Minės trisdešimtmetį
Surasti J.Bekampio ūkį nėra sunku. Vyro gimtuosiuose Kūlokuose kelią link jo ir jo sūnaus Vito valdų žymi medinės pakelės rodyklės. Šis Suvalkijos kaimas žinomas ir dėl to, kad kadaise čia gimė garsus rašytojas Kazys Boruta. Jis buvo Juozo tėvų ir senelių kaimynas. Greta Bekampių žemę dirbo ir rašytojo brolis Petras, kuris tais laikais buvo labai didelis ūkininkas.
Neabejotinai stambiu ūkininku save gali vadinti ir Juozas. Kartu su vaikų Vito, Kristinos ir Pauliaus valdomis, šeimos ūkis sudaro per tūkstantį hektarų. Tai – bene didžiausias ūkis visame Marijampolės rajone. Išskirtinė ir šio ūkio istorija. Dabar žemę dirba jau septintoji Bekampių karta.
Šių metų lapkričio pabaigoje J.Bekampis minės ūkininkavimo trisdešimtmetį. Būtent 1989 m. lapkričio 25 d. pagal valstiečių ūkio įstatymą jis atsiėmė 43,42 ha kadaise tėvų turėtą žemės plotą.
„Kai pasakiau tėčiui, kad noriu atsiimti jo turėtas valdas, jis patarė atsiimti ne daugiau dešimties hektarų. Tėtis sakė, kad nė prie vienos valdžios ūkininkai gerai negyveno, tad man 43 hektarų plotas būsiąs per didelis ir aš su tiek žemės labai vargsiu. Visgi atvažiavęs matininkas atseikėjo visą tėvų žemę. Tėtis apie tai sužinojo gal tik po mėnesio ir nebuvo labai tuo patenkintas“, – prisiminė J.Bekampis.
Kūrė nepastebimai
Vos atsiėmęs tėvų žemę Juozas iš karto pradėjo ūkininkauti. Nuo pat pradžių jis suprato, kad reikia plėsti valdas, kad reikia investuoti į naują techniką. Nepriklausomybės pradžioje Kūlokų kaimo gyventojas nuolat vykdavo į Vokietiją, kur iš vietinių ūkininkų sėmėsi žemės dirbimo paslapčių.
Vyras pasakojo, kad iš pradžių žemės dirbimo padargus pirkdavo Kaliningrado srityje, tačiau parsivežęs juos į Lietuvą susidurdavo su jų įregistravimo problema. Tada mūsų šalyje dar buvo daugybė įstatymų spragų.
Turėdamas našią techniką suvalkietis suprato, jog ji negali stovėti be darbo, todėl po truputį ėmė plėsti savo dirbamus plotus. Taip nepastebimai jo ūkis išsiplėtė iki vieno iš didžiausių visoje Lietuvoje.
„Šiandien aš pats žemių jau nesupirkinėju. Tai daro mano vaikai. Dabar Suvalkijoje žemių kainos svyruoja nuo 7 iki 10 tūkstančių eurų už hektarą. Jei parduodama žemė ribojasi su mūsų valdomis, neretai už ją mokame daugiau nei ji verta. Bet mums tai apsimoka. Pavyzdžiui, per dieną viename plote kombainas gali nukulti apie 30 hektarų javų. Jei dirbama mažuose, 3-4 hektarų plotuose, nukuliamas laukas – perpus mažesnis. O kuro juk išdeginama tiek pat, darbuotojams reikia mokėti tą patį atlyginimą, tačiau nauda gaunama dvigubai mažesnė. Štai ir visa ekonomika“, – kalbėjo žemdirbys.
Jis teigė, kad prieš 30 metų ūkininkavimo problemos buvo kiek kitokios nei dabar. Tada užauginti gerą grūdų derlių buvo nepaprastai sunku, nes trūko ir trąšų, ir chemikalų. Dabar tai padaryti nesunku, tačiau nėra lengva ūkio produkciją parduoti už priimtiną kainą. Nepaisant to, kad kasmet dėl kainų šuolio užauginti gerą derlių tampa vis brangiau, supirkėjai už jį mokėti daugiau nenori.
„Nors kai kurios ūkininkavimo tendencijos keičiasi, tačiau viena problema visada išliko ta pati. Tai – orų sąlygos. Atrodo, gali daryti viską taip pat kaip ir anksčiau, tačiau šalnos, liūtys ar sausra viską pakeičia vos per vieną dieną. Ar pastebiu klimato šiltėjimą? Sunku pasakyti. Ir vaikystėje būdavo karštų vasarų, tačiau seniau niekas temperatūros pokyčių taip nefiksavo, kaip dabar, niekas to pernelyg neakcentavo“, – pastebėjimas dalijosi didžiausias Marijampolės rajono žemdirbys.
Pirmasis Lietuvoje
J.Bekampio ūkis – mišrus. Jame auginamos įvairios augalų kultūros, pradedant kviečiais, rapsais, žirniais ir pupomis bei baigiant kukurūzais, bulvėmis ir avižomis. Kai kurių iš šių kultūrų reikia Kūlokų kaimo gyventojo penimiems gyvuliams. Juozas buvo pirmasis, kuris kartu su kolega Feliksu Vaiteliu 1997 m. iš Vokietijos į Lietuvą atsivežė limuzinų veislės mėsinių galvijų. Tada šalyje visi augino karves, tačiau apie mėsinius galvijus niekas rimtai negalvojo. Karves prieš daugiau nei dvidešimtmetį augino ir J.Bekampis su žmona, tačiau galiausiai šeima nusprendė jų atsisakyti. Kaip pats sako – dėl nestabilios ir neprognozuojamos padėties pieno rinkoje.
Įprastai kasmet jis realizuoja po 100-120 galvijų. Vyras seka rinką ir žiūri, kuriems supirkėjams vienais ar kitais metais užaugintus gyvulius parduoti apsimoka labiau.
„Daugiausiai turėjome 49 karves. Buvo laikai, kai jos kainavo vos po 300-400 litų, o už pieną mokėjo išvis mažas sumas. Tada primelžtą pieną veždavome pardavinėti į Marijampolę, buvome pradėję gaminti sūrius, grietinę, varškę. Taip vargome gal dvejus metus, tačiau naudos iš to mažai teturėjome. Buvo smagu, kad yra darbo, bet ne pelno. Galiausiai nusprendėme atsisakyti karvių ir iki pat dabar dėl to nė kiek nesigailime“, – prisipažino pašnekovas.
Šiandien karves J.Bekampio ūkyje pakeitę mėsiniai galvijai. Jų ūkininko valdose ganosi apie 360. Kai 1997-aisiais jis nusprendė pradėti juos auginti, daugelis pašaipiai sakydavo, kad tai – tinginio verslas. Visgi prireikė nemažai laiko, kol pats Juozas išmoko tinkamai auginti ir prižiūrėti šiuos raguočius.
„Mus daug konsultavo profesorius Česlovas Jukna. Jis net padėjo atsirinkti tinkamus galvijus, kuriuos parsigabenome į Lietuvą. Tada patys turėjome mažai suvokimo, kaip su jais reikia elgtis. Galvojome, kad jų priežiūra bus tokia pati, kaip karvių. O visgi, pasirodo, tai visiškai skirtingi ir daug labiau charakteringi gyvuliai. Dabar jau žinau, kad veršingai karvei negalima duoti miltų, nes jos gimdymas bus sunkesnis, o tada kaip tik stengdavomės galviją kuo labiau nupenėti. Dabar mūsų galvijai šeriami tris kartus per savaitę, tačiau koncentratais maitinami nuolat“, – pasakojo J.Bekampis.
Įprastai kasmet jis realizuoja po 100-120 galvijų. Vyras seka rinką ir žiūri, kuriems supirkėjams vienais ar kitais metais užaugintus gyvulius parduoti apsimoka labiau. Dabar jis bendradarbiauja su lietuviais, tačiau anksčiau tą yra daręs su ispanais, šveicarais, italais ir kai kurių kitų šalių atstovais. Anot jo, neretai atsitinka taip, kad užsieniečiai lietuviams moka daug daugiau nei vietiniai supirkėjai, tačiau vis tiek ne tiek pat, kiek savo šalies mėsinių galvijų augintojams. Aišku, visada galima leistis į derybas, ypač tada, jei vienu metu pasiūlomas didesnis galvijų kiekis.
Nors pats vyras mėsinius gyvulius parduoda įvairių šalių atstovams, jo teigimu, mūsų šalyje pati vertingiausia mėsa neužsilieka, ji iškeliauja į Vakarų valstybių rinkas, nes dažnam lietuviui ji būtų pernelyg brangi.
Gimęs ant arklio
Kadaise J.Bekampiui priklausė ir didžiulė kiaulių ferma. Jų buvo apie 2,5 tūkst. Deja, laikui bėgant jas teko išnaikinti ir šiandien namuose vyras savo šeimos reikmėms augina vos dvi kriukses.
„Atsidarius Europos Sąjungos sienoms, lietuviai į šalį iš Lenkijos ėmė įvežinėti vis daugiau kiaulienos, ėmė kristi mūsų užauginamos mėsos kainos. Galiausiai užauginti kiaulę tapo brangiau, nei ją parduoti. Neketinome jų atsisakyti. Norėjome greta kiaulių komplekso įsteigti mėsos perdirbimo cechą, kuriame ketinome gaminti dešras ir kitokius mėsos gaminius. Gaila, bet negavome visų reikiamų leidimų, nes numatytas cechas buvo per arti kiaulių fermos. Taip pamažu teko jas išnaikinti“, – pasakojo ūkininkas.
Šiandien jo namuose yra ir daugiau gyvūnų. Čia galima sutikti būrį avių, ožkų, vištų. Juozas taip pat laiko 23 bičių šeimas, nors kadaise jų buvo net 180. Dabar, anot jo, medų parduoti yra gana sunku, nes į Lietuvą daug jo atvežama iš Ukrainos bei Kinijos, todėl bites vyras jau laiko tik savo malonumui ir šeimos narių poreikiams patenkinti.
Be išvardintų gyvūnų lankose ganosi ir ūkiniame pastate dienas leidžia 17 arklių. Tai – didžioji vyro meilė. Jis pats nuolat juokauja, kad yra gimęs ant arklio. J.Bekampio tėtis kadaise kolūkyje dirbo arklių prižiūrėtoju, o jam neretai tai daryti padėdavo ir mažasis Juozukas. Kaip jis pats teigia, greičiausiai nebuvo nė vieno kumeliuko, kurio jis neišjodinėtų.
Kadaise vyriškis sau priklausančiuose ūkiniuose pastatuose laikė net 119 Lietuvos sunkiųjų veislės arklių.
Kol ūkininkauja, tol suvalkiečio namuose arkliai turi išskirtinį statusą. Kad J.Bekampis išties myli šiuos ristūnus, galima įsitikinti vos užėjus į jo darbo kabinetą. Jame ant sienos nupieštas bėgantis arklys, o lentynose gausu šių gyvūnų statulėlių. Pokalbio metu ne kartą suskambo Juozo telefonas, o jo skambėjimo tonu pasirinktas... arklio žvengimas.
Kūlokų kaimo gyventojas apgailestavo, kad arkliai pastaruoju metu tampa egzotiniais gyvūnais. Šiais laikais jais niekas nei aria, nei akėja, nei leidžiasi į keliones. Pats J.Bekampis labai mėgsta su jais jodinėti, tačiau per darbus to nėra daręs jau bemaž trejus metus. Anksčiau kas mėnesį ant žirgo vyras su vaikais lipdavo bent po 5-6 kartus per mėnesį.
Kadaise vyriškis sau priklausančiuose ūkiniuose pastatuose laikė net 119 Lietuvos sunkiųjų veislės arklių. Tuomet ir Europos Sąjunga rėmė retų veislių išsaugojimą. Tai daroma ir dabar, tačiau paramos suma per 15 metų beveik nė kiek nepakito, tad vien savo malonumui laikyti šiuos ristūnus tapo per brangu.
„Arklių dabar niekam nebereikia. Juos superka nebent dėl mėsos, tačiau aš per daug juos myliu, kad atiduočiau į skerdyklas. Taip ir laikau juos nieko su jais neveikdamas“, – juokėsi pašnekovas.
Už indėlį į Lietuvos ūkininkavimo raidą J.Bekampis apdovanotas daugybe diplomų ir padėkos raštų. Jo kolekcijoje – ir Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinas. Šis valstybinis apdovanojimas vyrui skirtas už žemės ūkio vystymą. Kadaise suvalkiečio ūkyje viešėjo ir tuomet šaliai vadovavęs prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas. Paklaustas, ką reiškia tokių garbių svečių vizitai ir daugybė įvertinimų, J.Bekampis teigė, jog visa tai rodo, kad gyvenimas nenugyventas veltui.
„Džiaugiuosi sukūręs tokį ūkį. Man didžiausia palaima stebėti, kaip jis auga, klesti. Nemėgstu toli keliauti. Geriausiai pailsiu namuose“, – šypsojosi suvalkietis.
