Keliuose portaluose pasirodžiusiame straipsnyje „Kodėl teisus K.Navickas, arba kodėl grūdų perteklius neužtikrins gerovės Lietuvos gamtai ir kaimui“, S.Gentvilas rašo, kad Europa ir Lietuva dabar permąsto, kaip užsiauginame maistą, kokią produkciją eksportuojame ir kokiomis kainomis. Esą eksportuodami ES subsidijomis atpigintą maistą, teršiame, aliname dirvožemius ir savo upes.
„Nors grūdų eksportas yra viena pagrindinių šalies prekybos balanso kolonų, tačiau ši veikla turi ypač tamsią pusę – ji žaloja Lietuvos gamtą“,– teigia aplinkos ministras. Jo manymu, dabar šalyje dominuojanti grūdininkystė turėtų užleisti vietą gyvulininkystei, kitoms didesnę pridėtinę vertę kuriančioms šakoms.
Lietuvoje užauginti grūdai užtikrina šalies saugumą
Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacija, pasak direktorės Dalios Ruščiauskienės, laikosi nuomonės, kad žemės ūkis – ne tik verslas, bet ir strateginis sektorius, užtikrinantis šalies gyventojų aprūpinimą maistu. Įprasta kalbėti apie energetinį, karinį valstybės saugumą, tačiau šalies gebėjimai apsirūpinti maistu – taip pat itin reikšminga nacionalinio saugumo dalis. Ypač atsižvelgiant į ekspertų nuomonę, jog COVID-19 pandemija, kurios suvaldymas sudėtingas ir ilgas, ne paskutinė pasaulį užklupusi pandemija. Ir ES, ir Lietuvos galimybės užsitikrinti saugumą apsirūpinant maistu – palankios, kadangi žemdirbiai užaugina daugiau, nei reikalinga vidaus poreikiams, o perteklinius produktus eksportuoja. Tuo metu tokios šalys kaip Kinija, negalėdamos užsitikrinti reikalingo maisto kiekio gamybos šalyje, yra priverstos kaupti maisto rezervus. Todėl grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacijos nuomone, įgyvendinant Europos žaliąjį kursą būtina vertinti ir šių procesų įtaką šalių saugumui.
Europos žaliasis kursas numato Lietuvoje iki 2030 m. trąšų naudojimą sumažinti penktadaliu, o ekologinių ūkių plotus išplėsti iki 25 proc. Anot aplinkos ministro, kasmet mušamas grūdų derliaus rekordas atitinkamai pasiekia ir mineralinių trąšų panaudojimo rekordus.
„Toks užburtas ratas: norint nuskurdintoje dirvoje užauginti gerą derlių, reikia panaudoti daugiau trąšų, tačiau iš tokios dirvos didelė dalis mineralinių trąšų išplaunamos į paviršinius vandens telkiniuS.Galiausiai grūdininkai yra pagrindiniai subsidijuojamo iškastinio kuro vartotojai – lengvatos skiriamos žaliajam dyzelinui dirbti laukuose ir raudonajam dyzelinui elevatorių džiovyklose“,– teigia S.Gentvilas.
Ūkininkas: esame padaryti gamtos nemylinčiais išlaikytiniais
Tris dešimtmečius ūkininkaujantis Kupiškio rajone, Lietuvos ūkininkų sąjungos vicepirmininkas Zigmas Aleksandravičius, paklaustas, ką mano apie ministro komentarą, nevyniojo žodžių į vatą.
„Pirmiausia, mes, augintojai, maitiname žmones – Lietuvos ir pasaulio. Kodėl susidarė grūdų perteklius? Atsakymas paprastas,– Lietuvoje drastiškai traukiasi gyvulininkystė, grūdų pašarams nebereikia. Paradoksas,– kuo daugiau teoriškai valstybė „remia“ pieno, mėsos gamybą, tuo ji labiau nyksta. Ir ne grūdininkai dėl to kalti. Nevaldoma situacija, valstybė nemokšiškai tuos pinigus panaudoja, efektas nulinis.
Mes važinėjame po pasaulį ir matome, kad ne visur gali auginti grūdus, nes trūksta vandens. Mes auginame tai, ką iš mūsų perka. O jei mums pasiūlys kitus variantus, valstybė duos užsakymą auginti tą ir tą, tokį kiekį, užmokės už produkciją, kaip būdavo sovietiniais laikais, tai mes ir auginsime, ką nurodys“,– aiškina Z.Aleksandravičius. Ko reikia, kad mažėtų trąšų ir pesticidų naudojimas?
JAV žemės ūkio departamento duomenimis, per pastaruosius 30 metų mineralinių trąšų naudojimas sumažėjo nuo 180 iki 140 kg vienam hektarui. Tačiau sunaudojus tą patį kiekį trąšų, gaunama net du kartus daugiau produkcijos nei anksčiau. Pasak ekspertų, tai lėmė žemės ūkio inovacijų ir technologijų plėtra. Mažinant mineralinių trąšų ir pesticidų naudojimą, būtina toliau investuoti į technologijų plėtrą, skaitmenizaciją bei tikslinę žemdirbystę. Neabejotina, kad ir ūkininkams naudinga gauti tą patį derlių, naudojant mažiau trąšų ir pesticidų.
Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacijos ir grūdų augintojų teigimu, pastaruoju metu kai kurie valstybės institucijų sprendimai stabdo pažangaus žemės ūkio plėtrą. Pvz., Žemės ūkio ministerijos sprendimu ateityje nebeplanuojama toliau remti sertifikuotos javų sėklos įsigijimo. Grūdų augintojai ir perdirbėjai nesutinka su tokia ministerijos pozicija. Būtent nuo 2017-ųjų, kai Lietuvoje pradėta taikyti 14,2 euro išmoka už sertifikuota sėkla apsėtą hektarą, tokių pasėlių plotai gerokai padidėjo. Tačiau ir dabar Lietuvos žemdirbiai vos penktadalį kviečių plotų apsėja sertifikuota sėkla ir pagal šį rodiklį kelis kartus atsilieka nuo Vakarų Europos bei Skandinavijos šalių ūkininkų, kurie tokia sėkla apsėja 60-80 proc. pasėlių.
Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro vyriausiosios mokslo darbuotojos, Augalų patologijos ir apsaugos skyriaus vedėjos dr. Romos Semaškienės teigimu, sertifikuota sėkla yra pagrindas produktyviam ir sveikam pasėliui.
„Sertifikuotos sėklos naudojimo svarba akcentuojama Integruotosios kenksmingųjų organizmų kontrolės principuose bei diskutuojama rengiant Eko schemas. Sėjant kokybišką sėklą sumažinama ankstyvų ligų išplitimo rizika, sumažėja purškimų fungicidais poreikis, ir šia paprasta priemone prisidedama prie dažnai dabar minimo Žaliojo kurso tikslų įgyvendinimo“,– sako mokslininkė.
Nelikus paramos, teks patiems pirkti sertifikuotą sėklą, didės žemdirbių išlaidos. Kiti ūkininkai, kad būtų pigiau, sės nesertifikuotą sėklą. Dėl to prastės grūdų kokybė, mažės konkurencingumas, bus grįžta kelerius metus atgal. Anot grūdų augintojų ir perdirbėjų, tokie ministerijos sprendimai yra nesuvokiami ir kelia abejonių dėl jų priėmimo proceso skaidrumo. Juk būtent valstybės parama sertifikuotos sėklos įsigijimui yra pigiausias būdas pasiekti žaliojo kurso tikslus – iš vienos pusės padedant ūkininkui sumažinti investicijas derliui užauginti, iš kitos – užtikrinant vartotojo teisę gauti gauti sveikesnį produktą ir mėgautis švaresne gamta.
Ekologiškų grūdų produktų prekyboje yra
Pasak D.Ruščiauskienės, aplinkos ministro teiginys, jog parduotuvėse negalima rasti lietuviškų ekologiškų miltų, kitų ekologiškų grūdų produktų nėra tiesa. Iš tikrųjų, Lietuvos ūkiuose ekologiškai auginamų javų plotai siekia 140 tūkst. ha. Iš šios žaliavos grūdų perdirbimo įmonės gamina ekologiškus dribsnius, kruopas, miltus, kitus grūdų produktus.
„140 tūkst. ha ekologiškų avižų, kviečių, kitų kultūrų, skaičiuojant nuo viso grūdinių pasėlių ploto, sudaro 7-8 proc. Tai nėra taip mažai ir lietuviškų ekologiškų grūdų produktų parduotuvėse tikrai yra. Pavyzdžiui, AB „Malsena“, turinti ilgalaikes sutartis su ūkininkais, gamina ne tik ekologiškus miltus, dribsnius, bet ir keliasdešimt pavadinimų išskirtinius produktus, paženklintus sveikatai palankaus maisto ženklu „Rakto skylutė“. Taigi, aukštesnės pridėtinės vertės grūdų produktų krepšelis turtingas, reikia tik atidžiau pažiūrėti į parduotuvių lentynas“, – sako perdirbėjų atstovė.
S.Gentvilas: „Mūsų žemės ūkis susikoncentravo į žemiausios vertės produkciją“
Minėtame straipsnyje aplinkos ministras S.Gentvilas rašo, kad Lietuvoje didžiausios vertės produktų, kaip mėsos, pasigaminame – tik pusę, žuvies – mažiau nei dešimtadalį suvartojamo kiekio. O grūdų kiekvienam lietuviui užauginama po 3000 kg.
„Akivaizdu, jog mūsų žemės ūkis susikoncentravo į žemiausios vertės produkciją, taip kartu susidauždamas kaktomuša su Europos žaliuoju kursu. Auginant grūdus iš esmės užtenka kelių traktoriaus vairuotojų, pavasarį pasėjai, vasarą keletą kartų nupurškei, rudenį nupjovei. 6 mln. tonų neapdirbtų grūdų eksportas per Klaipėdos uostą rodo iš esmės gėdingą faktą, kad mes konkuruojame su Afrika ir kitomis žemos vertės žaliavas eksportuojančiomis šalimis, nesukurdami realaus užimtumo ir negerindami demografijos lietuviškame kaime“,– citata iš straipsnio.
Grūdai – ne menkavertė prekė, o jų eksportas nėra nuodėmė
Tokie aplinkos ministro S.Gentvilo teiginiai, pasak Grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacijos direktorės, prasilenkia su tikrove.
„Mes ne konkuruojame su Afrika ar kitomis, kaip teigiama straipsnyje, su žemos vertės žaliavas eksportuojančiomis šalimis, bet eksportuojame į tas šalis. Pasaulinėse biržose grūdai yra itin likvidi, standartizuota prekė, kurią galima lyginti su biržose parduodamomis akcijomis, nafta, auksu ir kitais finansiniais instrumentais. Dažnai pardavimo grandinėje, dar neišplaukus laivui, grūdai parduodami keletą kartų. Prekiaujama ne tik jau turimais grūdais, bet ir kontraktais dėl grūdų pardavimo. Taigi, ir prekyba grūdais, ir jų perdirbimas mūsų šaliai sukuria didelę pridėtinę vertę. Jei tokios šalys kaip JAV, Kanada, Prancūzija, eksportuoja savo užaugintų grūdų perteklių, kuris yra kelis kartus didesnis už suvartojimą vidaus rinkoje, ir didžiuojasi derliumi bei galimybe eksportuoti, tai mes save menkiname ir teigiame, kad grūdas yra niekinė prekė su maža pridėtine verte. Tačiau skaičiuojama, kad grūdai visoje grandinėje sukuria daugiau nei 60 000 eurų vienam dirbančiajam šiame sektoriuje per metus“,– dėsto D. Ruščiauskienė.
Anot Linas Agro Group Valdybos pirmininko pavaduotojo Andriaus Pranckevičiaus, per pastaruosius 20 metų be ES paramos, būtent dešimčių milijardų eurų vertės grūdų eksportas labiausiai padėjo Lietuvos žemės ūkiui atsistoti ant kojų. Ir ne tik jam. Grūdų elevatoriai, logistikos, žemės ūkio technikos prekybos ir serviso, geležinkelių, uosto įmonės taip pat iš to uždirba.
„ Žaliavų eksportas kaip veikla nėra nuodėmė, žinome nemažai modernių valstybių, kurių ekonomikoje svarbią vietą užima žaliavų eksportas, vėliau papildomas pridėtine verte. PvZ.Australija, Kanada, ir tų pačių JAV agro ir maisto eksportas sudaro didelę dalį viso šalies eksporto.
Mažėjantis pieno ir mėsos gamybos sektorius Lietuvoje yra ne grūdų eksporto pasekmė, bet valstybės paramos strategijos nebuvimas. Iki šiol neturime strateginių krypčių, kurias norime plėtoti, parama iš esmės yra pinigų padalijimas visiems po truputį“ – teigia A. Pranckevičius.
Kalbėti, kad Lietuvai nereikia grūdų – neatsakinga
AB „Kretingos grūdai“, kuri gamina visaverčius pašarus, baltyminius papildus, generalinis direktorius Ovidijus Bartkus sako, kad Lietuvos ūkininkai tik dabar išmoko išauginti kokybiškus grūdus. Sėjamos tam tikros javų veislės, vienos labiau tinka maistui, kitos– pašarui.
„Kas geriau, – ar kad laukai apaugtų piktžolėmis, krūmynais, telkšotų pelkės, ar kad būtų, kaip Vokietijoje – lygūs, žaliuojantys laukai, kai gražu žiūrėti. Javų auginimas duoda pridėtinę vertę,– visą grandinę nuo lauko iki stalo, eksportas taip pat duoda darbo šalies įmonėms. Todėl toks ministro S.Gentvilo kalbėjimas, kad Lietuvai nereikia grūdų, yra labai neatsakingas. Ta teorija, kad neauginkime nei grūdų, nei kitų kultūrų, o plėskime pelkes, tikrai klaidinga. Tikiuosi, kad sveikas protas nugalės“,– sako perdirbėjas.
AB „Kretingos grūdai“ valdo ir penkias kiaulių auginimo įmones, kasmet užaugina 120 tūkst. Kiaulių. Pasak O.Bartkaus kiaulininkystė – ant išlikimo ribos. Anksčiau buvusi kiaulienos eksportuotoja, dabar Lietuva įsiveža pusę suvartojamos kiaulienos.
„Kaip gali apsirūpinti sava kiauliena, jei sudarytos tokios sąlygos, kad turi bankrutuoti. Dabar mūsų parduotuvėse lietuviška kiauliena dvigubai brangesnė nei atvežta iš Danijos, Vokietijos, Belgijos, nors mes iš perdirbėjų už kiaules gauname mažiau nei tų šalių augintojai, –nesiekia 0,70 euro už gyvo svorio kilogramą. Parduotuvėje kilogramas lietuviškos sprandinės kainuoja jau šešis eurus, o belgiškos sprandinės kilogramas – tris. Tai keliame klausimą, ar Lietuvai išvis reikalinga kiaulininkystė, ar ją uždarome keliems mėnesiams ir valgysime importinę, nors mūsų kiauliena geresnės kokybės nei iš gilaus užšaldymo atšildyta atvežtinė“,– piktinasi O.Bartkus.
Keiskimės, tačiau turime maitinti žmones
Ūkininkų sąjungos vicepirmininkas Z.Aleksandravičius, sako kad augindami grūdus, Lietuvos žemdirbiai duoda darbo malūnams, kepykloms, pašarų gamintojams, prekybininkams ir kitoms įmonėms, kuriose dirba daug žmonių.
„Gaila, kad ministrai, aukšti valdininkai – ne kaimo žmonių pusėje. Atvirkščiai, naikina tai, kas buvo kurta dešimtmečiais, o nieko naujo nepasiūlo. Štai Vokietijos federalinės maisto ir žemės ūkio ministrės kreipimesi į ūkininkus sakoma, – mieli ūkininkai, mes keisimės, eisime nauju kursu. Tačiau turime nepamiršti, kad mūsų pagrindinė misija yra išmaitinti Vokietijos ir likusio pasaulio žmones. Taigi, ir Lietuvoje saugokime gamtą, keiskimės, tačiau turime maitinti žmones. Šiandien pas mus nei Žemės ūkio, nei Aplinkos ministerijose apie tokio keitimosi ekonomiką nešnekama, neskaičiuojama. Pabandykime paklausti ir ministro S.Gentvilo, – jei ūkininkai beatodairiškai viską darytų, įgyvendintų, kas siūloma, kiek dėl to sumažės ūkininkų pajamos, kaip jie išlaikys savo šeimas ir apskritai, ar bus kas dirba žemės ūkyje?“,– klausia Ūkininkų sąjungos vicepirmininkas.
Ir ūkininkai, ir perdirbėjai pabrėžia, kad žemės ūkis ir žaliavos perdirbimo, maisto pramonė, kur dirba apie 40 tūkst. darbuotojų, – viena grandinė. Deja, politikai, kalbėdami apie žemės ūkį, dažnai pamiršta, kad šios šakos labai glaudžiai susijusios, viena kitą palaiko ir papildo.
