Kaip šis bankas veikia ir kaip jis išsilaiko?
Nors žemės ūkio augalai slopina piktžolių dauginimąsi, tačiau pasėliuose jos kasmet subrandina ir išbarsto daugybę sėklų. Lietuvos žemės ūkio universiteto bandymų stotyje nustatyta, kad keturlaukėje javų sėjomainoje, taikant įprastinę agrotechniką, bet nenaudojant herbicidų, vidutiniškai viename kvadratiniame metre subręsta ir ant dirvos išbyra beveik 15 tūkst. piktžolių sėklų!
Visus pasėlius purškiant herbicidais, piktžolių sėklų subręsta kur kas mažiau – 3160 vnt./m². Be to, piktžolių sėklas atneša vėjas, vandens srovės, gyvuliai, paukščiai. Jos patenka į dirvą su mėšlu. Dirbant žemę, piktžolių sėklos įterpiamos į gilesnius dirvožemio sluoksnius ir taip „paslepiamos“ nuo nepalankių aplinkos sąlygų.
Kadangi didelė dalis sėklų yra ramybės būklės, dirvoje gali būti kelių ar net keliolikos metų tarpsnyje susikaupusios gyvybingos sėklos. Taigi pagrindinis pasėlių piktžolėtumo šaltinis – piktžolių sėklomis užteršta dirva.
Piktžolių sėklų kiekis dirvoje yra dinamiškas, nes kasmet pasipildo, o kartu – ir kasmet nyksta. Dėl tokio sėklų judėjimo, primenančio bankines operacijas, dirvoje esančios piktžolių sėklos vadinamos „sėklų banku“.
Piktžolių sėklų nykimo priežastys yra įvairios: tam tikra dalis sėklų, esant palankioms sąlygoms, sudygsta; giliau esančios sėklos dygsta, bet nepasiekia dirvos paviršiaus ir žūsta; piktžolių sėklomis minta kai kurie dirvos gyvūnai, pavyzdžiui, sliekai, vabalai ir jų lervos; piktžolių sėklos natūraliai sensta ir pūva (jas naikina mikroorganizmai).
Tačiau dirva savaime nuo piktžolių sėklų visai neapsivalo, nes jos pasižymi ilgalaikiu gyvybingumu ir ramybės būklės gali išsilaikyti daug metų, ypač jei dirva nedirbama.
Piktžolių įvairovė ir dygimo dinamika
Skirtingų piktžolių rūšių dygimo dinamika vegetacijos laikotarpyje skiriasi. Vienos rūšys intensyviau dygsta pavasarį, kitų dygimas tęsiasi ilgiau ir gausėja vasaros pabaigoje. Gegužės mėnesį masiškai dygsta baltoji balanda, dirvinė aklė, trumpamakštis rūgtis, vijoklinis pelėvirkštis, bekvapis šunramunis, dirvinė čiužutė. Šilumai reiklesnė paprastoji rietmenė gausiai dygsta kiek vėliau – gegužės trečioje ir birželio pirmoje dekadose.
Per visą vegetacijos laikotarpį išsitęsia daržinės žliūgės, smulkiažiedės galinsogos, paprastosios rugiagėlės, trikertės žvaginės, smalkinio tvertiko dygimas. Žinodami šiuos dėsningumus, ūkininkai gali optimizuoti piktžolių kontrolės priemones.
Žieminių javų ir rapsų pasėliuose dažniausiai auga tokios piktžolių rūšys, kurios sudygsta rudenį, peržiemojusios tęsia vegetaciją ir iki derliaus nuėmimo subrandina sėklas. Tai bekvapis šunramunis, dirvinė smilguolė, dirvinė čiužutė, dirvinė našlaitė, kibusis lipikas, rugiagėlė, trikertė žvaginė, raudonžiedė notrelė ir kitos.
Vasarinių javų ir rapsų pasėliuose dažniausiai paplitusios anksti pavasarį dygstančios piktžolės: baltoji balanda, garstukas, svėrė, dirvinė aklė, trumpamakštis rūgtis, vijoklinis pelėvirkštis, tuščioji aviža ir kt. Šiuose pasėliuose kiek vėliau išauga iš šaknų atželiančios daugiametės piktžolės – dirvinės usnys ir dirvinės pienės.
Plačiuose daržovių ir kaupiamųjų tarpueiliuose yra daug erdvės ir šviesos, todėl čia gausiai dygsta vasarojui būdingos rūšys. Greta jų labai paplitusios: daržinė žliūgė, paprastoji žilė, vėliau dygstančios rūšys – smulkiažiedė ir blakstienotoji galinsogos, šiurkštusis burnotis, paprastoji rietmenė, rusvoji ir žalioji šerytės, juodoji kiauliauogė, triskiautis lakišius.
Linų pasėliuose gali pasitaikyti tik linams būdingų piktžolių rūšių, pavyzdžiui, dirvinė svidrė, kuri daugiausiai plinta su linų sėkla. Dirvinės svidrės sėklos savo dydžiu ir forma labai panašios į sėmenis, dėl to sunkiai iš jų išvalomos.
Ariamoje žemėje dažniausiai sėjami dobilų-motiejukų mišiniai, kurie naudojami dvejus metus. Įskaitant įsėlio auginimo metus, čia žemė nedirbama tris sezonus. Dėl to daugiametėse žolėse labai geros sąlygos augti ir vystytis daugiametėms piktžolėms.
Jei pirmais naudojimo metais daugiametėse žolėse dar gausu trumpaamžių piktžolių, tai vėliau jų labai sumažėja ir įsigalėdamos auga daugiametės rūšys: paprastoji kiaulpienė, plačialapis ir siauralapis gysločiai, aitrusis ir šliaužiantysis vėdrynai, paprastasis varputis, rauktalapė rūgštynė ir kitos.
Kai kurios piktžolių rūšys sutinkamos beveik visuose pasėliuose. Tai baltoji balanda, bekvapis šunramunis, paprastasis varputis. Žieminių javų ar žieminių rapsų pasėliuose galima rasti pavasarį sudygusių vasarinių piktžolių, o vasariniuose javuose ir rapsuose pasitaiko pavasarį sudygusių žiemojančių piktžolių.
Tai permanentinė kova
Deja, bet kova su piktžolėmis nėra vien sezoninis mūšis, tai yra nuolatinis karas. Žinios apie piktžolių biologiją – apie jų sėklų produktyvumą, vegetatyvinį plitimą, sėklų ramybės būklę ir ilgą išlikimą dirvoje – leidžia suvokti, kad nė vienais metais negali būti atokvėpio reguliuojant pasėlių piktžolėtumą.
Vieną sezoną apleistas laukas užteršiamas piktžolių sėklomis ir vegetatyviniais pradais keleriems metams. Dėl to žemdirbiai turi nuolat skirti dėmesį piktžolių kontrolei.
Detaliau susipažinę su piktžolėmis, kitame straipsnyje aptarsime jų kontrolės priemones ir strategijas, kurios padės ūkininkams efektyviai valdyti šią problemą ir užtikrinti optimalų pasėlių produktyvumą.
