Pastaruoju metu sūrininkė nebeplečia ir parduotuvėlių, su kuriomis bendradarbiauja, rato, nes sūrinės išauginti iki fabriko neturi jokio noro ir motyvacijos. Ir nors pats sūrinės pavadinimas – „Sūrio džiazas“ – skamba smagiai, produktų dešimtys ir jie paklausūs, S.Vaicekauskienė pasakoja, jog darbas šioje srityje, nors ir atnešantis daug gerų emocijų, kūrybiškas, tačiau nelengvas. Nepaisant to, jos planuose – edukacinis projektas, kurio startui beliks laukti karantino pabaigos. Tai jai dar labiau padės stiprinti ryšį su kokybišką, vietinį maistą vertinančiais žmonėmis.
Trumpas kelias nuo gamintojo iki vartotojo
„Sūrio džiazo“ produktų galima įsigyti ne vienoje parduotuvėlėje Vilniuje, Kaune, kituose miestuose, tačiau kai perkama ne iš gamintojų rankų, ne kiekvienas pirkėjas pasidomi, kokia gi istorija, kokie žmonės už to slypi. Kitas reikalas, gyva prekyba, kai turgelyje S.Vaicekauskienė ne tik papasakoja apie kiekvieną sūrį ir sūrelį, bet ir, kiek tik spėja, dalijasi žiniomis apie nepasterizuoto pieno ir jo produktų naudą. Pašnekovės sūrinė yra nuostabus trumposios maisto tiekimo grandinės pavyzdys: produktai gaminami iš šeimos ūkyje auginamų karvių pieno, nemažą jų dalį patys gamintojai net ir parduoda.
Trumpųjų maisto tiekimo grandinių skatinimą kaip vieną iš svarbių užduočių pastaraisiais metais sau kelia Žemės ūkio ministerija. Taip pat siekiama, kad vietos gamintojai ilgainiui galėtų tiekti savo produkciją viešosioms įstaigoms. Tiesa, tam ir patys gamintojai turi kooperuotis, o norint dalyvauti viešuosiuose pirkimuose neužtenka tik vieno sektoriaus ūkių bendradarbiavimo. Tik gamintojų grupė, kurios krepšelyje būtų įvairių produktų – nuo mėsos iki daržovių, ilgainiui galėtų tapti produktų tiekėjais viešajam sektoriui, privalančiam naudotis viešųjų pirkimų sistema perkant prekes ir paslaugas.
Nuo chemijos į sūrininkystę
Šių metų gruodį sūrinė „Sūrio džiazas“ švęs penkerių metų sukaktį, ši sūrinė įsteigta gal ir ne visai atsitiktinai, tačiau ir pernelyg iš anksto neplanavus. Kaip pasakoja pašnekovė, nuo pat 1992-ųjų Jurbarko rajone jos vyras turėjo specializuotą gyvulininkystės ir pieno ūkį, vienu metu jame auginta net 150 karvių, o jų pienas tiektas didiesiems pienininkams. Tačiau ėjo metai ir ši veikla ėmė nebetenkinti – darbo itin daug, o pieno supirkimo kainos neatpirko įdedamo darbo. Kitas momentas – tuo metu chemijos mokytoja dirbusi pašnekovė dėl mokyklų uždarymo vajaus neteko darbo, tad jie su vyru atsidūrė situacijoje, kai tapo aišku, jog metas ką nors keisti.
Vaicekauskai sumažino savo ūkį iki 50-ies galvijų, įsigijo įrangą, įsirengė cechą ir ėmėsi fermentinių sūrių gamybos. Tai dabar gali atrodyti, jog su savo sūriais sūrininkai smagiai džiazuoja nuo pat pradžios, tačiau iš tiesų startas buvo nelengvas. „Buvo tikrai baisu – seksis ar nesiseks. Važiavome į muges, turgelius, žmonės pirko mūsų sūrius, ragavo, mums buvo labai svarbi jų reakcija, o ji buvo teigiama“, – prisimena S.Vaicekauskienė. Kartu su kitais sūrininkais iš Lietuvos ji važiavo į sūrių gamybos mokymus Italijoje, Prancūzijoje, sako, jog suprasti procesus padėjo ir chemikės išsilavinimas. „Sūrio džiazo“ startas buvo fermentiniai sūriai, tačiau, juokauja pašnekovė, pirkėjai išsireikalavo, kad būtų gaminami ir kiti skanėstai.
Fermentiniai sūriai – nes taip įdomiau
Dabar „Sūrio džiazo“ asortimente apie 30 pavadinimų produktų – nuo kelių rūšių populiariųjų fermentinių sūrių iki rikotos, panakotos, desertinių ar prieskoniais gardintų minkštų sūrelių. Pirkėjai mėgsta ir nepasterizuotą pieną, grietinėlę, kaimišką grietinę, jogurtą. Kaip sako S.Vaicekauskienė, beveik nė vieno gaminio neteko atsisakyti, kasmet jų tik daugėjo.
Beje, įdomu, kad S.Vaicekauskienė nuo pat pradžių nutarė negaminti tradicinių lietuviškų varškės sūrių, nes juos jau gamino daug kas, net didieji fabrikai, jai buvo įdomiau imtis fermentinių sūrių. Dar netikėčiau, kad receptus kuria ji pati ir, akivaizdu, pataiko. Pavyzdžiui, vienas iš pirmųjų sukurtų sūrių – „Polonezas“, pagardintas ožragės sėklomis – iki šiol yra pats populiariausias. Iš sūrininkų produkciją iki karantino pirkdavo ir kai kurie restoranai, „Sūrio džiazo“ gaminiai pasiekia net Angliją.
Tai tik patvirtina, kad trumpųjų maisto tiekimo grandinių dalyviai yra tobulas pasirinkimas visiems – paprastiems pirkėjams Lietuvoje ar tautiečiams užsienyje, taip pat restoranams, nedidelėms parduotuvėlėms – nes tai leidžia bene arčiausiai pažinti produktą: gamintojas pats, be jokių tarpininkų, gali papasakoti, kaip yra auginama, gaminama, kokiomis nuostatomis jis vadovaujasi, kas jam svarbu – gal tradicijos išsaugojimas, o gal modernios interpretacijos – ir panašiai.
Motyvuoja ryšys su žmonėmis
Nors maisto amatininkų populiariuose turgeliuose ir mugėse paprastai netrūksta, ne prie visų driekiasi eilės. Kas atneša sėkmę? S.Vaicekauskienė sako, kad dėl savo produkcijos jie gali būti ramūs ir užtikrinti todėl, kad viską gamina tik iš savo ūkio pieno. „Stebime savo karvių sveikatą, žinome, kuo jas šeriame. Manau, kokius 50 procentų produktų kokybės ir nulemia būtent žaliava“, – sako sūrininkė. Anot jos, taip dirbdami – gamindami iš savo karvių pieno, neatitrūkdami nuo gyvos prekybos – jie gali ir suvaldyti visus procesus, ir gyvai bendrauti su klientu, jausti atgalinį ryšį.
Kartais Kaune matydama žmonių eilutę – o jie laukia 20–30 minučių, kol pas mus apsipirks, – pagalvoju, kad tai kažkoks mūsų laikų stebuklas.
„Gal kai kam atrodo, kad šioje nišoje dirbti lengva, tačiau iš tiesų gyvulininkystė yra sudėtinga sritis. O galų gale viską lemia vartotojas – visi nori skanaus, sveiko maisto, tačiau ir pigaus, – sako pašnekovė ir priduria, kad pastaraisiais metais vis tik auga ir vartotojų, kurie nori tikro, sveiko, natūralaus produkto, skaičius. Būtent jie ir yra mažųjų gamintojų palaikytojai. – Iš tiesų kartais Kaune matydama žmonių eilutę – o jie laukia 20–30 minučių, kol pas mus apsipirks, – pagalvoju, kad tai kažkoks mūsų laikų stebuklas. Todėl nors pagalvojame, kad gal būtų galima prekybai samdyti žmones, to vis dar nedarome – žinoma, ir dėl to, kad šiame versle visada turi skaičiuoti, bet ir dėl to bendravimo, grįžtamojo ryšio. Kai žmonės klausia, domisi, nustemba, giria, tai negali nemotyvuoti. Be to, mes juk ir pradėjome nuo gyvos prekybos, tad taip ir toliau išlaikom žmogišką ryšį, esam lojalūs savo pirkėjams, o ne tik jie mums.“
Siekis puoselėti maisto amatininkystę, noras būti arčiau pirkėjo, kooperuotis su panašiai dirbančiais ir mąstančiais ir kitus gamintojus skatina kurti trumpąsias maisto tiekimo grandines. Tai akivaizdu ir iš to, kaip daugėjo pretenduojančių gauti paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos (KPP) priemonės „Bendradarbiavimas“ veiklos sritį „Parama trumpoms tiekimo grandinėms ir vietos rinkoms skatinti vietos lygmeniu“. Kaip informavo ŽŪM, 2019 m. sulaukta 16 paraiškų, o 2020 m. šis skaičius išaugo iki 27. Siekiantieji kurti trumpąją maisto tiekimo grandinę gali gauti iki 120 tūkst. Eur paramą vienam projektui.
Planuose – edukacijų erdvė
Kiek tik spėja, žmonėms apie sūrius sūrininkė S.Vaicekauskienė papasakoja prekiaudama, tačiau per kelerius metus yra išbandžiusi ir išvažiuojamųjų degustacijų, edukacijų formatą. Žinoma, pastaraisiais mėnesiais karantinas nukirto visas panašias veiklas, tačiau ir pertrauką sūrininkė išnaudoja – įsigytos papildomos patalpos, kuriose atsiras salė, talpinsianti 40 žmonių. Čia vyks sūrių ir kitų pieno produktų degustacijos, edukacijos. Planų pašnekovė nestokoja, belieka tik sulaukti karantino pabaigos ir šiltesnių orų. O žinių, kurias apie sūrius ir bendrai pieno produktus norėtų skleisti, S.Vaicekauskienė turi daugybę.
-
Egzotiškus grybus auginantys Vaida bei Mantvydas: apie ūkininkavimo ir samdomo darbo derinimą bei paramą, padėjusią išplėsti ūkį
-
Ekologiškus produktus darželiams tiekianti ūkininkė: „Reikia pradėti nuo vaikų“
-
Nuo 14 metų tėvų ūkyje dirbęs, o dabar savo žemę valdantis V.Majauskas: „Šiuolaikinis ūkininkas yra verslininkas“
