Prieš keliolika metų į Lietuvą iš JAV gyventi grįžęs vyras visuomenei ilgą laiką buvo geriau žinomas kaip muzikos atlikėjas, tačiau nuo 2014 m. jis pasinėrė į žemės ūkį ir dabar padeda vystyti šimtus milijonų dolerių investuotojų lėšų pritraukusį verslą.
Vertikalios sodininkystės kompaniją „Pure Harvest Smart Farms“, šiuo metu įsikūrusią Dubajuje, Amerikos lietuvis Robertas Kupstas įkūrė kartu su verslininkais Sky Kurtzu ir Mahmoudu Adi.
2016 m. įkurto „Pure Harvest Smart Farms“ specializacija – vandenį taupančių hidroponinio drėkinimo sistemoms ir sensoriams padedant šiltnamiuose auginamos daržovės.
Nors tokia žemdirbystė Lietuvoje gali pasirodyti brangi, Artimųjų Rytų regione tai leidžia taupyti vandenį, o kartu ir konkuruoti su brangiomis importinėmis daržovėmis.
Tai itin aktualu regionams, kuriuose vyrauja dykumos ir nederlingi dirvožemiai. „Pure Harvest Smart Farms“ nuo įkūrimo jau pritraukė 272 mln. JAV dolerių.
R.Kupstas į žemės ūkio verslą pasuko 2014-aisiais, po to, kai Stanfordo universitete jis baigė magistro studijas. Besistažuodamas Abu Dabyje, jis pastebėjo, kad šviežios daržovės šiame regione yra labai brangios ir nekokybiškos.
Kol kas „Pure Harvest Smart Farms“ veiklą vykdo santykinai nedideliame plote – 25 hektarai leidžia užauginti apie 22 tūkst. tonų pomidorų, braškių ir salotų per metus.
„Mėgstu sakyti, kad esame penki verslai viename – aišku, yra pats auginimas, bet tada yra prekyba ir pardavimai, visi statybos ir inžinerijos, infrastruktūriniai darbai. Statome dykumose, todėl reikia pasirūpinti elektros energija, vandeniu, tai labai daug kapitalo reikalaujanti sritis“, – interviu 15min pasakojo R.Kupstas.
R.Kupstas tikisi, kad po dešimtmečio šiltnamių plotas sieks 100 ha, o vis efektyvesnės technologijos leis užauginti dar daugiau įvairesnių daržovių.
Interviu 15min metu verslininkas pasakojo apie tai, kaip arabų šalių gyventojai reaguoja į dėl karo Ukrainoje kylančias maisto kainas, kaip naujos technologijos leidžia maistu apsirūpinti net ir žemės ūkiui nepalankias šalis ir apie Vakarų šalių ūkininkavimo patirčių pritaikymo galimybes.
– Apie paskutinę 64 mln. JAV dolerių investiciją į „Pure Harvest“ Lietuvoje išgirdome šį rudenį. Ką spėjote nuveikti su tomis lėšomis?
– Mes labai sparčiai plečiamės, Saudo Arabijoje paleidome šešių hektarų ploto šiltnamį, ten turime jungtinę veiklą su „Nadec“, tai didžiulis maisto koncernas.
Planuojame Saudo Arabijoje daug statyti, nes tai sparčiai auganti rinka. Pietryčių Azijoje irgi žiūrime į projektus, nes tokios šalys kaip Singapūras turi savo tikslų sumažinti importuojamo maisto kiekį.
Mūsų technologija tinka visiems klimatams, kurie turi daug drėgmės ir karščio. Abu Dabyje, kur yra daug drėgmės ir karščio, pradėjome savo projektą. Visą technologiją ir know-how norime pervežti į kitus klimatus ir ten pradėti maisto gamybą.
COVID-19 laikotarpis pasaulio mastu yra tragedija, bet žiūrint iš verslo pusės tai mums padėjo, nes labai išbrango logistika. Pabrango visas maisto transportas, ypač oro siuntos. Transportavimas iki šiol brangus ir, mano nuomone, kainos į prieškovidinius lygius greitai nesugrįš, nebent būtų kokia nors pasaulinė ekonominė krizė ar pan.
Mums, kaip vietiniam gamintojui, tiekimo grandis yra labai trumpa, sutaupome daug, viskas eina į maržas mums arba mūsų klientams, nes mes galime prekiauti patrauklesnėmis kainomis.
Projekto esmė – šviežių daržovių ir vaisių gamybą vykdyti viduje, šiltnamiuose, suvaldyti klimatą ir aptarnauti tas rinkas, kurios kitu būdu negali pačios augintis savo maisto.
– Apie kokius maisto kiekius kalbame?
– Iš 25 hektarų užauginame apie 60 tonų per dieną.
– Auginate pomidorus ir salotas, bet ar jūsų technologija leistų išauginti ir stambesnių kultūrų, pavyzdžiui, kopūstų, kukurūzų ir pan.?
– Yra daugybė skirtingų produktų, kuriuos galima užauginti pagal mūsų hidrofoninę šiltnamio sistemą. Aišku, našumai skiriasi ir finansiniai rodikliai priklauso nuo produkto. Mes esame pasirinkę pomidorus, salotas, braškes. Turime daugybę skirtingų pomidorų rūšių, nuo vyšninių iki didesnių, skirtingų rūšių salotų – nuo špinatų iki rukolos – ir kitų. Galbūt pradėsime auginti avietes.
Rinka yra ganėtinai didelė, į ją dauguma maisto importuojama. Mes esame susifokusavę į tas kategorijas, kuriose turime patirties, kur technologija yra įrodyta ir patvirtinta.
O dėl kopūstų, kukurūzų ir kitų daržovių – turbūt būtų įmanoma, bet reikėtų daryti tyrimus.
– Ar tokių tyrimų nedarote, greičiausiai turite R&D (angl. research and development, mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros; MTEP) skyrių?
– Mes tuo užsiimame, bet tai yra susiję su pačios sistemos optimizavimu. Duomenys naudojami nuolatos informuoti mūsų inžinierius, kaip būtų galima tobulinti vėsinimo sistemas. Naudojame vadinamuosius daiktų interneto (angl. internet of things) technologijos daviklius, dirbtinis intelektas tą visą informaciją perdirba, kad būtų galima ją prasmingai naudoti.
Bet daugiausiai technologija naudojama palaikyti ir iškelti našumus ir, aišku, sumažinti pačios veiklos savikainą.
Mes turime savo technologinį žemėlapį. Mėgstu sakyti, kad esame penki verslai viename – aišku, yra pats auginimas, bet tada yra prekyba ir pardavimai, visi statybos ir inžinerijos, infrastruktūriniai darbai. Statome dykumose, todėl reikia pasirūpinti elektros energija, vandeniu, tai labai daug kapitalo reikalaujanti sritis.
Didžiausias iššūkis mums iki šiol ir buvo kapitalas, kol neįrodėme, kad technologija veikia ir veikia dideliu mastu, kad finansiniai rodikliai yra tokie, kokius mes žadame.
Pirmus kelis metus tai buvo labai sunkus kelias, bet dabar, kai esame įrodę ir artėjame prie įmonės lygio pelningumo, sulaukėme daug susidomėjimo iš įvairių valstybinių fondų įvairiose arabų šalyse.
Jie iki šiol didelę dalį tų pinigų investuodavo užsienyje. Dabar jie mato, kad maisto saugumas čia tampa rizika. Tokios šalys kaip Jungtiniai Arabų Emyratai daugiau nei 80 proc. maisto importuoja ir galvoja, kad reikėtų daugiau skatinti vietinę gamybą.
Mes esame vieni iš pirmųjų, įsisteigę šitoje srityje, todėl dabar susilaukiame daug dėmesio.
– Papasakokite plačiau apie regiono maisto importo rinką, kas ją aprūpina?
– Importuotojai priklauso nuo produktų. Daug šviežių daržovių yra iš Europos šalių, dideli importuotojai yra Nyderlandai, Prancūzija, Ispanija, Australija.
Kas susiję su kitomis sritimis, importuojama labai daug žuvų, pavyzdžiui, lašiša yra importuojama iš Norvegijos, Škotijos, kitos veislės iš Graikijos, Turkijos.
Mėsą irgi importuoja. Jie turi kažkiek pieno pramonės, pavyzdžiui, Saudo Arabija turi vieną didžiausių pasaulyje pieno gamintojų.
Tada datulės, ožkos pienas, kupranugarių pienas, bet daugiausia visa kita yra importuojama
– Ar yra technologinių sprendimų, kurie galėtų skatinti vietinę gamybą kitose srityse, ne tik auginant daržoves šiltnamiuose?
– Viena iš sričių, kuria aš domiuosi, yra išmani žuvininkystė – baseinuose auginti skirtingas žuvų rūšis, pavyzdžiui, lašišą. Pasaulyje yra pavyzdžių, kai penkių kilogramų lašiša yra užauginama viduje, o ne jūroje. Be to, tai yra ekologiškiau, nes nenaudojami pesticidai, antibiotikai, visas vanduo yra perdirbamas ir panaudojamas, žuvų išmatos ir kitos medžiagos neteršia jūros vandens.
Tokios technologijos čia populiarėja, bet dar sunku ką nors pasakyti.
– Mintį auginti daržoves dykumoje atsinešėte iš JAV, kur lankėtės panašiuose ūkiuose – ar kiti Vakarų šalių žemės ūkio sprendimai galėtų būti plačiau pritaikomi Artimuosiuose rytuose?
– Aš pradėjau šitą projektą vystyti 2014 m., pabaigęs magistro studijas. Kartu su partneriu aplankėme projektą Arizonoje, tai yra vienas pavyzdinių projektų – šiltnamis dykumoje, labai panašioje klimato juostose. Tai ir buvo vienas mūsų įkvėpėjų.
Bet aš labai daug laiko praleidau Nyderlanduose, nes iš ten kilę vieni didžiausių tiekėjų. Jie yra pirma šalis, kuri savo inžineriniais būdais rado būdą, kaip iškelti našumą.
Nyderlanduose yra santykinai mažai žemės, oras prastas, dažnai apsiniaukę, bet jie sugebėjo išrasti būdą, kaip paversti šalį antru pagal vertę (po Amerikos) didžiausiu žemės ūkio eksportuotoju pasaulyje. Nors šalis yra labai nedidelė, bet maisto srityje pasaulyje labai reikšminga. Didelė dalis tų technologijų yra semiama būtent iš Nyderlandų.
– Karo Ukrainoje kontekste dabar vis garsiau kalbama apie kviečių trūkumą, kadangi Ukraina ir Rusija yra didžiausios jų eksportuotojos. Arabų šalys perka nemažus grūdinių kultūrų kiekius, ar yra variantų, kaip jos galėtų sumažinti priklausomybę?
– Saudo Arabija 80-aisiais labai brangiai eksperimentavo su kviečių auginimu dykumoje. Jie naudojo labai daug vandens ir tai buvo didžiulis ekologinis fiasko.
Jie netgi dabar augina gyvulių pašarą, kuris irgi reikalauja daug vandens ir tas irgi yra dabar stabdoma.
Negaliu pasiūlyti kažkokių technologinių sprendimų, kaip išspręsti šituos klausimus.
– Kaip regiono gyventojai reaguoja į žinias, kad dėl karo gali kilti maisto krizė piečiau esančiose šalyse?
– Aišku, apie tai daug rašoma. Kainos labai kyla maisto srityje, tai yra faktas, man atrodo, kad tas poveikis ir pasireiškia daugiau kainos prasme. Fizinio prekių trūkumo nėra, bet kainos yra pakilusios ir vartotojai tą labai stipriai pradeda jausti.
Bet arabų šalyse, kalbant apie Rusijos ir Ukrainos konfliktą, tai yra labai įdomi situacija, nes arabai stengiasi labai neutraliai apžaisti šitą reikalą. Apie politinius reikalus čia kalbama labai jautriai.
Sakyčiau, kol kas žmonės nepanikuoja. Dubajuje yra daug kas iš Rusijos atvykę, nes sankcijos jiems čia nėra taikomos. Iš ekonominės pusės gal šalis kažkiek ir laimi, nes rusiškas verslas atsidaro sąskaitas arabų šalyse.
– Kaip verslininkai tikriausiai norėtumėte, kad didžiuma maisto regione būtų nuperkama iš „Pure Harvest“ šiltnamių, bet kokie yra realūs jūsų planai? Kaip įsivaizduojate Artimųjų Rytų vietinio maisto rinką po dešimties metų?
– Labai sunku kažką paskaičiuoti, nes dešimt metų yra labai trumpas laikotarpis. Aš manau, čia bus kelių dešimtmečių perėjimas maisto sistemos, kai mažiau bus auginama tradiciniuose lauko ūkiuose ir eksportuojama trumpesniais atstumais. Praeis turbūt keli dešimtmečiai, kol tai bus įgyvendinta.
Mūsų pačių, kaip įmonės, planas yra per ateinančius trejus metus turėti daugiau nei 100 ha šiltnamių ploto.
