Ką daryti, kad ūkis, ypač mažesnis, gautų geresnę pieno supirkimo kainą? Kokį kelią reikia nueiti ir ką daryti,15min pasakojo pienininkų asociacijos „Pieno centras“ direktorius Egidijus Simonis.
Jis priminė, kad Lietuvoje pieno supirkimo kaina stambiems ūkiams atitinka europinius standartus: 2017 metais ūkininkams buvo mokama 102 proc. vidurkio kainos, 2018-aisiais – 98 proc. Tačiau panašūs skaičiai negalioja kalbant apie smulkiuosius – jų statistika gerokai liūdnesnė, o žemi žaliavos supirkimo įkainiai smukdo ir bendrą šalies statistiką.
„Smulkūs ūkiai labai sumažina bendrą šalies kainos vidurkį, tačiau daugeliui jų trūksta kokybės. Be to, apie 30 proc. viso šalyje parduodamo pieno superka tarpininkai, daugiausia jie pieną perka iš smulkių ūkių ir perparduoda perdirbimo įmonėms, kurios tarpininkams moka sumą, artimą Europos Sąjungos pieno kainos vidurkiui. Kitaip tariant, tarpininkai moka gana nedaug, taip didindami savo pelną. Kita vertus, maždaug 65 proc. viso superkamo pieno parduoda būtent stambieji ūkiai, todėl bendrai pieno perdirbėjai virš 90 proc. pieno perka artima ES vidurkiui kaina“, – paaiškino E.Simonis.
Pasak jo, pieno supirkimo kaina pirmiausia priklauso nuo pieno kokybės, o kokybę lemia keli pagrindiniai veiksniai. Vienas svarbiausių – reikalingos įrangos turėjimas. Norint, kad pieno kokybė būtų geresnė, rekomenduojama naudoti modernią melžimo ir šaldymo techniką – tuomet darosi ne tik paprasčiau ilgesnį laiko tarpą išsaugoti gerąsias pieno savybes, bet ir užtenka samdyti mažesnę darbo jėgą.
„Labai svarbu pamelžtą pieną daugiausia per dvi valandas atšaldyti iki 6–8 laipsnių, o vasarą, kai oras šiltas, kuo greičiau atvėsinti iki 4–6 laipsnių. Pienas, vežant jį į perdirbimo įmonę, negali sušilti, todėl jam gabenti taikomos specialios transporto priemonės – kitaip pieno kokybės rodikliai neišsilaikytų“, – kalbėjo E.Simonis.
Pasak pašnekovo, deja, mažesni, iki 10 karvių turintys ūkiai, priešingai nei stambūs, nei melžimo įrangos, nei šaldytuvų neturi. O tokie ūkiai Lietuvoje sudaro 74 proc. visų ūkių. Kita vertus, jie parduoda tik apie 11 proc. pieno.
„Smulkiems ūkiams mokama žemesnė kaina, nes reikia daug išlaidų, kad iš jų būtų surinktas pienas, daug kainuoja ir pieno supirkimo punktų išlaikymas, darbuotojų atlyginimai, elektra, reikia labai daug mėginių laboratoriniams tyrimams“, – sakė jis.
Mokamos kainos dydžiui svarbūs sudėties ir kokybės rodikliai – baltymų ir riebalų santykis piene bei somatinės ląstelės ir bakterinis užterštumas.
Labai svarbu ir tinkamai pasirinkti auginamų karvių veislę. Šiandien šalyje ypač dominuoja Lietuvos juodmargės, taip pat – Lietuvos žalosios, kiek rečiau daugiau pieno duodančios holšteinų veislės karvės.
Pieno kokybinius ir sudėties parametrus galima pakelti ir pasirūpinus tinkamais pašarais, subalansuoti pašarų racioną. Šeriant karves kokybišku pašaru, sąnaudos esą būtų maždaug 15–20 proc. didesnės, tačiau primilžis išaugtų net iki 40 proc.
„Jei karvė pieninės veislės, šeriant ją kokybiškais pašarais didės ir pieno kokybės bei sudėties rodikliai, ir jo kiekis, o tuomet pavyks gauti ir geresnę pieno supirkimo kainą. Lietuvoje vienos karvės produktyvumas yra maždaug 5,8 tūkst. kilogramų per metus, bendras Europos – 8 tūkst. kilogramų per metus, nors yra ūkių, kuriuose iš karvės per metus primelžiama ir 16 tūkst. kilogramų“, – sakė E.Simonis.
Dar vienas patarimas tiems šeimos ūkiams, kurie primelžia 200–300 litrų per dieną ir priduoda pieną supirkimo punktuose: jiems vertėtų apsvarstyti galimybę tai daryti tiesiogiai, be tarpininkų ir taip uždirbti daugiau. Tačiau norint tai daryti, reikia turėti šaldymo įrangą. Modernizuojant ūkį, didinant efektyvumą, lygiagrečiai auga kiekis, kokybė ir pieno supirkimo kaina.
„Visame pasaulyje tai yra verslas, visi nori, kad primilžis būtų didesnis, kad piene būtų kuo daugiau riebalų ir baltymų – tada ir kaina už pieną yra aukštesnė. Todėl ūkininkai, kurie nori už pieną gauti gerą kainą, turėtų suprasti, kad į tai reikia ir žiūrėti kaip į verslą – atitinkamai gerinti karvių šėrimą, kokybiškai prižiūrėti ir tinkamai pasirinkti pačią veislę, kad rodikliai būtų kuo geresni“, – kalbėjo E.Simonis.
Kalbėdamas apie pašarus, pašnekovas užsiminė, kad kitų šalių ūkininkai gali tik pavydėti vasaros sezono Lietuvoje – ganiavos laikotarpiu šalyje netrūksta žolės, todėl tokių karvių duodamas pienas turi geresnių savybių, aišku, norint turėti geresnius riebalų ir baltymų rodiklius, reikia papildomai į karvių šėrimo racioną įtraukti kombinuotų pašarų. „Daug kas kalba, kad Lietuva – labai žalias kraštas, todėl pienas čia – labai geros kokybės. Ir iš tiesų – Lietuvoje jis daug geresnis nei kitose Europos Sąjungos šalyse, lietuviškame piene yra geresnis sočiųjų ir nesočiųjų rūgščių santykis“, – kalbėjo E.Simonis.
Kita vertus, orus ne visuomet pavyksta suplanuoti, 2018 metų vasarą pieno gamintojai iki šiol atsimena kaip vieną sunkiausių – dėl nuolatinės sausros, mažo kritulių kiekio labai sumažėjo riebalų ir baltymų kiekis piene ir pieno perskaičiavimo koeficientas buvo neįprastai žemas.
„Skirtumas tarp bazinių ir natūralaus pieno rodiklių Lietuvoje vidutiniškai siekia 1,3, todėl, kuo aukštesni riebalų ir baltymų rodikliai, tuo didesnis perskaičiavimo koeficientas ir aukštesnė kaina už superkamą pieną.“ – pasakojo E.Simonis.
