Su Oksana susitinkame, kai derlius jos darže iš esmės jau nuimtas. Kalbamės nedidelėje gamybinėje patalpoje, kur burzgia keli šaldytuvai.
„Vieną vienais metais nusipirkome, žiūrime, kad nebetelpame. Tai pernai dar vieną pirkome. Būtume tokį patį pirkę, bet per metus tūkstančiu eurų pabrango. Kosmosas, – atsidūsta. – Senesnis itališkas, o šitas lenkiškas.“
Skanaujame raugintus smidrus ir kalbamės, ar ir daržovių kainos taip išaugusios: „Kai sako, kokios tos daržovių kainos, bet jeigu nori kažką nusipirkti, viską turi įskaičiuoti. Kitaip iš ko gi pirksi.“
Vizitinė kortelė – smidrai
Oksanos „vizitinė kortelė“ yra smidrai. Net ir savo ženklui panaudojo būtent smidrą.
„Mūsų smidrai augo jau penktą sezoną. Kai pradėjome, Lietuvoje dar nelabai jų buvo, dabar tai išpopuliarėjo ir daug tų augintojų. Stengiamės smidrą užauginti be jokių pesticidų, be jokių cheminių trąšų, ką Lietuvoje dabar ne kiekvienas daro.
Tačiau smidrams reikia organikos, dėl to dar turime nedaug kailinių žvėrelių, šinšilų.