Šią tiesą savo pavyzdžiu puikiai įrodo Šakių rajone, Kerų kaime, ūkininkaujantys Ženė ir Arvydas Rudzevičiai, dirbantys vos dešimtį hektarų žemės, tačiau sugebantys gaminti tokios kokybės produkciją, kad jos paklausa pranoksta pasiūlą.
Sovietmečiu vystė visus valdžios leistus „agroverslus“
Ženės ir Arvydo Rudzevičių ūkį šiandien būtų galima įvardyti moderniu multiplikacinio ūkio terminu, nors iš tiesų tai veikiau natūralus, įvairus, tradicinis lietuviškas ūkis, kuriame laikoma 15 Romanovo veislės ėriavedžių su prieaugliu, melžiama karvė, dvi pieninės Zaneno veislės ožkos, 200–300 vištų dedeklių, kelios dešimtys mėsinių vištų, apie šimtas mėsinio tipo muskusinių ančių, kelios kiaulės, taip pat auginamos daržovės. Tad didesnį ar mažesnį pelną, pačių šeimininkų žodžiais, jie gauna iš visų šių „sektorių“, tačiau vizitine savo ūkio kortele Rudzevičiai laiko avių veislininkystę.
Vizitine savo ūkio kortele Rudzevičiai laiko avių veislininkystę.
„Susidaro įspūdis, kad žemdirbystė ir avių auginimas pastaruoju metu ima vis labiau populiarėti tarp į atsargą išėjusių pareigūnų, nes vis daugiau veislinių avyčių parduodame būtent jiems, atvykstantiems iš įvairių šalies regionų“, – su šypsena pasakoja Ž. Rudzevičienė, pridurdama, kad gal į šį reiškinį ir nebūtų atkreipusi dėmesio, jei ne analogiška jų pačių šeimos situacija. Mat Arvydas daugelį metų Šakių r. policijoje ėjo Kriminalinio poskyrio viršininko pareigas, pati Ženė dirbo dispečere priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje. Į vienkiemį šeima persikėlė prieš 18 metų, vyrui išėjus į atsargą.
„Iš tiesų žemę, gyvulius myliu visą gyvenimą. Ir pirmasis bendras mūsų šeimos pirkinys buvo... paršelis, kurį įkurdinome malkų sandėliuke. Gyvendami Šakiuose ir dirbdami valdiškuose darbuose sovietmečiu visada laikėme karvę, buvome sudarę sutartį su vietos kolūkiu, kuriam parduodavome pieną. Todėl kolūkis leisdavo patiems nusišienauti ganyklą. Pamenu, sykį aukšti svečiai pavakare atvažiuoja, Kriminalinio poskyrio viršininko ieško, o šis su dalgiu ant peties pareina“, – juokiasi Ženė, vardydama visus įmanomus tuomet valdžios leistus legalius verslus, kurių darbštūs žmonės nesibaidė. Rudzevičiai augino ir gėles, ir nutrijas, ir agurkus, nes į gyvenimą reikėjo išleisti tris vaikus.
Prioritetas – natūralumas
„Galima sakyti, kad agurkų auginimas ir tapo pagrindiniu „varikliu“, paskatinusiu persikelti į kaimą. Mat iki tol daug metų 8–10 arų ploto šiltnamius statydavome pas kaime gyvenančius bičiulius. Nuo agurkų auginimo savo ūkišką veiklą pradėjome ir Keruose. Bet tai žvėriškai sunkus darbas, kurio, bėgant metams ir vis labiau šlubuojant sveikatai, teko atsisakyti“, – pasakoja A.Rudzevičius.
Avys Rudzevičių ūkyje atsirado prieš aštuonerius metus – ūkininkai 10 ėriavedžių tuomet įsigijo pasinaudoję valstybės teikta parama.
Tačiau rankų sudėję sutuoktiniai nesėdėjo, o ėmėsi gyvulininkystės, kuri, jų žodžiais, yra daug lengvesnė sritis. „Dabar sunkiausias mano darbas – surankioti ir suskaičiuoti vištų sudėtus kiaušinius, nes avininkystė, palyginti su tuo, ką esame dirbę, sakyčiau, – tik tinginių užsiėmimas“, – juokauja Arvydas.
Avys Rudzevičių ūkyje atsirado prieš aštuonerius metus – ūkininkai 10 ėriavedžių tuomet įsigijo pasinaudoję valstybės teikta parama. Šakių krašte ir šiandien tai yra vienintelė registruota Romanovo veislės banda.
„Šios veislės avys anksčiau buvo auginamos dėl vilnos, tačiau ir jų mėsa yra ypatinga – ji neturi specifinio kvapo, joje beveik nėra lajaus. Pagrindiniai mūsų avienos mėgėjai – medikai, atvykstantys jos nusipirkti iš Kauno ir Šakių, mokantys 5,5 Eur už kilogramą. Pašalinių avienos, antienos, kiaušinių, varškės, sūrio, daržovių pirkėjų praktiškai ir neturime – visi jie yra draugai arba draugų draugai. Tiesą sakant, nors pati esu didelė avienos mėgėja, šiemet pačiai jos tenka pirkti, nes visą išpardaviau. Mat klientai pageidavo būtent mūsiškės, o žmonių nuvilti negaliu“, – dėsto Ž.Rudzevičienė.
Pašnekovai pasakoja, kad jokiais kombinuotaisiais pašarais ar augimą stimuliuojančiais pašarų priedais savo augintinių jie nešeria, o tai, tikėtina, ir lemia tokias produktų skonines savybes, kad pirkėjai juos perka kainų neklausdami. Vienintelis iš namų į netoliese įsikūrusio Lekėčių miestelio turgų iškeliaujantis produktas yra grietinė, tačiau, sako, ir prie jos jau nuo ankstyvo ryto išsirikiuoja eilutė. Litras tokios grietinės kainuoja 3 Eur. Ženė skaičiuoja, kad ją gaminti apsimoka labiausiai, tačiau žmonės prašo ir jos gamintų sūrių, varškės. „Žinau, kad kitos šeimininkės, pardavimui gamindamos saldaus pieno sūrį, paprasčiausiai įpila acto. O aš pilu tik rūgusį pieną, nes manau, kad toks produktas ne tik skanesnis, bet ir sveikesnis. Tiesą sakant, mažiausiai apsimoka mušti sviestą, bet žmonės prašo ir aš mušu“, – juokiasi ūkininkė.
Ūkininkai jokiais kombinuotaisiais pašarais ar augimą stimuliuojančiais pašarų priedais savo augintinių jie nešeria, o tai, tikėtina, ir lemia tokias produktų skonines savybes, kad pirkėjai juos perka kainų neklausdami.
Kiaušinius nuolatiniams pirkėjams Rudzevičiai parduoda po 1,5 Eur/10 vnt. Ir sako, kad nuolatinių pirkėjų taip pat netrūksta. „Neseniai teko gulėti ligoninėje. Nenorėjau pasirodyti išranki ir kartu su kitomis palatos moterimis valgiau „miestiškus“ kiaušinius. Reikia pripažinti, skonis, o dar labiau kvapas tikrai skiriasi“, – pastebi Ž.Rudzevičienė.
Romanovo veislės pasirinkimas nenuvylė
Kalbėdamas apie Romanovo veislės avių auginimo specifiką A.Rudzevičius teigia, jog šios veislės pasirinkimas jo nenuvylė. „Tiesa, šių avių skerdenos išeiga santykinai maža. Tačiau avyčių iki šiol ir nepjaudavome – visas, pirmą kartą sukergtas, sėkmingai išparduodame auginti į kitus ūkius. Tačiau šiemet šie pardavimai ėmė strigti, mat avininkystė tiek išpopuliarėjo, kad atsiranda vis daugiau gyvo prieauglio pardavėjų. Todėl mąstome apie mėsos gamybos apimčių didinimą, avių mišrinimą ir heterozės efekto taikymą. Tam šią vasarą įsigijome veislinį prancūziškos mėsinių berišon diušer veislės aviną. Galbūt ateityje mėsą pardavinėsime ir per Avių augintojų asociacijos, kurios nariai esame, kooperatyvą „Avininkas“. Laikas ir sveikata tai parodys“, – ateities planais dalijasi A.Rudzevičius, pasakodamas, kad šiuo metu ūkyje paprastai skerdžiami 7–8 mėn. amžiaus avinukai, kurių skerdenos svoris siekia 14–17 kg. (Mėsinės krypties ėrienos skerdena gali sverti iki 25 kg.) Tačiau ūkininkas sako, kad išlošia prieauglio kiekiu.
„Romanovo veislės avys nelepios, jos veda 3–4 ėriukus ir ėriuojasi lengvai. O mėsinė avis veda vieną ėriuką ir, jei šis žūva, ėriavedę „tuščiai“ šerti tenka visus metus“, – pastebi Arvydas. Anot jo, ir pirkėjams mažesnio svorio skerdena yra priimtinesnė – jos nereikia perskirti į dvi dalis, ji lengvai telpa į virtuvės šaldytuvo šaldiklį. „Auginant didesnį „galvų“ skaičių, pašarų, be abejo, sunaudojama daugiau. Skrupulingai to ir neskaičiuoju, bet manau, kad vis tiek išlošiu“, – įsitikinęs kalba A.Rudzevičius, prisimindamas, kad praėjusią vasarą ėriukus per karščius gelbėjo ir karvės pienas, kuris priešingu atveju būtų „sugulęs“ į sūrmaišius ar stiklainius. „Tokiame mišriame kaip mūsų ūkyje būtų sunku suskaičiuoti, kas ką „dotuoja“, tačiau svarbiausia – galutinis rezultatas. O jis yra toks, kad galime gyventi kur kas laisviau nei daugelis šalies pensininkų ir dar padėti kitiems“, – atvirai kalba A.Rudzevičius.
Romanovo veislės avys nelepios, jos veda 3–4 ėriukus ir ėriuojasi lengvai. O mėsinė avis veda vieną ėriuką ir, jei šis žūva, ėriavedę „tuščiai“ šerti tenka visus metus.
Į klausimą, ar nėra sudėtinga ūkininkauti neturint nuosavos technikos, pašnekovas su šypsena teigia, jog svarbiau yra turėti gerų kaimynų, neatsisakančių padėti.
Rudzevičiai prisipažįsta, kad amžius daro savo ir sveikatos, energijos, deja, vis mažiau. Tačiau, sako, ūpas dirbti yra tarsi įaugęs į kraują, nors iš savų atžalų ir tenka dėl to nuolat išklausyti priekaištų. „Buvo metas, kai visi mūsų vaikai ir anūkai buvo emigravę. Dabar dalis, nors ir grįžę į Lietuvą, gyvena miestuose ir savo ūkio paveldėtojo tikriausiai neturėsime. Tiesą sakant, tik tai ir stabdo nuo planų labiau plėsti veiklą. O būtų galima ir uogyną steigti, ir ekologinio ūkio statuso siekti, ir aibę kitokių dalykų susigalvoti“, – kalba Arvydas.
Svarbiausia – tikėti tuo, ką darai
Pirmaisiais ūkininkavimo metais A.Rudzevičius sėjo ir grūdinius, tačiau, sako, žemė nėra derlinga, todėl pastaruoju laiku deklaruoja tik ganyklas, o avižų ir kviečių gyvulių pašarams nusiperka iš kaimynų.
Tokį vietos smulkiųjų ūkininkų bendradarbiavimą ekonomikos specialistai, tikėtina, šiandien įvardytų kaip inovatyvų, sveikintiną reiškinį. Tačiau Rudzevičiai teigia galvojantys ne apie įmantrias terminologijas, o apie žmogišką bendruomeniškumo puoselėjimą.
„Visada dalijuosi tuo, kuo galiu. Ir duoti man yra maloniau negu imti. Štai turėjau retesnės, geltonas uogas vedančios veislės aviečių. Dabar jos auga jau kone visose aplinkinėse sodybose“, – su šypsena kalba Ž.Rudzevičienė. Moteris sako turinti ir visų iš jų ūkio avytes pirkusių klientų telefono numerius, skambina šiems žmonėms, teiraujasi, kaip sekasi, prireikus pakonsultuoja. „Jeigu į kitus žiūrėtume įtariai ar kaip į verslo konkurentus, gal ir patiems taip gerai nesisektų“, – neabejodama dėsto Ženė, pasidžiaugdama, kad avininkystės veikla šeimai kartu padėjo susirasti ir gerų draugų.
Rudzevičiai sako aplinkinius nustebinę ir šią vasarą, kuomet iš kaimyninio rajono parsivežė į savo namus pavasaroti du mažus berniukus.
Moteris nesureikšmindama šiandien kalba ir apie tai, kokiam būriui socialinės atskirties žmonių šeima yra padėjusi. „Tiesą sakant, ir gyvenant Šakiuose prie stalo mažiau nei dešimt žmonių mūsų namuose retai tesėsdavo, nes pas mus nuolat gyvendavo iš vaikų namų išėjusių auklėtinių. Mūsų namai buvo tarsi tarpinė stotelė vagiliavusiems, grįžusiesiems iš įkalinimo vietos.
„Kaip žmogui prasisekti, jeigu niekas juo netikės?“ – šiandien retoriškai klausia Ž.Rudzevičienė, su šypsena pridurdama, kad vien iš vyro žvilgsnio visada suprasdavusi, kad šis vėl prašys kažkam suteikti pastogę. „Niekas tokių asmenų priimti nenori, o mes jais kažkodėl tikime. Arvydas, būdavo, grįžta iš tarnybos ir vis pasakoja, kad tai asocialių tėvų vaikas apsivogė, tai kažkas iš įkalinimo vietos grįžęs neturi kur galvos priglausti. Tokiems mūsų durys visada buvo atviros. Ir kai į kaimą kėlėmės, mus gąsdino, kad netoliese gyvena kelios asocialios šeimos. Esą jų vaikai vagiliaus. O šie nė agurkėlio šiltnamyje nenusiskynė. Priešingai – tai malkas sunešdavo, tai kokį kitą smulkų darbelį atlikdavo. Gal todėl geri santykiai ir susiklostė, kad pati priskynusi tai agurkų nunešdavau, tai vaikus šiltais pietumis pavaišindavau. Žodžiu, kaip žmogų šauksi, taip jis ir atsilieps“, – neabejodama kalba pašnekovė.
Rudzevičiai sako aplinkinius nustebinę ir šią vasarą, kuomet iš kaimyninio rajono parsivežė į savo namus pavasaroti du mažus berniukus. „Jie jau du kartus buvo iš motinos paimti į vaikų globos namus. Vieno jų tėvas netoliese gyvena ir, deja, nevengia stikliuko. Bet Arvydas nuėjo ir nukirto tvirtai: „Vaikų meile žaisti neleisiu!“ Taigi vaikai pas mus gyveno, pramogavo, o tėvas kasdien pas juos ateidavo tikrai blaivutėlis“, – pasakoja Ž.Rudzevičienė, drauge su Arvydu pridurdama, kad tokia, matyt, jų dalia – tikėti tuo, ką darai.
