Trys pasimatymai ir vestuvės
Ukrainietė Olga ir lietuvis Vytautas susipažino prieš kiek daugiau nei 40 metų Rygoje. Dabar abu juokiasi, kad keistai tas gyvenimas kartais susiklosto, kad du žmonės iš Ukrainos ir Lietuvos turėjo susitikti Latvijoje. Olga keliavo po tuometines Pabaltijo respublikas, o Vytautas dalyvavo automobilių lenktynėse Rygoje. Abu gyveno turistiniame viešbutyje, ten ir susipažino.
„Nuėjome į bariuką vakare, mažas toks buvo, tai vyrukai prisėdo, vienas, antras, trečias prie merginų. Aš pažiūrėjau – gal ir man viena tiktų, aš paskutinis jau“, – draugystės pradžią šypsodamasis prisimena Vytautas.
Pasimatė jie Rygoje dukart ir išsiskirdami apsikeitė adresais. Rašė laiškus, tuomet kartu keliavo prie Juodosios jūros. „Trys pasimatymai ir atvažiavau į Lietuvą pareiškimų nešti“, – juokiasi Olga, prisimindama šeiminio gyvenimo pradžią.
Vilkeliai užaugino du vaikus, džiaugiasi anūkais, o į sodybą Batėgalos kaime sako įdėję visą savo širdį. „Čia nė vieno vinies nėra svetimas įkalęs, viską patys su sūnumi darėme“, – vedžiodamas po savo sodybą sako Vytautas. Dabar čia tyvuliuoja trys tvenkiniai, sustatytos pavėsinės, yra pirtelė, vyno rūsys.
Pastarasis Vilkelių sodyboje būtinas. Iš Ukrainos pietų kilusi Olga sako jau seniai svajojusi pamėginti gaminti vyną – kaip tai vaikystėje darė jos tėvai. Tačiau iki to nueita nemažai kelio.
Buvo vieni šabakštynai
„Kiek – 19 metų – esame čia? – klausiamai pažvelgia į vyrą Olga pasakodama apie sodybą. – Kai pamatėme šitą reljefą, aš iš karto pasakiau – mūsų. Nors čia buvo baisu, sodyba apleista, visi medžiai iškirsti. Tai, ką dabar matote, viskas mūsų pasodinta. Per 19 metų va kokios pušys užaugo.“
Augo lazdynai, alksniai ir kiti krūmokšniai, teko ne vienerius metus juos naikinti, o jų vietoje sodinti ąžuolus, beržus, pušis. Iš viso ūkis – 2,5 ha. „Žemės tik šitas gabaliukas ir kalnas, miškas. Sunku čia mums ką nors padaryti“, – tikina Olga, jai antrina ir Vytautas: „Kol dar sugalvojome, ką su tuo reljefu padaryti... Nes kol žolės, tinkamų medžių nebuvo, tai purvas, viskas bėga, slenka, vos lietus palyja. Net tvenkiniai per viršų bėgdavo po lietaus. Bet kai sužėlė viskas, dabar jau normaliai. Nubėgimus pasidarėme.“
Kai pamatėme šitą reljefą, aš iš karto pasakiau – mūsų.
Šeima gyveno ir tebegyvena Jonavoje. Pirkdami sodybą Vilkeliai jau kurį laiką užsiėmė salotų, petražolių, špinatų, krapų, svogūnų laiškų auginimu. Tuomet jie nuomojosi šiltnamius, žemę iš draugų. Bet su laiku ėmė mąstyti, kodėl neįsigijus kokio nors nuosavo kampo. Ir nusipirko šitą sodybą, kad galėtų ir šiltnamį pasistatyti, ir žemės plotelį lysvėmis paversti.
Vytautas atskleidžia turėjęs ir kitų tikslų: pats kilęs iš kaimo svajojo apie vietą, kur giminė galėtų susirinkti, nes pavydėjo studijų draugams, kai kviesdavosi į savo sodybas.
„Bitininkavau čia, važiuodavau pasižiūrėti, kur spiečių galėčiau pasigauti, kur inkilą įkelti. Tas vietas žinojau. Todėl pamatęs skelbimą Jonavos laikraštyje pasakiau – va mūsų sodyba bus. Nematęs net. Nuvažiavus pažiūrėti žmona iš karto pasakė, kad reikia. Nusipirkome. Čia buvo sudegęs namas, tvartukas ir šabakštynas, užleista visiškai. Tik reljefas įdomus matėsi“, – pasakojo sodybos šeimininkas.
Anot žmonos, vanduo čia tekėjo per kiemą iš bėgo ant kelio, todėl žiemą ten susidarydavo ledo kalneliai, kaimynai skundėsi, kad net pravažiuoti būdavę sunku.
„Pasižiūrėjome, kad reiktų prūduką padaryti. Iš pradžių bandėme kasti, techniką turėjome per silpną... pasisamdėme geresnę, iškasė viršutinį prūdą. Paskui žiūrime, kad vandens dar yra ir bėda, lyg žemė kažkur šlapia, nusprendėm kasti antrą. Tada žiūrim dar bėga, tai ir paskutinį dar iškasėm“, – apie darbus gražinant sodybą pasakoja Vytautas. „Kur trečias tvenkinys, krapai, petražolės, špinatai augo. Ir brūzgynai buvo baisūs, tai viską iškirtom, išlyginom ir prūdą padarėm“, – šypsosi Olga.
Kiek akmenų suvežta į sodybą, Vilkeliai nebeskaičiuoja. „Būna – dirbam kažką, nuvargom, tai važiuojam pailsėti. Kur? Akmenukų paieškoti. Penkių kilometrų spindulių visus surinkom, net iš Vilniaus veždavom, kur prie kelio būdavo ar miškelyje matydavosi. Jeigu gražesnis, ant kelio nepalikdavom“, – juokiasi abu.
Kur trečias tvenkinys, krapai, petražolės, špinatai augo. Ir brūzgynai buvo baisūs, tai viską iškirtom, išlyginom.
Vietoj krapų – vynuogynas
Dabar Vilkeliai daržovių nebeaugina – neslepia, kad atsiradus daugiau panašių ūkių, ėmus vežti prieskonines daržoves iš užsienio pasidarė sunkiau konkuruoti, todėl prieš 5-6 metus jie nusprendė šį etapą pabaigti.
Olga neslepia dar daržoves augindama galvojo imtis vyną gaminti. Vynuogynai užaugo, taip pat serbentynas, avietynas, tiesa, dabar pastarojo beveik nebelikę – jo vietoje sodybos šeimininkė ketina auginti egzotinius augalus – prieskonius ir t.t.
„Jau 2004 metais padariau pirmą vyną ir taip po truputį po truputį... Kai užaugo dideli vynuogynai, vynuogių daug, tai vyno padaugėjo. Ir serbentų, pabandžiau šermukšnių vyną, padariau ir rabarbarų, naudojam viską“, – šypsosi Olga, prisipažindama, kad sodinukus yra vežusi ir iš Ukrainos. Dabar esą Lietuvoje jau auga viskas, ką pietuose augina ukrainiečiai.
O.Vilkelienė sako, kad vyno gamybos niekur nesimokė – esą juk paprasta. Jos tėvai Ukrainoje vyną gamindavo, tiesa, pati tuomet prie proceso neprisidėjo, buvo dar maža. Dabar paslaptimis dalijasi su kitais smulkiaisiais vyndariais. Dabar ir seserys tuo užsiima. „Kai vynuogių daug, privalai daryti. Ten avietės, serbentai taip neauga, kaip pas mus, bet vynuogės auga. Nesuvalgysi visų, tai paverčia vynu. Ir aš pradėjau tą vyną daryti. Patirtis didėja kasmet“, – pasakoja Olga.
Jau 2004 metais padariau pirmą vyną ir taip po truputį po truputį...
2013 metais 13-ai vynų ji gavo tautinio paveldo sertifikatą. Pardavinėti savo produkto Olga neketina. Fabriko statyti ji neketina, juokiasi, todėl užtenka ir tautinio paveldo sertifikato – kad pasigirti galėtų, be to, tokiu būdu ji gavo teisę savu vynu savo sodybos teritorijoje vaišinti.
Degustacija ir patirtis
Vaišintis čia galima atvykus į degustacijas. Dabar jas O.Vilkelienė rengia kiekvieną trečiadienį, 18 val., nebent susidaro didesnę grupė, tuomet sako galinti priimti bet kada. O kalbos tuomet sukasi ne tik apie vyną ir vyndarystę, Vilkeliai mielai dalijasi ir vynuogyno auginimo paslaptimis, pasakoja, kokias veisles augina, kada ir kaip jas apkarpyti, didelio susidomėjimo sulaukia ir šiltnamyje auginamos uogos.
Vytautas vedžioja po vynuogynus ir pasakoja, kad vienos uogos tinkamos vynui, kitos, desertinės, valgyti skanesnės. Šiemet derlius gausus, tik vapsvos ir širšės puola.
Paburnoja jis ir ant valdžios. Esą draudimų, ribojimų sugalvojama, o ir istorija, kai iš žurnalų karpytos vyno reklamos, dar nepasimiršo, „atėjo vyno žurnalas, o jis retušuotas“. „Šitie momentai įeis į istoriją“, – šypsosi Olga.
Čia ne verslas, ne biznis, čia hobis tiktai.
Vynuogyno šeimininkai sako matantys, kad klimatas keičiasi – vynuogynų Lietuvoje daugėja, jie plečiasi, ne vienas jau augina hektarus. O Lenkijoje esą jau yra ir dešimtis hektarų užimančių vynuogynų, šių uogų užauga vis daugiau ir Latvijoje bei Estijoje.
„Čia ne verslas, ne biznis, čia hobis tiktai“, – tikina šypsodamasis Vytautas.
