Smarkiai skiriasi supirkimo kaina
Lietuvoje veikia 8 pieno perdirbimo įmonės, kurios už pieno toną vidutiniškai sumoka 294 eurus smulkiesiems ūkininkams ir 333 eurus stambiesiems ūkininkams.
Tačiau pieną iš viso Lietuvoje superka beveik 60 įmonių, taigi 50 jų pieno neperdirba, o yra tik tarpininkai tarp ūkininkų ir pieno perdirbimo bendrovių.
Tokių tarpininkų superkamo pieno kainos vidurkis yra 289 eurai. Skirtumas, palyginti su perdirbėjų smulkiesiems ūkininkams mokama kaina, yra vos keli eurai, tačiau yra tokių įmonių, kurios superka toną pieno ir už, tarkime, 172, 197 ar 210 eurų.
Pigiausiai pieną, naujausiais duomenimis, pirko ŽŪK „Pieno šaltinis“ (162 eurai), o daugiausia už toną mokėjo „HOCHDORF Baltic Milk“ (350 eurų už toną stambiam ūkininkui).
Egidijaus Simonio, Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ direktoriaus, manymu, pieno supirkimo kainą ir numuša tarpininkai.
„Yra tokie supirkėjai, kurie yra registruoti kaip individualios įmonės arba uždarosios akcinės bendrovės. Jie tik nuperka ir parduoda pieną, ir Lietuvos kainos vidurkis būtent ir krenta dėl jų“, – mano E.Simonis.
Jis pabrėžė, kad perdirbimo įmonės Lietuvoje perdirba 95 proc. pieno Lietuvoje, bet superka tik 60 proc. iš stambių ūkių, 10 proc. iš smulkių ūkių, o likusius 30 proc. pieno superka tarpininkai.
„Jos iš perdirbimo bendrovių gauna europinę kainą, o ūkininkams, iš kurių superka pieną, sumoka labai mažai“, – pabrėžė E.Simonis.
Ministerija bėdos nemato
„Pieno supirkimo įmonių vaidmuo nėra vienareikšmis: jos vienu atveju superka pieną iš vietovių, kur pieno perdirbimo įmonės neturi supirkimo tinklo, kitu atveju sudaro pieno perdirbimo įmonėms konkurenciją, kooperatinės supirkimo įmonės sujungia ūkininkus ir bendrai derasi dėl pieno pardavimo, teikia ūkininkams ir kitas paslaugas“, – 15min aiškino Žemės ūkio ministerijos specialistai.
Pasak jų, teiginys, kad pieno supirkimo įmonės perka pieną pastebimai pigiau ir taip nukenčia smulkieji ūkininkai, visiškai neatitinka realybės.
„ŽŪM skelbiama informacija apie pieno supirkimo kainas (pagal pieno gamintojų ūkių dydį) rodo, kad kaip tik smulkiesiems pieno gamintojams pieno supirkimo įmonės, o ne pieno perdirbimo įmonės, moka didesnes kainas. Pieno perdirbimo įmonės moka už perkamą pieną daugiau stambiems pieno gamintojams. Kadangi iš stambių pieno gamintojų nuperkamas pieno kiekis yra ženkliai didesnis negu iš smulkių pieno gamintojų, tai vidutinė superkamo pieno kaina, mokama pieno perdirbimo įmonių, yra didesnė“, – aiškino jie.
ŽŪM vis tik pripažįsta, kad yra pieno supirkimo įmonių, kurios pieno gamintojams už parduodamą pieną moka tikrai mažesnę kainą, palyginti su kitomis pieno supirkimo įmonėmis.
„Tačiau bet kokiu atveju darant išvadas reikia įvertinti pieno gamintojų, iš kurių perkamas pienas, išsidėstymą bei parduodamą pieno kiekį. Ministerija skatina pieno gamintojus kooperuotis, nes taip sukaupę didesnius parduodamo pieno kiekius galėtų derėtis dėl didesnių pieno kainų“, – laiške 15min rašo ŽŪM.
Ūkiai – per maži
Pieno supirkimo kaina smarkiai priklauso ir nuo ūkio dydžio. Pieno gamintojams, parduodantiems daugiau kaip 40 tonų pieno per mėnesį, perdirbėjai vidutiniškai moka po 333 eurus už toną, o smulkesniems ūkininkams – jau tik 294.
„Lietuvos karvių skaičius vienam ūkiui yra vienas mažiausių visoje Europoje. Europoje vidutiniškai viename ūkyje yra 55 karvės, Lietuvoje yra apie 11 karvių. Lenkijoje yra 33, Latvijoje – 28, Estijoje – 133“, – aiškino E.Simonis.
Pasak jo, Estijoje yra 650 ūkių, kurie parduoda pusę Lietuvos pieno kiekio – 0,77 mln. tonų pieno. Lietuva, turėdama 20 tūkst. ūkių, pagamina ir parduoda 1,4 mln. tonų pieno.
Estijoje 2004 metais buvo nuspręsta nebesupirkti pieno iš tų ūkių, kurie laiko mažiau nei 25 karves.
E.Simonio manymu, panašiu keliu turėtų eiti ir Lietuva.
