1 mitas: pasaulis pritrūks maisto
Teiginys, kad pasaulis pritrūks maisto, yra plačiai paplitęs, tačiau jis nėra pagrįstas faktais. Remiantis Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) duomenimis, pasaulyje pakanka maisto, kad pamaitintume visus 8 milijardus žmonių.
Problema yra ne maisto trūkumas, o netolygus jo paskirstymas, kartais per ilgos tiekimo grandinės, dar labiau pailgėjančios dėl gamtos kataklizmų, karų. Tačiau vis labiau modernizuojamas žemės ūkis ne tik pasirengęs įveikti šiuos iššūkius, bet ir ilgalaikėje perspektyvoje užtikrinti, kad maisto produktų gamyba augtų sparčiau nei pasaulio gyventojų skaičius.
Problema yra ne maisto trūkumas, o netolygus jo paskirstymas.
2 mitas: žemės ūkis turi / neturi įtakos klimato kaitai
Nors žemės ūkis dažnai vaizduojamas kaip klimato kaitos auka, iš tiesų jis kartu yra vienas iš šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) šaltinių. Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) duomenimis, žemės ūkis yra atsakingas už maždaug dešimtadalį viso pasaulio ŠESD emisijos. Pagrindinės žemės ūkio emisijos kyla iš gyvulininkystės, ryžių auginimo, dirvožemio tręšimo ir miškų kirtimo.
Nors žemės ūkis prisideda prie klimato kaitos, yra ne vienas būdas, kaip sumažinti tokį poveikį. Pavyzdžiui, galima naudoti alternatyvius ryžių auginimo metodus, kurie neišskiria metano. Galima naudoti mažiau azoto trąšų ir rinktis efektyvesnes tręšimo technologijas. Be to, galima atsodinti miškus, kurie sugeria anglies dioksidą iš atmosferos.
Svarbu yra tai, kad žemės ūkis gali padėti stabdyti klimato kaitą. Pavyzdžiui, ūkininkai gali naudoti agroekologijos principus, kurie padeda pagerinti dirvožemio sveikatą ir padidinti anglies kaupimąsi dirvožemyje. Visa tai ir daroma labiau išsivysčiusiose šalyse, todėl, pavyzdžiui, Europos Sąjungos žemės ūkio poveikis klimatui yra žymiai mažesnis nei besivystančiose šalyse.
Žemės ūkis gali padėti stabdyti klimato kaitą.
3 mitas: per didelis trąšų naudojimas yra pasaulinė problema
Nors per didelis trąšų naudojimas gali sukelti problemų tam tikrose vietovėse, teiginys, kad tai yra pasaulinė problema, yra pernelyg supaprastintas. Trąšų naudojimo poveikis skiriasi priklausomai nuo regiono, klimatinių sąlygų, dirvožemio tipo, auginamų augalų rūšių ir ūkininkavimo praktikos. Taigi galima teigti, kad per didelis trąšų naudojimas yra lokali, o ne globali problema, labiau būdinga Kinijai, Pietryčių Azijos, Artimųjų Rytų šalims.
Per didelis trąšų naudojimas yra lokali, o ne globali problema.
4 mitas: siekiant rezultato, negalima mažinti trąšų naudojimo
Nors šis mitas yra glaudžiai susijęs su trečiuoju, atsakymas į jį yra vienareikšmiškas: ne netiesa, moksliniai tyrimai įrodo, kad trąšų naudojimą galima žymiai sumažinti be derlingumo praradimo. Naudojant tiksliąsias žemdirbystės technologijas, integruotą kenkėjų kontrolę ir augalų rotaciją, galima pasiekti aukštą derlingumą ir kartu apsaugoti aplinką.
5 mitas: dirvos degraduoja, ir tai yra negrįžtami procesai
Ne, netiesa ir tai. Dirvų degradaciją galima ne tik kad sustabdyti, bet ir atkurti buvusias jų savybes. Taikant dirvožemio tausojimo praktikas, tokias kaip agroekologija, minimalus dirvos arimas ir kompostavimas, galima atkurti dirvožemio derlingumą ir pagerinti jo struktūrą. Ją pagerinti galima taikant ir modernius biostimuliatorius, tokius kaip mikroorganizmai ar jūros dumblių ekstraktai.
