Plėstis nebėra kaip
Per vadinamąsias atostogas Valuntoniai prisigalvoja įvairių darbų – pavyzdžiui, mielai gamina naminį vyną. Smulkūs rūpesčiai 8 kiaulėmis ir 15 vištų šiame augalininkystės ūkyje darbais nelaikomi. Galvas šiek tiek spaudžia artėjančio pavasario planai: kokias kultūras auginti, kad iš turimų hektarų gautum kuo daugiau naudos.
Joniškio rajone, kaip ir daugelyje kitų šalies rajonų, plėsti turimos žemės plotus jau nebėra kaip – bemaž viskas jau išsidalinta. Vadinasi, lieka vienintelė išeitis – kuo intensyviau naudoti ir kuo geresnį efektą gauti iš to, ką jau turi. Tos pačios nuomonės ir agronomiją studijuojantis ūkininkų sūnus Tomas Valuntonis. 21 metų vaikinas šiuo metu – Aleksandro Stulginskio universiteto trečiakursis, čia studijuoja ir jo brolis Gytis, kuris yra pirmakursis.
Audrius ir Daiva Valuntoniai dirba 102 hektarus nuosavos žemės, kartu su nuomojama žeme – apie 170 ha. Sūnus Tomas dirba 49 hektarus žemė – iš jų 22 ha nuosava, kurią jam atidalijo tėvai, dar 27 ha vaikinas nuomojasi.
„Davėme savo žemės, nes daugiau nėra iš kur paimti. Mūsų krašte – žemės deficitas. Ir žemės derlingos, ir bendrovės stiprios, ir ūkininkai. Naujam ūkininkui kurtis – nėra šansų. Maži gabaliukai po hektarą ar du kainuoja po 6 tūkst. eurų, jeigu didesnis – ir 8 tūkst. Už tokią kainą neatsipirks ir per dešimtmetį. Su turima technika galėtume ir 350 ha apdirbti, panaudojus sėjomainą. Kai jauni buvome, aplinkui žemės buvo sočiai, galėjom daugiau nuomotis, tačiau niekas nepatarė, o ir pinigų nelabai buvo. O dabar galėtume nusipirkti, o jau nėra ką“, – aiškina A. Valuntonis.
Valuntoniai augina kviečius, rapsus, pupas, miežius, šiais metais planuoja kartu su žirniais pasisėti kmynų. Tai – dvejų metų planas, nes kmynai – dvimetis augalas, kuris dera tik antraisiais metais.
Ūkininku norėjo būti nuo mažens
Prieš išeidamas ūkininkauti savarankiškai Audrius bendrovėje dirbo traktorininku. „Pagal specialybę esu inžinierius mechanikas. Visada svajojau turėti savo traktorių. Kai Daivos tėvai atsiėmė žemes, nusprendėme – išėjome iš bendrovės“, – pasakoja A. Valuntonis.
1996 metais jiedu su žmona pradėjo, turėdami vos 30 hektarų. Pirmąjį traktorių įsigijo paėmę paskolą su didelėmis – net 16 proc. – palūkanomis.
„Jei pradedi nuo nulio, pirmi metai, aišku, – sunkūs, nebent turi tvirtą pagrindą – turtingus tėvus ar pats esi turtingas. Kai mes pradėjome, ne vienas gąsdino, kad su tiek žemės neišgyvensime“, – prisiminė Audrius. Ilgainiui Valuntoniai įsigijo daugiau žemės, technikos, sustiprėjo. Nuolatiniame darbų ritme augo sūnūs Tomas ir Gytis.
„Tomas dar būdamas 5 metų sugalvojo, kad bus ūkininkas. Eidavo visur su tėčiu, matydavo, kaip jis augalų šaknis apžiūrinėja, tai ir vaikas iš paskos – bėga į lauką, išsirauna ką nors ir žiūri. Nuo 16 metų įsigijo traktorininko teises“, – pasakoja D. Valuntonienė.
Didžiausi Tomo darbai ūkyje vyksta vasarą, ypač po birželio mėnesio sesijos. „Kai prasideda kūlimas, vežu grūdus, skutu ražienas, kartais prisidedu ir prie sėjos darbų“, – pasakoja T. Valuntonis.
Labiausiai jam patinka vežti grūdus. Maršrutas nusistovėjęs – į žemės ūkio kooperatyvo „Joniškio aruodas“ sandėlius ir atgal. Jei prie sandėlio susidaro eilė, Tomui yra ką veikti, nes ten sutinka senų pažįstamų.
Vairuoti kombainą – malonu
Per darbymetį šeimos darbo jėgą papildo du samdomi darbuotojai. Ūkis turi visą reikalingą techniką, įsigytų nebent trečią traktorių, nes pernai nuomojosi papildomai.
„Šiais laikais darbymetis nepalyginamai lengvesnis nei prieš dvi dešimtis metų. Man pačiam patinka arti, kulti. Ne visose lengvosiose taip patogu sėdėti kaip kombaine. Garso izoliacija puiki, kondicionierius veikia, viskas vienu pirštu valdoma“, – džiaugiasi Audrius.
„Kai vasarą atvežu pietus, ir aš šalia atsisėdu pasivažinėti. Muzika groja, vienas malonumas, nepalyginti su senuoju kombainu. Kai turėjome dėvėtą, tai parvažiuodavo darbininkas iš laukų visas juodas“, – prisimena Daiva.
Naktimis, pasak Audriaus, dirbti nebėra būtina. Su turima technika jie spėja laiku atlikti darbus. Tiesa, kokie bus šio darbo rezultatai, labai priklauso nuo oro sąlygų.
„Blogiausi buvo 2010 ar 2011-ieji: vienais metais iššalo rapsai, o kitais metais – ir rapsai, ir kviečiai. Reikėjo iš naujo sėti. Pernai prognozavome, kad gausime iš hektaro 9 tonas kviečių drąsiai, gal dar daugiau, o lietus užėjo – daug išgulė, beliko tik 7 tonos“, – aiškina A. Valuntonis. Blogos oro sąlygos jį pamokė ir apie tai, kad padėtį gali išgelbėti geresnės, išgulimui atsparios veislės.
Išgyventi užtektų ir 100 hektarų
Šalia modernaus augalininkystės ūkio bruožų Valuntonių ūkis yra išlaikęs ir senųjų elementų: savo stalui augina kiaules, vištas, daržoves, turi šiltnamį, laiko bičių. Tiesa, karvės atsisakė prieš ketverius metus.
Aplinkos grožis, kuris atsiskleidžia vasarą – pačios Daivos rankų triūso vaisius. Ji aprūpina šeimą savo užaugintomis ir konservuotomis daržovėmis žiemą.
„Atostogas susiplanuojame rudenį po darbų arba vasarą prieš svarbiausius darbus. Daug keliaujame po Lietuvą. Pernai aplankėme Ventės ragą, Nidą, anksčiau iki Ignalinos, Molėtų ežerų buvome nuvažiavę. Rugsėjį visa šeima ketiname keliauti į Kretą. Kartu keliaujame ir su kooperatyvo nariais. Pernai sausį lankėmės Ukrainoje, lapkritį buvome Gruzijoje“, – pasakoja Daiva.
„Jeigu turi savo techniką, tai vienai šeimai pragyventi 100 hektarų užtenka. Esame šnekėję, kad to, ką turime, užtektų ir mums, ir vaikams – jau galėtume išgyventi. Aišku, milijonų nesusikrausi, bet tikrai galima normaliai laikytis“, – svarsto Audrius.
