Nuo mažyčių kalakučiukų, skaičiuojančių vos kelias dienas, iki didelių paukščių, jau sunkiai panešančių save pačius. Tokie vaizdai pasitinka pono Leono fermose. Pats ūkininkas su plačia šypsena vedžioja po savo valdas, įspėja, kad galime išsipurvinti batus, atsiprašo, kad aplinka prie fermų netviska idealia tvarka.
Pradėjo prieš 20 metų
„20 metų auginu kalakutus. Dar Lietuvoje nebuvo didžiųjų augintojų, kai aš pradėjau. Tais laikais dirbau valdišką darbą, o su juo žinote, kaip būna, – skrandžio opa atsiranda ir pan. Liepė man košytę valgyti, o aš norėjau mėsytės, atsidūriau sanatorijoje. Ten pradėjau galvoti, ką gi man valgyti, kiek galima košę valgyti. Pradėjau domėtis, Druskininkuose sanatorijoje apie kalakutus išgirdau“, – nestokodamas humoro pasakojimą pradeda L.Rutkauskas.
Nuo to prasidėjo jo kaip kalakutus auginančio ūkininko istorija. Leonas pasakoja ėmęs rankioti informaciją, skaitė knygas, kalbėjosi su žmonėmis, nes, kaip sako, sanatorijoje sutikdavo ir profesorių.
„Grįžęs į namus žmonai nieko nesakiau, – droviai nusijuokia. – Aš baldus gaminau staliaus dirbtuvėse, bet darbai tokie – tai balkonus stiklinau, tai duris padarydavau. Bet kokybės, kokios norėjau, negalėjau pasiekti. Sugalvojau auginti kalakutus. Tam paaukojau namų Riešėje rūsį.“
Augino namų rūsyje
Rūsys buvo didelis – 100 kv. m, o pirmųjų kalakučiukų čia tilpo net 250. „Ir užauginau. Visi nori nenori turėjo juos iš manęs pirkti – jeigu draugas, turi pirkti kalakutą. Tai ir pirko visi“, – tokie buvo pirmi pardavimai.
Taip ponas Leonas sako kalakutus auginęs kelerius metus, tačiau Riešė plėtėsi, į anksčiau buvusius plynus laukus ėmė kraustytis naujakuriai, tad teko sukti galvą, kur vis dėlto reikėtų kraustytis. Pradėjęs dairytis jis tikina netyčia užtikęs buvusį karvių kompleksą visai šalia Širvintų.
„Fermos buvo sugriuvusios... Užėjau, o ten, sako, parduodama. Bendrovė leido man šitą kompleksą nusipirkti. Persikėliau tėvų žemę ir pradėjau čia kalakutus auginti, dabar jau 19 metų, kai tą dalyką dirbu. Jeigu verslą būčiau pradėjęs anksčiau, o pradėjau 45-erių metų, labai vėlai jau...“ – nutęsia ūkininkas.
Po infarkto – su dviguba energija
Pastarieji dveji metai jam nebuvo lengvi. Patyręs infarktą Leonas kurį laiką praleido ligoninėje, tačiau grįžęs ėmėsi darbo su dar didesniu entuziazmu, nes, kaip sako, „juk dar tiek visko reikia padaryti“.
Jis pasakojo parengęs verslo planą, pagal kurį gavo Europos Sąjungos paramą. Iki jo per metus augindavo apie 30 tūkst. kalakutų. „Nemažai, – pastebi. – Kai su sveikata taip išpuolė, truputį savo apsisukimus sumažinau, bet dabar įvykdžiau savo verslo planą 95 proc., pastačiau naują įrangą, su ja auga tie mano kalakutai. Galvoju labai nesiplėsti, bet bus 40 tūkst. per metus.“
Kiek laiko prireikia, kol iš mažo paukščiuko užauga didelis kalakutas? Ponas Leonas rodo turimą statistiką: vieniems kalakutams tuo metu, kai lankėmės, buvo 210 dienų (30 savaičių), jie jau dideli, sako ūkininkas.
Galvoju labai nesiplėsti, bet bus 40 tūkst. per metus.
„Mes tik iš pradžių duodame truputį kombinuotų pašarų, bet galima sakyti jie yra ekologiški, mes lesiname savais pašarais, daugiausia – grūdais, natūraliais, tikrais pašarais. Mūsų idėja nėra, kad jie labai greitai užaugtų. Mes turime vietos, tegu jie auga ilgiau, kam juos skubinti, kad užaugtų labai greitai. Nėra tokio tikslo“, – tikino L.Rutkauskas.
Užkariavo užsienio rinkas
60–70 proc. „Širvintų kalakutų“ produkcijos iškeliauja iš Lietuvos į kitas Europos šalis, o ten norima tikros, natūralios mėsos, aiškina ūkininkas. Savo užaugintos kalakutienos ekologiška jis nevadina. Esą jeigu būtų biznierius, turbūt susirinktų pažymas ir pristatinėtų savo produkciją kaip ekologišką vien dėl skambesio.
„Gal būtų geriau, bet aš manau, kad mes ir taip laikomės“, – kukliai pastebi.
Visa ūkio teritorija – apie 8 hektarai, pastatų yra ne vienas. Vesdamas nuo vieno prie kito ponas Leonas rodo vos kelių dienų kalakučiukus. Labai mielus, draugiškus paukščiukus, kurie veržiasi per duris, vos jas pravėrus.
Jeigu ne Kalėdos, būtų sunku. Kai Riešėje gyvenau, tai visas Vilnius pas mane atvažiuodavo, visiems reikėjo kalakutų, niekur nebuvo.
Kitoje fermoje pasitinka jau ūgtelėję kalakutai, vis dar smalsūs ir draugiški. Net ir tie didieji, iki Kalėdų likus dar ne vienai savaitei, sveriantys per 20 kilogramų, nei pikti, nei priešiški.
Šie kalakutai iškeliauja į visas Europos šalis. Eksportas yra tai, kas gelbsti ūkį, kadangi lietuviai kalakutus masiškai perka nebent Kalėdoms. Kitu metu nuperkami kiekiai tikrai nėra dideli. „Jeigu ne Kalėdos, būtų sunku. Kai Riešėje gyvenau, tai visas Vilnius pas mane atvažiuodavo, visiems reikėjo kalakutų, niekur nebuvo. JAV ambasada atvažiuodavo Padėkos dienai kalakutų, o lietuviai Kalėdoms norėdavo turėti“, – apie sezoniškumą kalbėjo ponas Leonas.
Šios kalakutienos galima įsigyti mobiliuosiuose ūkininkų turgeliuose Vilniuje. Pardavinėjami ne tik kalakutai, bet ir jų mėsos gaminai – rūkyti, vytinti.
Mes konkuruojame kokybe. Sunku. Gal geriau parduoti vandenį.
O kodėl šiuos kalakutus turėtų pirkti užsieniečiai? L.Rutkauskas dėl savo produkcijos sako esąs užtikrintas: pasak jo, specialistas vos pamatęs šią mėsą mato jos kokybę, kad tai „ne lenkiška mėsa“. „Mūsų mėsa natūrali. Įkišęs į puodą mėsos ištrauksi dar daugiau, nes ji kaip kempinė – pritraukia, kitaip nei ta, kuri jau prieš pardavimą prišvirkšta vandens. Mes konkuruojame kokybe. Sunku. Gal geriau parduoti vandenį“, – tikina.
Amerikoje gaji tradicija, kad Padėkos dienos proga prezidentas dovanoja gyvybę kalakutui. Leonas šypsosi: jis esą nuolat suteikia malonę savo kalakutams. „Kaip ir katinams bei lapėms“, – jau garsiai kvatoja.
