Vieną sezoną dėvėta striukė dar kelis šimtus metų „gyvens“ po žeme
Pasauliui stovint ant ekologinės katastrofos slenksčio, kasdien diskutuojama, kaip patobulinti verslo modelius, kad gamybiniai procesai iš linijinio modelio pereitų į uždarą ratą. Plastiko ir popieriaus perdirbimo technologijos jau funkcionuoja pagal naująjį modelį, tačiau problematiška išlieka tekstilės pramonė, kurios gamybos mastai yra didžiuliai. Ir, deja, net 80 proc. nebenaudojamų drabužių keliauja į sąvartynus, kai tuo tarpu naujai žaliavai gauti reikia vis daugiau gamtinių resursų.
Mados pramonė kasmet pagamina ir rinkai pasiūlo milijonus naujų drabužių, kurių didelė dalis yra iš poliesterio, o jam pagaminti kasmet reikia 28 mln. tonų naujų žaliavų. Negana to, tai yra viena kenksmingiausių aplinkai medžiagų, šiuo kelianti didelį ekologinį pavojų. Pasaulyje skambinama pavojaus varpais dėl vandenynų ir dirvožemio užteršimo mikropluošto dalelėmis, kurios randamos jau ir žuvų bei gyvulių organizmuose. Šios dalelės į aplinką patenka ne tik išmetant poliesterio gaminius, bet ir skalbiant megztinius.
Tačiau poliesteris yra medžiaga, kurią teoriškai galima būtų perdirbti ir naudoti dar daug kartų. Nepaisant to, dauguma mūsų nenaudojamų drabužių keliauja į sąvartynus, kur yra palaidojami po žeme drauge su kitomis šiukšlėmis ir nesuyra kelis šimtus metų. Šiuo atveju nebedėvimų drabužių išnešimas į tekstilės konteinerius neišsprendžia problemos iki galo. Bėda yra ta, kad didžiąją dalį tekstilės sudaro sumaišyti pluoštai ir vis dar nėra atrasta būdų, kaip juos atskirti.
2005 m. Londone įkurta organizacija „Worn Again“ jau daugiau kaip dešimtmetį deda visas pastangas, kad pramonė pereitų prie naujo verslo modelio – perdirbti tekstilę ir sugrąžinti žaliavas atgal į gamybos procesus, kad jie sudarytų uždaro rato sistemą. Taip pat ieškoma būdų, kaip atskirti maišytus tekstilės pluoštus, kad ją būtų galima perdirbti. Tačiau kol kas mūsų vieną sezoną dėvėta striukė pasmerkta dar kelis šimtus metų „gyventi“ po žeme, kol visiškai suirs.
2017 m. Danijoje vykęs ekologinis forumas „Copenhagen Fashion Summit” bandė rasti dialogą su mados industrijos atstovais, skatindamas pakeisti verslo modelį, remiantis tvarios mados filosofija. Mados prekiniai ženklai ir mažmenininkai buvo skatinami viešai skelbti pažangą per artimiausius šešis mėnesius, pristatant uždaro rato modelį. Daugiau kaip 20 kompanijų, tarp jų „Adidas“, „Asos“, H&M bei „Kering“, parodė iniciatyvą, priimdami šį pasiūlymą.
Kailis – vienas iš tvarios mados pavyzdžių
Nors kailininkystė jau daugelį metų yra puolama gyvūnų teisių aktyvistų, vertėtų pažymėti, kad kailis nuo pat auginimo iki vartojimo dalyvauja „uždaro rato“ schemoje. Ir kol vieni mados namai, norėdami išvengti PETA atstovų puolimo, atsisako savo kolekcijose naudoti kailius, prabangos prekių imperiją valdantis LVMH koncernas šiemet pareiškė, kad kailiai jų gamyboje išliks, tik bus siekiama, kad ši mados kryptis taptų kiek labiau įmanoma tvari. Tai reiškia ne tik beatliekinę gamybą, bet ir pramonėje dirbančių žmonių socialinius interesus bei aukščiausius gyvūnų gerovės standartus.
Šiuo metu Europoje pradedama įgyvendinti 7 universitetų ir dešimčių nepriklausomų specialistų trejus metus kurta išsami gyvūnų gerovės vertinimo sistema „Welfur“. Pagal šią sistemą kiekvienas gyvūnėlius auginantis ūkis bus vertinamas, ar atitinka numatytus gyvūnų sveikatos, mitybos, gyvenimo sąlygų ir normalaus elgesio standartus. Neatitinkančių minimalių gyvūnų gerovės reikalavimų fermos savo kailių negalės parduoti aukcionuose.
Lietuvos žvėrelių augintojų asociacijos duomenimis, mūsų šalies kailinių žvėrelių ūkiai yra vieni moderniausių Europoje, o Lietuvoje išaugintų audinių kailiai nuolat patenka tarp geriausios kokybės produkcijos Helsinkio ir Kopenhagos aukcionuose. Lietuvoje šiuo metu yra per 170 ūkių, kuriuose kasmet išauginama iki 2 mln. audinių. Daugiausiai Europoje audinių užaugina danai – net 17 mln., lenkai – apie 8 mln., olandai – 5,5 mln., suomiai – 1,9 mln., graikai – 1,8 mln.
Kodėl kailininkystė vis dar apipinta mitų
Kailininkystė yra vienas seniausių amatų, tačiau ji vis dar apipinta mitais nuo žvėrelių auginimo, iki pat kailio išdirbimo. Kailinių žvėrelių augintojai sklandančius mitus apie žiaurias gyvūnėlių gyvenimo sąlygas bando paneigti, rengdami atvirų durų dienas ir kviesdami savo akimis pamatyti visą ūkių gyvenimą bei žmonių įdedamą darbą.
„Neseniai startavusi „Welfur“ sistema skatina žmones skirti didesnį dėmesį gyvūnų gerovei. Tie reikalavimai nėra labai nauji, gal tiesiog žmonės daugiau tai girdi. Šiuo metu yra suvienodinti narvelių dydžiai. Europos universitetai yra atlikę daugybę sudijų ir yra prieita nuomonės, kokio dydžio narvelio gyvūnėliams užtenka. Kadangi dabar esame ES nariai, yra bendra patikros sistema, tad prieita prie vienodų matmenų, nors jie niekada nesiskyrė iš esmės, kalba eina apie vieną kitą centimetrą ir Lietuva atitinka visus reikalavimus. Svarbu tai, kad kiekvieno narvelio gale yra uždara minkštais šiaudais išklota patalpa, kurioje gyvūnėliai miega arba augina jauniklius“, – sakė AB „Vilkijos ūkio“ direktorė gamybai Remigija Žalienė.
Pašnekovė sakė nemėgstanti komentuoti skleidžiamų pletkų ir kvietė atvažiuoti į ūkius bei pasižiūrėti savo akimis. „Nešvarių dalykų gali pasitaikyti bet kuriame versle – juk ir taksi automobilis ne kiekvienas būna vienodai prižiūrėtas. Bet jeigu tu išmanai ir mėgsti savo darbą, tiesiog neleidi tokiems dalykams vykti“, – tvirtino specialistė.
Kailių apdirbimui taip pat tenka atremti nemažai įtarimų. Vis dar girdisi kalbų, kad šioje srityje naudojamos tokios kenksmingos medžiagos kaip formaldehidas. Paprašyta pakomentuoti kailių apdirbimo procesą, „CIPEL Baltika“ vadybininkė Akvilė Grumblienė nusišypso: „Formaldehidas? Jis mums nereikalingas. Formaldehido yra tekstilėje, polietileniniuose maišeliuose, o ypač daug – balduose, plokščių gamyboje. O išdirbti kailiui reikalingos labai paprastos medžiagos, kurias galima nusipirkti bet kuriame prekybos centre. Tai yra druska, soda ir augaliniai tepalai.“
Tačiau pašnekovė patvirtina, kad tai ilgas ir daug dėmesio, kantrybės bei žinių reikalaujantis procesas. „Prie audinės kailiuko žmogaus rankos turi prisiliesti 50 kartų, kad tas kailis išsidirbtų. Kailininkystės tradicijos yra labai senos, o natūralus kailio išdirbimas yra labai švarus. Tam naudojami įvairūs augaliniai aliejai, kurių sudėtyje yra lanolino, įeinančio į daugelio kremų sudėtį. Žmonės dirba netgi be pirštinių, nes lanolinas labai minkština rankų odą“, – tikino kailius perdirbančios įmonės atstovė.
Anot jos, vienintelė kailių išdirbime naudojama cheminė medžiaga yra perchloretilenas, kuris naudojamas visose sauso valymo įmonėse. Ji yra labai laki, todėl jos niekada nelieka nei valomuose drabužiuose, nei kailyje.
„Yra sukurti labai dideli mitai apie kailių išdirbimą ir apie patį kailį. Visi labai sukasi į ekologiją, bet bijo kailio, nors tai yra viena iš ekologiškų produktų rūšių. Kaip šilkas gaunamas iš vikšrų, angoros vilna – iš triušių, taip ir kailis yra natūrali medžiaga. Ir ji po metų laiko, jeigu jos nenaudosi, o užkasi žemėje kaip atlieką, tiesiog supus ir išsiskaidys“, – argumentavo A.Grumblienė.
Gera žinia ta, kad kailis yra labai dėkinga medžiaga persiuvimui. Pasenus kailinukų modeliui, visiškai nesudėtinga senam drabužiui suteikti naują formą ir sėkmingai jį dėvėti. Ir tam nenaudojami jokie brangūs gamtos resursai, neteršiama aplinka, reikalingos tik išmanančio žmogaus rankos.
60 tūkst. tonų maisto atliekų kasmet nenueina perniek
Pagerėjus gyvenimo kokybei, nemažai maisto mūsų namuose keliauja į šiukšlių dėžę. Dar daugiau jo net nepasiekia mūsų stalų iš prekybos centrų, pasibaigus galiojimo laikui. Vadovaudamiesi Danijos praktika, lietuviški audinių ūkiai pasibaigusio galiojimo maisto produktus naudoja gyvūnėlių pašarams.
„Per metus viena audinė suėda apie 50 kg pašaro. Jį sudaro apie 30 proc. žuvų atliekų, 30 proc., paukštienos, jautienos, kiaulienos. Lietuvoje šie žvėreliai suvirškina maždaug 60 tūkst. tonų produktų, kurie būtų tiesiog utilizuojami. Taip pat iš skerdyklų mes superkame atliekas, kurios netinka dėti į žmonių maistą – visi tie dalykai virsta audinių pašaru. Sunaudojami netgi nuo šakočių gamybos likę kiaušiniai“, – pasakoja AB „Vilkijos ūkio“ direktorė gamybai Remigija Žalienė.
Įmonė per metus pagamina apie 20 tūkst. tonų pašarų, kuriais šeria tiek savų, tiek mažų fermų žvėrelius, išgabendama maistą po visą Lietuvą. Anot pašnekovės, visam audinės gyvenimo ciklui yra numatyta šėrimo programa, kurioje griežtai nustatytas ne tik kalorijų kiekis, bet ir baltymų, riebalų bei angliavandenių santykis.
„Audinėms atsivedus jauniklius, jų maiste turi būti daug baltymų, mažai riebalų ir labai mažai angliavandenių. Paskui, kai vaikai pradeda augti ir nuo pieno pereina prie pašaro, racionas keičiasi į kitą pusę – daugėja riebalų ir angliavandenių. Kartais perkame ir saldžius dalykus, nes audinės irgi mėgsta pasmaližiauti – tai jogurtai, ledai, sūreliai. Kada gamykloje keičiasi gamybos linija ir vieną varškytės rūšį keičia kita, ta tarpinė produkcija neišmetama, o atitenka mūsų žvėreliams“, – gyvūnėlių mitybos ypatumus atskleidė R.Žalienė.
Įdomu tai, kad kailinių žvėrelių auginimo grandinėje panaudojamas netgi jų mėšlas. Buvo atlikta nemažai tyrimų, kurie parodė, kad audinių mėšlas yra puiki trąša, turinti daug fosforo, labai naudingo augalams. Kitaip nei pramoniniu būdu pagamintos trąšos, mėšlas ne tik maitina augalus, bet ir padeda formuoti derlingąjį dirvos sluoksnį. Tad ūkininkams, auginantiems audines, jau nebereikia sukti galvos, kur jį dėti – patręšiami laukai ir pasėjami javai.
Audinių mėsa, kadangi yra netinkama maistui, randa kitą paskirtį – iš jos gaminamas biokuras, o taukai, kurie yra labai vertingi, naudojami parfumerijoje. „Viskas yra 100 proc. panaudojama, nesimėto atliekos, kurių niekam nereikia. Geriausia būtų, jei žmonės atvažiuotų į atvirų durų dienas ir pažiūrėtų, kaip yra iš tikrųjų. Lietuva šiame versle labai vertinama, mus gerbia ir kviečia konsultuoti kitų šalių žmones, pradedančius verslą, o lietuviški kailiai parduodami viename lygyje su viso pasaulio kailiais“, – džiaugėsi „Vilkijos ūkio“ direktorė gamybai.
