Gavo dovanų
Šiandien A.Kisieliauskas neįsivaizduoja savo gyvenimo be bičių, tačiau iki penkiasdešimtojo gimtadienio sąsajų su šiais vabzdžiais jis beveik neturėjo. Būtent tada iš draugo jubiliejaus proga jis gavo avilį su jame įsikūrusia viena bičių šeima. Vyriškis tuomet net neįsivaizdavo, nuo ko reikėtų pradėti jų priežiūrą bei ką daryti, kad šios imtų nešti jam medų. Draugas taip pat iš pradžių nelabai padėjo, nes vos įteikęs dovaną porai mėnesių išvažiavo į Vokietiją.
„Tepasakė, kad porą savaičių nelįsčiau prie bičių, o po to jau pats žinosiu, kaip su jomis elgtis“, – su šypsena beveik prieš 17 metų įvykusią akimirką prisiminė A.Kisieliauskas.
Jau kitą dieną trakiškis išskubėjo į knygyną ir įsigijo nemažai knygų apie bičių priežiūrą. Sukaupęs reikiamą žinių bagažą, vyras po kurio laiko išdrįso atidaryti dovanotą avilį. Nusprendęs patikrinti, ar rėmeliuose yra prikaupta kiek nors medaus, suvalkietis greičiausiai supykdė bites, nes šios būriais ėmė jį pulti.
„Laimei, netoliese buvo kūdra, tad apsuptas bičių puoliau į vandenį. Deja, ir tai mažai tepadėjo, nes bitės ėmė gelti net per džinsus. Pasislėpti nuo jų pavyko tik parbėgus į kambarį. Toks buvo pirmas krikštas“, – juokėsi bitininkas.
Po kurio laiko, draugui sugrįžus iš Vokietijos, Antanas nuvyko pas jį pasimokyti, kaip tinkamai reikia iškopinėti medų. Įgavęs šiek tiek patirties, jau pirmais metais jis prikopinėjo kibirą medaus. Iš pradžių vyras laikė vos kelias bičių šeimas, vėliau jų skaičių padidino iki dviejų dešimčių, o 2011 m,. metęs valdišką darbą, šeimų skaičių išaugino beveik iki šimto.
Gražūs, bet nepatogūs
Visos A.Kisieliausko bitės gyvena išskirtiniuose aviliuose. Vienos zvimbia į žmonių namus panašiose patalpose, kitos – įvairiais gamtos elementais išpuoštuose nameliuose. Visi užsukusieji į Antano sodybą negali atsistebėti avilių unikalumu, giria vyrą už išradingumą.
Pats suvalkietis nėra linkęs nuopelnų prisiimti vien sau. Vyras pasakojo panašių avilių matęs internete, tačiau jie buvo pernelyg brangūs, tad jis nusprendė tokius bičių namelius pasidaryti pats. Jie turi ir stogą, ir langus, ir duris. Dalis avilių pastatyta A.Kisieliausko sodyboje, tačiau didžioji dalis stovi toli nuo namų esančio Vištyčio regioninio parko teritorijoje.
„Iš pradžių susirenčiau keletą į žmonių namus panašių avilių. Jie gražūs, tačiau nėra labai patogūs bitininkavimui. Kiek vėliau pagalvojau, kad ir kiti aviliai gali būti išskirtiniai, tad sumąsčiau jų sienas išdažyti kokiais nors paveikslais. Pirmais metais dažiau tik priekines avilių sienas, o vėliau sugalvojau taip išpaišyti visas keturias“, – prisiminė pašnekovas.
Jis teigė, kad tokie aviliai labai papuošia sodybą. Ypač jie pastebimi žiemą, kai viskas aplink balta, o ant šių bičių namelių spindi kalnai, įvairūs medžiai, gėlės bei kitos ryškiaspalvės gamtos detalės.
Šią žiemą A.Kisieliauskas planuoja sumeistrauti dar vieną išskirtinį avilį.
Kalbama, kad žmogaus ir bitės biolaukas yra vienodas, tad jei pas žmogų kas išsiderinę, tokie seansai atstato išsiderinusį žmogaus biolauką.
„Visos mano idėjos gimsta spontaniškai. Neseniai per Lietuvą nuvilnijo Vijūnėlės dvaro griovimo istorija. Pagalvojau, kad būtų visai įdomu pasigaminti avilį, panašų į šį statinį. Tai būtų tarsi jo įamžinimas“, – šypsojosi suvalkietis.
Pažįstantieji Antaną gali neabejoti, kad savo sumanymus jis būtinai įgyvendins. Vyras neretai pavadinamas auksinių rankų meistru. Jis pats ne tik nesunkiai gali susiręsti kokį nors statinį, bet ir sumeistrauti tam tikrą meno kūrinį. Pavyzdžiui, jo sodyboje Trakiškiuose stovi du koplytstulpiai. Vienas skirtas mamoms, kitas – tėvams.
„Iš tikrųjų gamindamas pirmąjį norėjau jame išskaptuoti žmonos veidą ir padaryti jai staigmeną, tačiau ne viskas pavyko idealiai, tad teko šiek tiek pakeisti jo paskirtį. Nusprendžiau jį dedikuoti visoms mamoms. Po kiek laiko padariau ir tėvams skirtą koplytstulpį. Dabar jau jie seni, reikėtų juos restauruoti, tačiau, nepaisant to, koplytstulpiai vis tiek puošia sodybą“, – džiaugėsi suvalkietis.
Gerina savijautą
A.Kisieliauskas per visus bitininkavimo metus taip pamilo bites, kad seniau net grįžęs po darbo neidavo iš karto į kambarį, o pirmiau skubėdavo pas šiuos vabzdžius. Anot jo, bitės puikiai padeda nuimti susikaupusį stresą, nuramina.
Prieš ketverius metus Antanas susirentė ir bičių terapijos namelį. Pirmą kartą apie tokį statinį vyras perskaitė internete.
„Bičių terapija yra labai populiari Ukrainoje. Net buvęs šios šalies prezidentas Viktoras Janukovyčius savo rezidencijoje turėjo įsirengęs bičių terapijos namelį, kuriame praleisdavo nemažai laiko. Pastaruoju metu Lietuvoje tokio tipo statiniai taip pat populiarėja“, – teigė trakiškis.
Savąjį bičių terapijos namelį vyras rentė maždaug mėnesį laiko. Namelyje stovi dvi lovos, o po jomis gyvena keturios bičių šeimos. Bitės prie žmogaus neprisiartina, tačiau per padarytus specialius tinklelius į vidų sklinda avilio kvapas, bičių dūzgimas ir šiluma. Nesvarbu, kokia lauke temperatūra, namelio viduje yra itin šilta. Įprastai bičių šeimoms reikalinga 36 laipsnių temperatūra, tad jos tokią temperatūrą dūgzdamos ir „pasigamina“. Šiluma, avilio aromatas ir įvairūs garsai pasiekia namelyje gulintį žmogų.
„Kalbama, kad žmogaus ir bitės biolaukas yra vienodas, tad jei pas žmogų kas išsiderinę, tokie seansai atstato išsiderinusį žmogaus biolauką. Norintiems išbandyti bičių terapiją neretai juokauju, kad ji gali pagydyti net nevaikštantį žmogų. Kai susidomėjusieji ima klausinėti, kaip tai įmanoma, aš atkertu, kad galiu paleisti visas bites ir sunkiai judantis žmogus ims bėgti. O jei rimtai, man pačiam dirbant su bitėmis dažnai paskausta nugarą. Tuomet aš pusvalandį paguliu šiame namelyje ir sveikata iškart pasitaiso. Kartais žmonėms prireikia bent 3–5 seansų, tačiau tai išties veikia“, – tikino bitininkas.
Vienu metu trakiškio sumeistrautame namelyje gali atsigulti du žmonės. Per kelis metus pas vyrą namuose jau apsilankė ne viena dešimtis žmonių ne tik iš artimiausios aplinkos, bet ir iš tolimesnių šalies regionų.
Gamina žvakes
Suvalkietis pasakojo, kad bitės yra gana charakteringi vabzdžiai. Jis prisiminė, kad visai neseniai namuose laikė vieną šeimą, kuri pasižymėjo išskirtiniu elgesiu.
„Būdavo vos atidarau avilį, o jame gyvenančios bitės nieko nelaukdamos ima gelti. Juokaudavau, kad per bites negaliu matyti kitų bičių. Viskas pasikeitė, kai šioje šeimoje pakeičiau bitę motinėlę. Tuomet nusiramino ir likusios bitės“, – pasakojo pašnekovas.
Jis teigė dar iki dabar negalintis gerai suprasti, nuo ko priklauso suneštas medaus kiekis. Atrodo, jog visas šeimas vyras prižiūri vienodai, tačiau, pavyzdžiui, šiemet jų prinešto medaus kiekiai labai skyrėsi. Vienos šeimos teprinešė po 10 kilogramų saldžiosios produkcijos, o kitos – net po šimtą.
Įprastai medų vyras su žmona realizuoja Marijampolės ūkininkų turgelyje, dalį produkcijos jis parduoda tiesiai iš namų.
„Nors žmonių Lietuvoje mažėja, tačiau medaus poreikis auga. Gyventojai vis dažniau ima rūpintis savo sveikata ir pamažu cukrų keičia medumi. Tiesa, konkurencija tarp bitininkų taip pat yra nemaža. Vien nedideliame mūsų turgelyje medumi prekiauja gal šeši bitininkai. Nemažai medaus į Lietuvą įveža ir ukrainiečiai bei kinai. Paradoksalu, bet dalis mano medaus taip pat keliauja į Kiniją. Kai supirkėjų paklausiau, ar kinams neužtenka savo medaus, man buvo atsakyta, kad jie sugeba pagaminti viską, net medų, tačiau tarp vietinių gyventojų taip pat jaučiamas ekologiškos ir natūralios produkcijos poreikis“, – pasakojo A.Kisieliauskas.
Trakiškis verčiasi ne vien medaus prekyba. Jis namuose taip pat gamina natūralias vaško žvakes, kurios ypač didelio populiarumo sulaukia prieš Šv. Kalėdas bei Šv. Velykas. Vyras kadaise bene pirmasis Lietuvoje buvo pradėjęs gaminti spalvotas, įvairių figūrų rankų darbo žvakes, kurios šimtais būdavo parduodamos ne tik mūsų šalyje, bet net eksportuojamos į Norvegiją. Vis dėlto jų gamyba nebuvo labai lengva, o ir šios žvakės nebuvo natūralios, tad galiausiai jų gamybos buvo atsisakyta. Dabar A.Kisieliauskas apsiriboja vien natūralaus vaško žvakių gamyba.
Vyras teigė dabar esantis visiškai patenkintas savo gyvenimu. Kadaise jis gyveno Vilniuje ir dirbo Žemės ūkio ministerijoje, tačiau visada svajojo apie laiko leidimą kaimiškoje teritorijoje. Jis norėjo nuosavo namo, didelio žemės sklypo, kuriame galėtų realizuoti savo idėjas.
„Aš visada sakiau, kad žmogus – kaip medis. Kuo jis senesnis, tuo jam reikia daugiau žemės, kad prigytų“, – šypsojosi trakiškis.
