Ernestas neslepia: jiedu su žmona šiuo verslu susigundė todėl, kad visi sakė, jog bus lengva produkciją realizuoti – tik užaugink sraiges. Tačiau pradžia buvo sunki, nes jie net nežinoję, kaip tas sraiges reikia auginti. Tik tuo, kad sraigės rūsyje neauginamos, vyras ir tvirtina buvęs tikras.
Trumpokas šiltasis sezonas
„Pradėjome domėtis patys. Buvom išvykę ir į Prancūziją, pervažiavome Lenkijos ūkius, išmokome auginti, atvežėme į Lietuvą šiltnamius. Kai sraigiukas išsirita, pas mus trūksta vasaros. Dėl ko estai neaugina sraigių? Nes per šalta, pritrūksta laiko joms užaugti. Dar Latvijoje vienas labai stiprus ūkis yra, bet jau riba“, – pasakojo sraigyno „Aspersa“ šeimininkas. Šiame ūkyje auginamos Helix Aspersa Maxima rūšies sraigės.
Šeima turi sklypą Kaišiadorių rajone šalia Strėvos upės. Kaip patys vadina, tai sraigių vasaros stovykla. Bent kol kas. Galbūt po kokių trejų metų pavyks šioje vietoje įrengti ir žiemojimo vietą, tam tikimasi Europos Sąjungos paramos, laukiama atsakymo. O ateityje ir namą sau čia Vaičiai ketina pasistatyti.
Kol kas sraigės žiemoja – kaip sako Ernestas, „miega kaip meškos žiemos miegu“ – netoli esančiuose Žiežmariuose, ten Vaičiai turi tam tinkamas patalpas. Ten pat vyksta ir produktų iš sraigių gamyba.
„Temperatūra žiemojimo patalpoje būna apie 4–5 laipsnius, santykinė drėgmė apie 60 laipsnių ir jos miega. Sraiges mes žadiname po kovo 8-osios – atšvenčiame ir kovo 9–10 pažadiname. Žiežmariuose turime inkubatorių, ritinimo patalpėles, kur sraiges maitiname, surenkame ikriukus, išritinam inkubatoriuje mažiukus apie balandžio vidurį ir jie atvažiuoja čia, – apie pavasario procesą pasakojo Ernestas. – Šiltnamiuose tuo metu jau būna paaugusi žolė, sėjam rapsą. Čia paleidžiame pusę milijono sraigių. Kai jos pradeda augti, joms ima trūkti vietos ir jos užsiblokuoja, reikia retinti. Kvadrate turi būti tik atitinkamas skaičius sraigių, jeigu nori, kad jos užaugtų. Tada sraigės perkeliamos į aptvarus lauke.“
Paleidžia 0,5 mln., surenka 300 tūkst.
Lauke auginamas rapsų ir pekino kopūstų hibridas – pašarinis augalas, kuris ne tik skirtas maitintis, bet ir pavėsį sraigėms suteikia. „Nuo rugsėjo pradžios iki spalio vidurio mes jas renkame. Surenkame apie šešias tonas – viena užaugusi sraigė sveria apie 20 gramų, tai apie 300 tūkst. sraigių. Apie 200 tūkst. kažkur iškeliauja. Tai paukštukas, tai peliukas pagriebia, tai po lapu palindusi nugaišta“, – pasakojo ūkio šeimininkas.
Surinktos sraigės intensyviai laistomos, kad išsivalytų organizmas, tuomet pakuojamos į maišelius, dėžutes ir vežamos į žiemojimo vietą. Iš šitų sraigių gaminama ir produkcija.
„Pirmais metais nieko nemokėjome, kitais metais pasidarėme viską pagal tai, kaip augina lenkai ir patirties pasisėmėme iš prancūzų, išmokome auginti. Tada išplėtėme sraigyną ir susidūrėme su dilema, kur dėti tas sraiges, ką su jomis daryti. Norint išvežti, reikia kooperuotis, kad kiekiai būtų didesni. Kitas dalykas – supirkimo kainos apie 1,8–2 eurai už kilogramą gyvų sraigių, tad supratome, kad reikia kažką kita daryti, kad pridėtinė vertė būtų didesnė. Norint iš to gyventi šeimai, reikia apie 50 tonų užauginti“, – skaičius bėrė E.Vaičius.
Lietuvoje, anot Ernesto, tiek neužaugina nė vienas ūkis – tik vienas augina apie 30 tonų. Visi kiti mažesni.
Išgyvena iš sraigyno
Savo ūkyje vasarą Vaičiai organizuoja edukacines programas, supažindina su sraigių gyvenimu ir jų auginimu. „Jeigu atvažiuoja kas nors pasidomėti, kaip šis verslas atrodo, sakau, kad konsultacija kainuoja 30 eurų. Kai kas spyriojasi, sako – kitur ir veltui pakonsultuoja, bet aš taip išaiškinu, kad žmonės po metų ar dvejų norėtų atvažiuoti ranką paspausti ir padėkoti. Kiek buvo, kuriems papasakojau viską, nė vienas iš jų auginimo nesiėmė“, – juokėsi Ernestas.
Kaip prisimena E.Vaičius, per bumą Lietuvoje buvo apie 150 sraigynų, dabar yra 22, iš jų – trys išgyvena iš šitos veiklos. Vaičiai – vieni iš tokių.
Apie pusę produkcijos jie eksportuoja, nors į Prancūziją, kaip linkstama manyti, lietuviškos sraigės neiškeliauja – vežamos į Belgiją. Taip pat parduodamos viename prekybos tinkle, įsigyja keli restoranai, patys šeimininkai veža nuolatiniams klientams Vilniuje, Kaune.
Šeimos ūkis verčiasi be samdomų darbuotojų, tėvams į pagalbą skuba du vaikai – studentė dukra ir dar mokykloje besimokantis sūnus. Didesnės talkos reikia tik rudenį, kai sraiges tenka rinkti. Visa kita Vaičiai daro patys. Bet paklaustas, ar vėl to paties imtųsi žinodamas, kokie sunkumai laukia, Ernestas purto galvą: „Nekartočiau.“
