Važiuojant nuo Veprių miestelio būsimą avikirpį išdavė virš tikros lietuviškos sodybos kylantys laužo dūmai. Tai Arūnas su pačia Oksana belaukdami svečių sukūrė nemažą laužą ir virš jo pakabino didžiulį puodą būsimam avienos patiekalui. Ragavusieji šios mėsos žino – škudžių mėsa neturi būdingo stipraus avienos kvapo, yra išskirtinio skonio ir ypač sveika.
Tiesiai iš Niujorko, kur praleido 22 metus, į Samantonius atvykęs Arūnas sakė, kad škudžių veislės avis pradėjo auginti tik prieš dvejus metus.
„Labiausia patriotinių jausmų vedinas norėjau į mūsų gyvenimus sugrąžinti šiuos nuostabius gyvūnėlius. Pradėjau nuo trijų avių, o dabar jau turiu, tiesa, nedidelę, bet vis tiek šiokią tokią aštuoniolikos avių bandą“, – sakė pagal profesiją fotografas menininkas A. Kulikauskas.
Škudės kilusios iš Rytų Prūsijos, Lietuvos ir kitų Baltijos šalių, priskiriamos vienai seniausių avių veislių.
Škudžių veislės avys, dar žinomos Mozūrų avių bei ūkininkų avių vardu, priklauso Šiaurės trumpauodegių avių grupei.
Jos kilusios iš Rytų Prūsijos, Lietuvos ir kitų Baltijos šalių, priskiriamos vienai seniausių avių veislių. Kaip ir šiurkščiavilnėms Pomeranijos avims, taip ir joms dėl karų ir žmonių tremties grėsė išnykimas iš jų tėvynės – Lietuvos, Rytų Prūsijos bei Pamario. Tik apie 160 šių gyvūnų buvo išgelbėti po 1945-ųjų.
LŠAAA pirmininkas Kęstutis Samušis „ŪP“ priminė, kad prieš trejetą metų pasaulyje buvo apie 5000 šios veislės avių. Dabar jų skaičius yra padidėjęs. Vien Lietuvoje laikoma apie tūkstantį škudžių.
Škudžių avys, gyvenusios tūkstančius metų Baltijos regione, puikiai prisitaikė prie šiam kraštui būdingo klimato, jos nepriekaištingai atsparios klimato veiksniams, ligoms, neišrankios maistui.
Atšiaurios klimato sąlygos amžiams bėgant suformavo ir ypatingą škudžių vilnos struktūrą. Šių avių vilna yra šiurkščiavilnė, nevienarūšė. Ją sudaro trumpi pūkiniai plaukai, labai plonas vilnos pluoštas ir ilgi akuotiniai plaukai. Trumpi plaukai, nelygu gyvulio savijauta, reguliuoja oro tarpus tankiame vilnos sluoksnyje, o ilgieji akuotiniai plaukai apsaugo nuo lietaus ir sniego.
Maišytų spalvų avys dabar nėra pageidautinos ir tokios negali būti naudojamos reprodukcijai.
Škudės būna baltos, juodos, rečiau – rudos spalvos. Maišytų spalvų avys dabar nėra pageidautinos ir tokios negali būti naudojamos reprodukcijai, nors anksčiau, kaip mini istorija, jų buvo auginama ir margų. Ėriavedžių svoris yra apie 30–40 kg, avinų – apie 35–50 kg, aukštis ties gogu – 45–60 cm – tai mažiausia avis Centrinėje Europoje.
„Šios aborigeninės avys nėra selekcijos ištobulintos patenkinti ūkiškus mėsos ar vilnos pramonės poreikius, tai tiesiog nedidelio svorio ir ūgio puikios kraštovaizdžio tvarkytojos ir puoselėtojos“, – avių privalumus vardijo K. Samušis.
Škudžių avys niekada nebuvo veisiamos ar bandomos mišrinti remiantis ekonominiais kriterijais. Pagrindinis škudžių privalumas buvo ir tebėra jų išlaikytas pirminis genetinis grynakraujiškumas, gyvybingumas, nereiklumas, išskirtinis atsparumas tiek klimato sąlygoms, tiek ligoms ir parazitams bei prisitaikymas prie esamų aplinkos ir mitybos sąlygų. Kai kur jos taip ir vadinamos – kraštovaizdžio avimis.
„Deja, škudės Lietuvoje nėra įtrauktos į genofondinių gyvūnų sąrašą. Tam ypač priešinasi Lietuvos genofondo tarybos nariai, ir priežastys visiškai suprantamos: pripažinus škudes nykstančia lietuviška veisle, jų laikytojams turėtų būti mokamos išmokos, o papildomų pinigų tam, matyt, nebus skirta“, – dabartine situacija guodėsi LŠAAA pirmininkas K.Samušis.
