skirtumą kompensuoja didesnis nuperkamų kiaulių kiekis.

Prieš Rusijos importo apribojimus Rusijos klientai taip pat pirko didelę dalį „Saerimner“ kiaulių. Lietuvoje daugiausia bendrovės išaugintų kiaulių nuperka UAB „Rivona“, valdanti mažmeninės prekybos tinklą „Norfos mažmena“.

Didžiausi, bet nepageidaujami

„Saerimner“, kuri priklauso Danijos „Idavang A/S“ įmonių grupei, Lietuvoje turi 11 fermų, kuriose vidutiniškai kriuksi po 20 tūkst. kiaulių.

Bendrovę 1999 metais įkūrę keturi Danijos ūkininkai net nemirktelėję rinkosi senomis žemės ūkio tradicijomis garsėjančią Lietuvą, kuri tuo metu buvo patraukli dėl kiaulių deficito ir plėtros galimybės į Rytus. Tačiau tik pradėję verslą danai suprato, kad maža Lietuvos rinka yra lyg dygliakiaulė. 

„Per pastaruosius 19 metų Lietuvoje nebuvo pastatytas nė vienas naujas kiaulininkystės kompleksas, nors, norint, kad lietuviai vartotų tik lietuvišką kiaulieną, reiktų užauginti dar vieną milijoną kiaulių“, – skaičius beria „Saerimner“ generalinis direktorius Saulius Leonavičius.

Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Saulius.Leonavičius teigia, jog „Saerimner“ plėsis į Rusiją, nes Lietuvoje negali statyti naujų fermų.

Jis sako, kad vienam tūkstančiui kiaulių auginti, paskersti ir realizuoti sukuriamos maždaug penkios darbo vietos. Todėl skaičiuojama, kad kiaulininkystės sektorius duoda darbo maždaug 10 tūkst. žmonių. 

„Per visą savo 12 metų verslo istoriją judėti į priekį galime tik įsigydami senas apleistas sovietines fermas arba perpirkdami jas iš kitų. Taip yra todėl, kad naujai fermai gauti reikalingą taršos ir integruotos prevencijos kontrolės (TIPK) leidimą prilygsta geležinių klumpių sunešiojimui. O neseniai negavome leidimo net nedidelės fermos rekonstrukcijai, nes tam pasipriešino vietos gyventojai“, – „15min“ pasakoja S.Leonavičius.

„Lietuvoje pakanka vietos ir javams auginti, ir statyti bei rekonstruoti tvartus, taip pat plėsti kiaulininkystę iki 3 mln. kiaulių. Tiek buvo auginama iki Nepriklausomybės atkūrimo. Ši plėtra – ne tik naujos darbo vietos, bet ir mokesčiai biudžetui. Tačiau užuot skaičiavę mes uoliai diegiame mitą, kad Lietuvai būtų geriau, jeigu kiaulių kompleksų iš viso neliktų“, – stebisi „Saerimner“ vadovas.

„Dainių“ direktorius taip pat pažymi, kad, pavyzdžiui, per pastaruosius 4 metus Lietuvoje nebuvo išleistas nė vienas dokumentas, kuris kiaulių augintojams numatytų lengvinančių aplinkybių.

„Visi išleidžiami dokumentai yra susiję su mus kontroliuojančių įstaigų steigimu ar papildomais reikalavimais, kuriuose dominuoja tokie žodžiai – „neleisti“, „uždrausti“, „atimti“ ir „labiau kontroliuoti“, – apgailestauja K.Jurevičius.

Pasak jo, pastaruosius trejus metus kiaulių verslas nuostolingas, bet senbuviai į jį dar kabinasi nagais ir ragais, tačiau vargu, ar esant tokioms sąlygoms įmanoma sulaukti naujų ir jaunų rinkos žaidėjų. 

Be to, kiaulių augintojams padus nuolat svilina ir aukštos grūdų kainos, tačiau, jeigu grūdų augintojai gauna įvairių išmokų ar paramą kurui, todėl gyvena santykinai „atsipūtę“, tai kiaulių augintojai gali remtis tik savo jėgomis.

Suka į Rusiją

„Saerimner“ savo plėtros planus taip pat jau sieja ne su Lietuva, o su Rusija.

„Lietuva dabar užsiaugina tik maždaug pusę jai reikiamo kiekio kiaulių, todėl plėtros galimybių yra, tačiau pastaruosius šešerius metus mes negalėjome gauti leidimų, reikalingų kiaulių auginimui naujose fermose, todėl akcininkai nusprendė, kad visa tai, ką uždirbo mūsų bendrovė, ir lėšas, pritrauktas iš Pasaulio banko valdomos Tarptautinės finansų korporacijos, skirs investicijoms Rusijoje“, – informuoja S.Leonavičius.

Danai Rusijoje perka žemes ir stato kiaulininkystės kompleksus. Vieną jau turi prie Sankt Peterburgo, kitą stato šalia Pskovo. Į naują rinką keliauja ne tik Lietuvoje uždirbti pinigai, bet ir kai kurie darbuotojai, nes darbui ten suburta tarptautinė komanda.

Bendrovės nuotr./„Saerimner“ Lietuvoje negavo nė vieno leidimo statyti naują kiaulių kompleksą, tad tenka renovuoti senus.

Toks naujas danų posūkis nereiškia, kad vieną dieną ant „Saerimner“ durų bus pakabinta spyna. Bendrovė per metus išaugina apie 450 000 kiaulių arba daugiau kaip pusę visų išauginamų mūsų šalyje. Ji kaimo vietovėse sukūrė apie 500 darbo vietų ir kasmet nuperka apie 130 000 tonų grūdų, nes kiaulėms pati gamina pašarus.

„Pernai 20 proc. mūsų bendrovės akcijų įsigijo Pasaulio banko grupė. Ji akcininke turėtų išlikti ne mažiau kaip 5 metus“, – dėsto S.Leonavičius.

Jis pažymi, kad naujosios akcininkės auditoriai didžiausią dėmesį kreipė ne į finansinius rezultatus, o į tai, kiek bendrovė yra socialiai atsakinga ir kaip vykdo aplinkosauginius reikalavimus.

„Jie šiais klausimais mums priekaištų neturėjo, nors Lietuvoje esame labiausiai pliekiami būtent dėl aplinkosaugos“, – pastebi S.Leonavičius.

Įgimtas kiaulių smalsumas

„Saerimner“ optimizmo teikia ir tai, kad 2013 metais pradės galioti naujausi gyvūnų gerovės reikalavimai. Danų bendrovė tam rengėsi 10 metų.

„Mūsų žiniomis, kaimynai lenkai naujus reikalavimus pasitiks mažiau pasiruošę, todėl tai yra gera žinia mūsų augintojams, kurie galės išnaudoti šią kaimynų spragą, parduodami jiems dalį savo kiaulių“, – teigia „Saerimner“ vadovas.

Gyvūnų gerovė, jo teigimu, tarsi lazda su dviem galais. Viena vertus, tai didžiulės investicijos, o kita vertus – nauda verslui.

Lietuvoje kiaulės kvapas jau tapo nauja nacionaline problema.

„Kiaulių gerovės reikalavimai numato, kad, pavyzdžiui, turi būti patenkintas įgimtas jų smalsumas. Kiaulės mėgsta kapstytis. Joms taip pat duodame kramtukų, kad, užuot graužusios kaimynei uodegą, dantis suleistų į juos. Svarbu ir tai, kad jų kojos nestrigtų į groteles, ant kurių stovi“, – vardija reikalavimus „Saerimner“ vadovas. Visa tai, pasak jo, būtina suteikti kiaulei ne tik todėl, kad reikia vykdyti reikalavimus, bet ir tam, kad ji normaliai augtų. Jeigu kiaulė nesijaus gerai, tai ir fermos gamybos rezultatai bus prastesni.

„Europoje visi augina panašias kiaulių veisles, populiariausios yra landrasas, diurokas ir jorkšyras. Visos jos yra gerai vertinamos, atsižvelgiant į tai, kiek kiaulė suėda ir kiek priauga. Mėsai yra auginami šių veislių mišrūnai. Pavyzdžiui, mes parduodame vidutiniškai 105 kg kiaulę, kuri užauga per 6 mėnesius“, – sako S.Leonavičius.

O štai Lietuvos baltąją kiaulę šalies kiaulininkystės kompleksuose jau sunku surasti. Ši veislė savo vietą užleido kitoms todėl, kad buvo nepatraukli dėl didelio kiekio lašinių ir prastos mėsos išeigos.

„Lietuvoje visi kalba, kad nori gerų lašinių, tačiau mokėti už juos nesutinka. Todėl dabar perkame ukrainietiškus ir vokiškus lašinius“, – pastebi S.Leonavičius.

Panaši tendencija, jo teigimu, yra ir su kiaulėmis. Vartotojai nėra pasirengę mokėti už ekologiškos kiaulės gyvąjį svorį 7 Lt/kg ar daugiau – už ekologiškai išaugintą kiaulę jie yra pasirengę mokėti tik kompleksuose užaugintos kiaulės kainą.

Judėjimas į abi puses

Lietuvos apsirūpinimas savos gamybos kiauliena, skirtingai nei galvijiena, tesiekia 54 proc. Lietuvoje tradiciškai vartojama daug kiaulienos – apie 41,2 kg žmogui per metus, todėl siekiant patenkinti vartotojų poreikį, didesnė kiaulienos dalis yra importuojama.

Pavyzdžiui, skerdenų importuojama beveik tiek pat, kiek ir pagaminama. Importui įtaką daro ir palyginti aukšta kiaulių supirkimo kaina Lietuvoje. Ji 2011 metų antroje pusėje buvo pradėjusi mažėti dėl klasikinio maro protrūkių, o šiuo metu vėl grįžo į buvusį lygį ir yra keliais procentais didesnė už vidutinę ES kainą.

Kiaulienos importas nuo 2011 metų pradžios pradėjo didėti ir metų eigoje buvo 4 proc. didesnis nei 2010 metais. Per 2011 metus jos buvo importuota 60,1 tūkst. tonų. Daugiausiai kiaulienos buvo įvežama iš Vokietijos, Lenkijos, Belgijos.

Šiais metais kiaulienos importas išlieka beveik toks pat kaip ir 2011 metais. Per 2012 m. I ketvirtį į šalį buvo įvežta 14,78 tūkst. tonų kiaulienos, o tuo pat metu pernai – 14,68 tūkst. t). Daugiausia ir toliau vežama iš Lenkijos ir Vokietijos, Belgijos bei Olandijos.

„Per krizę sumažėjo kiaulienos vartojimas, o konkurencija tarp mėsos perdirbėjų didžiulė, todėl visi, norėdami parduoti savo produkciją, stengiasi kuo pigiau įsigyti žaliavos“, – aiškina Mėsos perdirbėjų asociacijos vadovas Egidijus Mackevičius.

Pernai atsivežti kiaulienos iš Belgijos net su transporto išlaidomis kainavo pigiau, nei pirkti ją pas vietinius augintojus. Vokietijoje, kuri pati visiškai apsirūpina savo išaugintomis kiaulėmis, mūsų mėsos įmonės perka kiaulienos skerdeną. „Lietuvoje visi nori valgyti, bet kiaulių auginti nenori“, – teigia E.Mackevičius.     

Kiaulienos eksportas, metai po metų buvęs labai nežymus, per 2011 metus išaugo net 90 proc. – eksportuota 8,7 tūkst. t kiaulienos. Apie pusė šio kiekio keliavo į ES šalis: Latviją, Estiją, Švediją, Daniją, Prancūziją. Likusi – į Rusiją, Baltarusiją, Kazachstaną, Islandiją.

Gyvų kiaulių eksportas, pradėjęs didėti 2011 metų II ketvirtyje, III ketvirtyje (birželį–rugsėjį) beveik sustojo dėl klasikinio kiaulių maro protrūkio šalyje ir atsinaujino tik IV ketvirtyje į Lenkiją išvežamų kiaulių dėka. Todėl per 2011 metus, palyginti su 2010 metais, gyvų kiaulių eksportas sumažėjo 41 proc.

Šiais metais kiaulienos eksportas ir toliau didėjo. Per pirmąjį ketvirtį buvo eksportuota 2 tūkst. t kiaulienos arba beveik dvigubai daugiau nei 2011 metų I ketvirtį. Apie 59 proc. jos buvo išvežta į Rusiją ir Baltarusiją, likęs kiekis – į ES, daugiausia į Latviją. Gyvų kiaulių eksportas dėl prekybos apribojimų su Rusija išlieka 42 proc. mažesnis nei 2011 metų I ketvirtį. Daugiausia gyvų kiaulių buvo išvežta į Lenkiją ir Latviją.

Šaltinis: Žemės ūkio ministerija