Technologija dar neįvertinta
Išskirtinai drėgnas praėjusios vasaros ir šio rudens klimatas akivaizdžiai parodęs kol kas šalyje podukros vietoje laikomos neariminės žemdirbystės pranašumų. Dėl nuolat žemę merkiančio lietaus rudeninė sėja kai kurių vietovių arimuose šiemet buvusi nė neįmanoma – traktoriai klimpę laukuose, o kur pavykę pasėti, rudeninis pasėlis atsidūręs po vandeniu arba su vandens srautais nušliuožęs nuo kalvų.
Kaip atrodo ekstremaliai lietingu periodu apsėti suarti ir nearti laukai, savo akimis pamatė ir galėjo palyginti Rokiškio rajone, kalvotoje Kamajų seniūnijoje, apsilankę Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) atstovai – Rimantas Krasuckis, Žemės ūkio gamybos ir maisto perdirbimo departamento direktorius, jo pavaduotojas Saulius Jasius, Jurgita Stakėnienė, Kaimo plėtros departamento direktorė, ir direktorės pavaduotojas Mindaugas Palionis.
Po laukų apžiūros ministerijos atstovai su Rokiškio, Kėdainių ir Švenčionių rajonų ūkininkais bei Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) pirmininku Jonu Talmantu diskutavo apie neariminės žemdirbystės efektyvumą, apie poreikį šią žemės dirbimo technologiją, labai populiarią Kanadoje, JAV ir kai kuriose Europos Sąjungos šalyje, patyrinėti moksliniu požiūriu, o įsitikinus jos privalumais – galbūt sudominti ir daugiau mūsų šalies ūkininkų, paieškoti skatinimo formų norintiems užsiimti tausojamąja žemdirbyste.
„Susirinkome pasikalbėti ne apie ką kita – apie efektyvumą. Kaip padaryti, kad visi Lietuvos ūkininkai produkciją gamintų efektyviai ar bent jau uždirbtų pajamų, didesnių už sąnaudas. Neariminė žemės dirbimo technologija dabar dar neįvertinta. Jeigu įrodysite, kad taikydami senąsias technologijas būtumėte sulaukę blogesnių rezultatų negu dabar, mes, biurokratai, turėsime sugalvoti, kaip skatinti ir kitus ūkininkus eiti lengvesniu keliu, kad užaugintų didesnį derlių ir uždirbtų daugiau pinigų. Ir neitume prie to, kad valstybė turi išlaikyti kaime gyvenančiuosius ir dirbančiuosius“, – savo įžanginėje kalboje sakė R.Krasuckis.
Neilgai stebėjosi
Susitikimo dalyviai, prieš kelias dienas važiuodami pro Kamajų seniūnijos dirbamus laukus, pamatė išties apgailėtinų vaizdų. „Štai vieno ūkininko laukas, šiemet 7 kartus kultivuotas, artas. Kviečiai jame beveik nesudygę, telkšo dumblo bala“, – svečiams rodė Kalvių kaimo ūkininkas Jonas Venslovas, pats savo žemių neariantis jau kelerius metus.
Tačiau tokių vaizdų šį rudenį galima pamatyti ne tik Rokiškio krašte, bet ir kituose šalies rajonuose. „Jei nebūtume ėmęsi neariminės žemdirbystės, šį šlapią rudenį žiemkenčiais nebūtume apsėję nė vieno hektaro. Kai kuriuose laukuose kombainai buvo užklimpę“, – susirinkusiuosius patikino Švenčionių rajono, Vidutinės kaimo ūkininkas Vaclovas Gabrinovičius. Jam pritarė ir žmona – 35 metų agronomės darbo stažą turinti agronomė Jūratė Gabrinovičienė. Pasak jos, kai kurie kaimynai išties šiemet neturėsią žiemkenčių, nes sėkla kritusi tiesiog į dumblą.
Drauge su sūnumi iš viso 700 ha žemės dirbantys Gabrinovičiai nearimine žemdirbyste užsiima tik pirmus metus. Tam jie ryžosi ne iš karto – ne vienus metus ta tema diskutavo su J.Venslovu, važiavo apžiūrėti neariminę žemdirbystę senokai kultivuojančio vieno Daugpilio ūkininko laukų.
„Iš pradžių netikėjau, kad iš to kas gera gali būti. Tačiau šiemet neariminiu būdu dirbamus laukus pamatė mūsų sūnus, ketvirto kurso agronomijos studentas, ir sprendimas buvo priimtas labai greitai. Tiesa, mano vyras nerimavo. Bet dabar matom, kad tikrai galima užauginti derlių tokiu būdu. Mūsų dirvos gana lengvos, jas vartant išgarinama drėgmė, prarandamas gyvybingumas, o dabar jau randasi sliekų“, – džiaugėsi J.Gabrinovičienė.
Neariminės žemdirbystės pradžia Gabrinovičių ūkiuose buvusi tokia sėkminga, jog jau šiemet buvo surengta lauko diena. Pasak agronomės, iš 50 lauko dienoje dalyvavusių ūkininkų daugelis, kaip ji pati anksčiau, stebėjosi, „kaip čia gali taip būti“, o trys „užsikrėtė“ nearimine žemdirbyste, įsigijo tam būtinas specialias sėjamąsias ir jau rudenį tokiu būdu apsėjo savo laukus.
Neariama žemė – dosnesnė
Nuo 2005-ųjų savo žemės neariantis J.Venslovas jau seniai pats įsitikino ir ne vieną ūkininką įtikino, kad neariamoje žemėje gausiai veisiasi bei naudingą žemės plaučių funkciją atlieka sliekai. Gyvybės pilna žemė esanti derlingesnė, pasėlius reikia mažiau tręšti. „Judinti pūdymą ariant ją plūgu – tai „čirškinti“ sliekus, išleisti anglį ir žemę paversti negyva“, – įsitikinęs J. Venslovas.
Ūkininkas nori išsklaidyti ir mitą, esą neariant žemės reikia naudoti daugiau chemikalų piktžolėms naikinti. Ražienose, kuriose jau trejus metus verčiasi nearimine žemdirbyste, ūkininkas per visą sezoną sunaudoja glifosatų
1 l/ha mažiau rekomenduojamos 4 l/ha normos. „O likusį darbą padaro saulė. Kiti ūkininkai nuo ligų purškia savo laukus du kartus per sezoną, aš – tik vieną kartą. Mano pasėliuose – 25 cm pločio tarpueiliai, jais vėjas vaikšto kaip tuneliu, sunaikindamas grybines ligas“, – tvirtina žemdirbys.
Pereinamuoju nuo ariminės prie neariminės žemdirbystės laikotarpiu pagal instrukcijas pirmuosius trejus metus galimas derlingumo sumažėjimas. J.Venslovui pereinamasis laikotarpis nekirtęs per derlių, netgi atvirkščiai – derlingumas didėjęs. J.Talmantas, prieš 10 metų pirmasis Kėdainių rajone ėmęsis neariminės žemdirbystės, taip pat nepajutęs derliaus sumažėjimo. „Nors mano žemių našumo balas tik 38, stabiliai prikuliu po 4,8–5,5 t/ha rapsų. Dar kitas neariminės žemdirbystės privalumas – nesuarta ražiena sulaiko net menką sniegą, todėl rapsų pasėlis niekada neiššąla“, – tvirtina LŪS pirmininkas ir naujo savivaldos darinio – Žemės ūkio ir maisto tarybos pirmininkas.
Tinka ne visiems pasėliams
Ūkininkas iš Duokiškio (Rokiškio r.) Stasys Jasiūnas tik šiemet išbandė neariminę žemės dirbimo technologiją ir dar nėra didelis jos entuziastas. „Ne visas kultūras galėjau auginti neariminiu būdu. Tai tinka grikiams, pupoms, žirniams, žieminiams ir vasariniams kviečiams, vasariniams rapsams, žieminiams rapsams – galbūt jie nebuvo geresni už pasėtą į arimą. Aš auginu ir daugiametes žoles sėklai. Šia technologija jų nepasėsi, o ir tarpai pasėlyje per dideli“, – savo patirtimi dalijosi S.Jasiūnas.
Lauktų mokslininkų išvadų
J.Talmantas neslepia, jog pradėjus neariminę žemdirbystę jam ne vienas rodęs prie smilkinio sukiojamą pirštą, o dabar tie žmonės tvirtina, kad jis buvęs teisus, radęsi nemažai sekėjų Lietuvoje. Jei neariminis žemės dirbimo būdas, ūkininkaujantiems nenašiose žemėse, kalvotose vietovėse išgyventi esą būtų sunku, nes mažėjant produkcijos supirkimo kainoms tenka mažinti ir gamybos sąnaudas.
„Dirbdami senoviškai rinkoje neišsilaikysime. Neariminis žemės dirbimo būdas susijęs ir su aplinkosauga – sunaudojama mažiau pesticidų, likusiose ražienose paukšteliai pasislepia nuo plėšrūnų. Jeigu prisidėtų Žemės ūkio, Aplinkos ministerijos, būtų galima padaryti mokslinius tyrimus, tuomet visi pamatytų šios technologijos naudą. Pereinantiesiems nuo ariminės prie neariminės žemdirbystės reikėtų paramos pereinamuoju laikotarpiu“, – mano J.Talmantas.
Pasak R.Krasuckio, gyvenimas verčia įvertinti, kas naudinga. Labai svarbu, kad dirbant žemę būtų taupomi degalai, technika, mažinama dirvos erozija, tausojama aplinka. Vienas iš postūmių neariminei žemdirbystei paskatinti esą būtų mokslinis pagrindimas, jog tuose žemės plotuose, kur naudojama tausojamosios žemdirbystės technologija, gruntinių vandenų užterštumas nė kiek ne didesnis nei plėtojant įprastą ariminę žemdirbystę, o naikinant piktžoles naudojama ne daugiau cheminių medžiagų. „Tai svarbu mūsų tarptautiniams įsipareigojimams dėl aplinkosaugos“, – sakė R.Krasuckis.
Jei per šį hidrometeorologinį laikotarpį paaiškės, kad ir esant ekstremalioms klimato sąlygoms neariminę žemdirbystę plėtojančių ūkių darbas lieka rentabilus, nenuostolingas, tai ŽŪM specialistai, R.Krasuckio nuomone, turėtų pagalvoti, kaip paremti šitos technologijos plėtojimą Lietuvoje. Parama galėtų būti finansinė, teikiama per programas, pirmumo balus projektų atrankoje, arba sukuriant palankių mokestinių situacijų ar lengvatų, pirmaisiais metais kuriantiesiems ir pereinantiesiems prie pažangių technologijų.
Neabejoja dėl naudos aplinkai
„Sprendžiant iš mūsų ir užsienio ūkininkų patirties, reikia pripažinti, jog neariminė žemdirbystė yra ateitis, ta linkme turėsime judėti. Neseniai Taline, aukšto lygio konferencijoje dėl dirvožemio išsaugojimo, teko girdėti, kad neariminė žemdirbystė stabilizuotų tiek vėjo, tiek vandens sukeliamą dirvos eroziją. Tačiau galutinius atsakymus turėtų duoti mokslas, tada valstybė imtųsi veiksmų“, – minčiai neariminės žemdirbystės naudą pagrįsti moksliniais tyrimais pritarė S.Jasius.
Neariminės žemdirbystės technologiją pasirinkusio ūkininko startinė investicija yra didesnė: tenka įsigyti specialios labai brangios technikos, tad paskata ūkininkui, anot S.Jasiaus, galėtų būti parama per investicines programas. „Ukmergiškio Valentino Genio pavyzdys rodo, kad ir ekologiškai ūkininkaujant galima žemę dirbti neariminiu būdu. Gaukime aiškius atsakymus iš mokslo žmonių. Jeigu pamatysime, kad minimoje technologijoje yra aplinkosauginis veiksnys, turėsime įrankį kreiptis į Europos Komisiją dėl palaikomosios išmokos“, – sakė Žemės ūkio gamybos ir maisto perdirbimo departamento direktoriaus pavaduotojas.
J.Stakėnienei neariminė žemdirbystė taip pat nekelia abejonių dėl naudos aplinkosaugai. „Agroaplinkosaugos priemonės, pagal ES ir mūsų visų sampratą, turi būti numatytos ir Kaimo plėtros programoje“, – neabejoja J. Stakėnienė.
Deja, ES išmokų sistema sukonstruota taip, kad tausodamas aplinką neva būtinai turi prarasti dalį derliaus ir patirti papildomų sąnaudų. Tradicinis žemės dirbimas ariant reikalauja daugiau išlaidų už neariminį, o ir derliaus nepraranda neariant, tad tarsi ir nėra ko kompensuoti. Pasak M.Palionio, Kaimo plėtros departamentas jau kurį laiką rutulioja idėją investiciniams projektams duoti prioritetinių balų už naudingumą aplinkai: „Dėl neariminės žemdirbystės naudingumo stinga tik mokslininkų išvadų.“
